Tema "Lietuvių literatūra"


Laisvė duobėje, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybė

Priklausau kartai, kuri dėl savo jauno amžiaus neturėjo galimybės pamatyti garsiųjų Dailės instituto studentų vaidinimų septintajame dešimtmetyje, tačiau ne kartą apie juos girdėjau iš vyresniųjų kolegų. Berods prieš keliolika metų Marcelijaus Martinaičio seminare Vilniaus universitete pirmąkart išgirdau minint Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesių pastatymo aplinkybes, tų dienų žiūrovų reakcijas, bendrą spektaklio atmosferą. Visa tai mano sąmonėje paliko ryškaus kultūrinio įvykio įspūdį, todėl nudžiugau prieš keletą metų pagaliau pasirodžius spausdintiems pjesių tekstams (1). Sunku tiksliai apibrėžti savo, kaip skaitytojos, lūkesčių horizontą, bet galėčiau teigti, kad į dar neskaitytus kūrinius žvelgiau veikiau kaip į intriguojantį kultūrinį dokumentą, istorinę vertę turinčius tekstus. Žinodama pjesių pasirodymo aplinkybes – dramaturginis Dailės instituto studentų debiutas, suvaidintas saviveiklinės trupės neprofesionalioje scenoje – iš anksto kaip neesminį atmečiau meninės vertės kriterijų.

Skaityti toliau

Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.

Skaityti toliau

Du apsakymai

Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada trenkė puvėsiu ir raugu.

Be šeimininkės likęs paltas tuo metu, droviai panarinęs pečius, jau kabojo miestelio skuduryne. Dar nežinojo varganas, kokia siaubinga dalia jo laukia pas svetimą.

Skaityti toliau

Sovietinės nomenklatūros portretas siurrealistiniame planinės ekonomikos interjere

Industrializacija, urbanizacija ir regioninis planavimas a�� tai glaudA?iai susijusios temos, atspindinA?ios gigantiA?kus uA?mojus ir ne menkesnio mastelio atliktus darbus, kurie ne tik pakeitA� Lietuvos kraA?tovaizdA?, miestovaizdA?ius bei gyvenamA�jA� aplinkA�, bet ir apskritai gyvenimo bA�dA�

Skaityti toliau

Triumfas be didybės

a�zValdovA? rA�mA? projektasa�? pleA?iasi ir stengiasi neapsiriboti vien grandiozinA�mis statybomis. DA?iugu, kad vis daA?niau imamasi publikuoti A?altinius ar net vienA� kitA� monografijA� iA?leisti. Ir tai nebA�tinai turi bA�ti tiesiogiai susijA� su ValdovA? rA�mA? istorija.

Skaityti toliau

Neįveiktas dvilypumas lietuvių ir latvių egzodo romanuose

Tiesiog neįtikėtina, kad lietuviai beveik nieko nežino apie latvių pokarinės emigracijos mastus (1) ir svečiose šalyse sukurtą jų literatūrą, kuri ne tik kiekybiniais, bet ir kokybiniais rodikliais smarkiai pranoksta mūsiškę. Latvių ir lietuvių egzodo romanų bibliografijos, apimančios 1945–1990 m. laikotarpį, parodė (2), kad bendrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip 700 kūrinių: 220 lietuvių ir 488 latvių romanai. Paprastai nustembama ir klausiama, kodėl latvių rašytojai išeivijoje buvo tokie produktyvūs. Priežasčių čia daug: pirmiausia, iš tėvynės pasitraukė labai daug kūrybingų asmenybių (apie 150 aktyviai rašančių žmonių, plg. iš Lietuvos – apie 100). Latvijoje stipresnė prozos tradicija, nes čia buvo geresnės sąlygos nacionalinei kultūrai augti (pusšimčiu metų anksčiau panaikinta baudžiava – 1809 m.), klestėjo laisva spauda ir knygos poreikis (pas mus – spaudos draudimas); būta daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu; didmiestis Ryga – europietiškiausias Rusijos imperijos miestas su knygynais, teatrais, koncertų ir parodų salėmis.

Skaityti toliau

Donelaitis: naujas rusiškas leidimas

Kalbant apie klasikinio veikalo (kartu ir jo vertimo) naujA� leidimA�, pirmiausia tokio leidinio (knygos) kultA�rinA� vertA� A?A?velgiama nusakant jo santykA? su kultA�rine tradicija, ypaA? jei ji skaiA?iuojama deA?imtmeA?iais ar A?imtmeA?iais, a�� buvusiais ir egzistuojanA?iais leidimais, veikalo redakcijomis ir vertimais, jA? variantais.

Skaityti toliau

Sava ir svetima istorija

Antropologijos klasikA? iA?mintis byloja, kad iA? tiesA? suvokti kitA� A?manoma tik visiA?kai perpratus, a�zA?A�jusa�? A? jo kultA�rA�, atsiA?adA�jus nuosavos kultA�rinA�s tradicijos primetamA? stereotipA?, mitA? ir iA?ankstiniA? nuostatA?. Kita vertus, giliai mumyse tA�nanA?ios nuosavos kultA�ros formos, kolektyvinA�s patirtys daA?niausiai tampa ne pagalbininku, o trukdA?iu interpretuoti savA� kultA�rA� ir istorijA�.

Skaityti toliau

Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

Juozo Grušo pavardę išvydau atsikraustęs mokytis į Kauną. Dabar negaliu pasakyti, ar provincijos mokykloje apie jį ką nors buvau girdėjęs. Kaune susidarė įspūdis, kad rašytoją žino visi. Skleidžiama tiesa skambėjo taip: rimtieji lietuvių rašytojai arba pabėgo į Ameriką, arba įsikūrė Vilniuje, Kaune liko vienintelis dramaturgas Grušas.

Skaityti toliau