Tema "Lietuvių poezija"


Stalo peizažų grafika

Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje. Bet Jonynas „nesensta“, t. y. poetinio kalbėjimo forma nelieka savo šlovės laikuose (praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis): naujajame rinkinyje poetinė kalba mažiau ornamentuota, tiesiogiškesnė, lakoniškesnė; metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos.

Skaityti toliau

Ar yra nebūtis?

„Lyrika“, o ne, kaip jau buvo tapę įprasta, „eilėraščiai“ parašyta dvyliktosios Romo Daugirdo knygos „Saulės dėmių medžiotojai“ paantraštėje. Anotacijoje teigiama, kad knyga „pirmą kartą įgijo lyrikos žymą“. Ko gero, tai ir yra svarbiausia šios knygos charakteristika, jei lyrizmą suvokiame kaip poetinę orientaciją į eilėraščio subjekto išgyvenimus, jo vidinį pasaulį. Ankstesniosioms R. Daugirdo knygoms buvo būdingas griežtas ir konkretybėmis prisodrintas kalbėjimas, todėl toks posūkis kelia nustebimą, susidomėjimą ir, žinoma, įtarumą. Ką naujo gali pasiūlyti šis „jaunųjų trenerio“ reputaciją turįs poetas?

Skaityti toliau

Nesutikto (nesurasto) Dievo vaizdinys Algimanto Mackaus poezijoje

Algimantą Mackų (1932–1964) tikriausiai būtų galima laikyti viena svarbiausių bežemių figūrų. Iš Lietuvos su šeima pasitraukė gana anksti – 1944 metais. Visa jo kūryba, o galbūt labiausiai vėlyvasis rinkinys „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962) padarė nemažą įtaką šiuolaikinių lietuvių poetų savito kalbėjimo paieškoms. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas Algimantui Mackui skirtame vakare yra pasakęs: „<...> formos srityje Mackus pasirinko neornamentuotos kalbos principą – stilistinį nuogumą, dažnais atvejais bendrą šių dienų avangardistinės poezijos žargoną, neišvengiamai vedantį į anonimiškumą“.

Skaityti toliau

Geometrinių dygsnių knyga

Naujoji Aido Marčėno knyga „ištrupėjusios r dvės“, tikėtos (po srauto poezijos) kanoninės drausmės knyga; tankos — 5 eilučių japonų lyrikos žanras, 31 skiemens (5, 7, 5, 7, 7), būdingi panašių skiemenų deriniai, gamtos, meilės, būties temos. A. Marčėnui reikia griežtų taisyklių, kad galima būtų jų laikytis ir nesilaikant. Taip yra su jo sonetu, su haiku. Taip ir su tankomis.

Skaityti toliau

Juodkrantės dienoraštis

Eilės. Sielos atgaivai.

Skaityti toliau

Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

Kad baigė dvi poezijos knygas, Valdas prasitarė dar 2010 metų pavasarį, tiesiog taip ir pasakė: baigiau. Dabar tos knygos ir išėjo – balto ir juodo viršelio (dailininkė Jūratė Juozėnienė) „Homo liber“ leidykloje (1), tamsiąją su atskambingu rasotu šviesos lapu (dailininkas Romas Orantas) išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2). Retas kolegiškas susitelkimas, paryškinęs poezijos leidėjo figūrą, su asmeninės atsakomybės ženklais palydimuosiuose abiejų poezijos knygų žodžiuose.

Skaityti toliau

Kai kareiviškais batais ateis angelai

Eilės. Sielos atgaivai.

Skaityti toliau