Tema "Poezija"


Marcelijaus Martinaičio ruduo

Vasario mėnesį, prieš pat Vilniaus knygų mugę, pasirodė nauja, deja, pomirtinė Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti”. Pirmas ir labai tvarus įspūdis: kokia graži knyga! Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje poeto anūkės Justinos Skučaitės pieštas M. Martinaičio portretas – veido kontūras, atpažįstamas, rodantis geranoriškai ironiškąją, o gal ironiškai elegiškąją poeto asmenybės pusę. Vytauto Balčyčio fotografijos, darytos M. Martinaičio namuose Vanaginėje 2013 m. balandžio 18 d. fiksuoja turbūt dar nedaug tepakitusią poeto kasdienio gyvenimo aplinką: erdvus, patogus kambarys ir taip kaimietiškai ant sienos sukabinti drabužiai, kitoje nuotraukoje priartinti ant viršaus kabantys poeto lietpaltis ir kepurė (dažniau sutikdavusieji M. Martinaitį dar prisimena ne tik jų spalvą, bet ir atspalvį); viena priešais kitą paliktos veltinės šlepetės, šalia tarsi ką tik nusimautos vilnonės kojinės; nuo suo­džių pajuodusi dūmtraukio sklendė, įskilęs sienos tinkas.

Skaityti toliau

Iš nespausdintų eilėraščių

Poetui Jonui Strielkūnui kovo 16 d. būtų sukakę 75-eri.

Skaityti toliau

Senas kelias veda į naują varpinę

Tuščia jo – vienuoliktoji Aido Marčėno eilėraščių knyga. Ankstesniųjų autoriaus knygų pavadinimai – Šulinys, Angelas, Dulkės, Metai be žiogo, Vargšas Jorikas, Dėvėti, Pasauliai, Šokiai, Dievų taupyklė, Ištrupėjusios erdvės – buvo aiškūs ir konkretūs, kūryboje tapo pasikartojančiais motyvais, apipintais reikšmėmis, tad naujasis atkreipia dėmesį savitumu – nei daiktavardis, nei veiksmažodis. Tuščia jo – provokuoja. Jį ne tik galima su šypsena perkonstruoti (tu š[i]čia jo; tu š čia jo; jo, tuščia), bet ir kyla klausimas, gal tai nieko-visko dia­lektika: „Viešpats, kuris yra! / kur jis yra? / pilna visur jo“ („Iš teologijos pamokėlių: slėpynės“, p. 83), o gal tiesiog tai, ką, anot paties autoriaus, angliškai kalbantis jaunimas gali išsiversti kad ir į bitlišką let it be.

Skaityti toliau

Stalo peizažų grafika

Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje.

Skaityti toliau

Iš neskelbtų eilėraščių

Kviečiame pasiskaityti keletą poeto Jono Strielkūno eilėraščių.

Skaityti toliau

Kelionė į Minską ir atgal

Ten, kur baigiasi asfaltas, prasideda Baltarusija. Tokį išminties ar, tiks­liau, pastabumo perliuką neretai tekdavo išgirsti vaikystėje iš patyrusių keliauninkų. Reikia pridurti, kad tas perliukas maloniai sukutendavo tautinius jausmus, štai kokie mes, mūsų keliai geriausi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje. Kaip prisimename – tiesa, tokių prisimenančių vis mažėja dėl natūralių priežasčių – anais laikais Tarybų šalyje sienų tarp broliškų respublikų nebuvo.

Skaityti toliau

Poezijos laidotuvės ir mirusiųjų/mirštančiųjų pavasaris

Taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu miršta, žūna arba kitaip iš kokio nors (sportinio, politinio, o ypač kultūrinio, literatūrinio arba tikro ir vienintelio) gyvenimo pasitraukia nemažai reiškinių. Tiesa, reiškiniams natūralu nuolatos trauktis ir būti pakeičiamiems, o šių metų Poezijos pavasario festivalyje, rodosi, visi ir viskas mirė čia pat vietoje, arba visi vis tie patys mirė nuolat… vis mirė ir mirė, buvo liūdna liūdna, o susirinkusieji tam priešinosi priešinosi prisiminimais, paminėjimais, poetinėmis ir muzikinėmis panegirikomis. Žinoma, galėtų būti ir gerai: sureikšminti, sumelancholinti, suromantinti arba pasišaipyti, pasijuokti iš mirties, padarant ją viso festivalio tema. Taip pat, kaip yra gerai priminti išskirtinį, bet pamirštą dalyką ar svarbų jubiliejų.

Skaityti toliau

Dar apie veidrodžius

Kartą susapnavau tobulos struktūros eilėraštį: stovėjau tuščio kambario viduryje, o ant visų keturių sienų kabojo po veidrodį. Pažvelgus į bet kurią pusę, nusidriekdavo ilgos atspindžių galerijos. Atspindžiai atspindėjo atspindžius. Žinojau šį sapną esant apie poeziją ir kad šie veidrodžiai atspindi labiau vaizdų struktūras nei pačius vaizdus. Galbūt tokia sąranga labiau tinka vaizduojamajai (deskriptyvinei), kurios nederėtų tapatinti su pasakojamąja (naratyvine), poezijai. Jaukios aiškaus suvokimo ir jausmo vienovės, kuri būdinga lyrikai, požiūriu, tai turbūt perversiškas košmaras.

Skaityti toliau

Ted Hughes. Wodwo

Wodwo – neaprašytos išvaizdos būtybė, pusiau žmogus, pusiau žvėris, iš XIV amžiaus eiliuoto romano „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“, kurią Seras Gaveinas sutiko negyvenamoje vietovėje.

Skaityti toliau

Negalu atsidyvyt propesori Viktoriji

Profesorė Daujotytė nesiliauja manęs stebinti savo gyvenimo vešlumu – regis, ji pati geba visus šiandien rašančiuosius pamatyti, į juos atsišaukti jautriu, asmeninio santykio nuspalvintu žodžiu, matyt, jausdama seserystės pareigą dalyvauti kokios knygos ar knygelės sutiktuvėse, geba žvilgsniu aprėpti lietuviškąjį literatūrinį panteoną, vis nupurtydama dulkes nuo kurio nors senamadžio, postmodernaus naratyvo nustumto į pašalį, tomelių, geba, savo literatūrologinį kruopštumą supindama su poetiškai egzistencine pajauta, rašyti veikalus, kurie bibliotekose turbūt yra paskirstomi – pagal žanrą, tematiką, paskirtį – po skirtingiausias lentynas, geba vis blykstelti nauja savo asmenybės (regis, santūrios, bet kipšas juos žino!) atvertimi…

Skaityti toliau