Tema "Prisiminimai"


Dienoraštis

Vasario 26 d. Sėdžiu rytiniame lėktuve į Kijevą. Skrendu su psichologų misija. Ją sudaro: dvi psichologės Aušra ir Aina, du motyvacinės psichologijos specia­listai, populiariai vadinami koučeriais (nuo angliško couch – treneris) Marijanas ir Sergejus. Misiją dar lydi žurnalistas Dominykas ir humoro jausmu pasižymintis fotografas Augustas. Mano paties funkcija yra kiek neapibrėžta: pagalba vienai iš misijos organizatorių ir koordinatorių Agnei, kuri turi išmėžti organizacinį chaosą.

Skaityti toliau

Literatūrologijos milžino paunksmėje

Wolfgangas Iseris (1926–2007) priskiriamas prie svarbiausių praėjusio amžiaus literatūros teoretikų, palikusių ryškų, nedylantį pėdsaką. Visame pasaulyje žinoma jo įkurta originali literatūros tyrimų mokykla, paremta „estetinio atsako teorija“ (Wirkungsaesthetik), padarė didžiulį poveikį literatūros mokslui. Kartu su bendražygiais – pirmiausia Hansu Robertu Jaussu ir Jurijum Striedteriu, plėtojusiais literatūros „recepcijos“ (Rezeptionsaesthetik) teoriją, – „svorio centrą“ nuo autoriaus pozicijos perkėlė prie suvokėjo. Ši teorinė perspektyva rado šalininkų ne tik Europoje, bet ir kitapus Atlanto. Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad Iseris priskirtinas reikšmingiausiems praėjusio amžiaus literatūros teorijos krypčių ir tendencijų kūrėjams, be to, šioje „gyvųjų ir mirusiųjų draugijoje“ jis užima išskirtinę vietą.

Skaityti toliau

„Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas“

1980–1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena apie dalyvavimo tame būrelyje svarbą. Rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio prisiminimuose ryškėja M. Martinaičio laikysena, kuri nebuvo matoma viešajame gyvenime.

Skaityti toliau

Eustachijaus Tiškevičiaus asmenybės ir veiklos recepcija XIX a. pab.–XX a. pr.

Balandžio 9–10 d. Vilniuje surengta tarptautinė konferencija „Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai” (11 d. ji pratęsta Biržų krašto muziejuje „Sėla”), kurioje pranešimus skaitė moks­lininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos. Konferencija, kurią organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus, skirta grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (gimė 1814 m. Lahoiske, dab. Baltarusijoje , mirė 1873 m. Vilniuje), pasižymėjusio įvairiapuse moksline (archeologine, istorine ir kt.) bei visuomenine veikla, 200 metų jubiliejui.

Skaityti toliau

Žalias yra sąmonės tiltas

Dar mąsčiau apie Avromo Suckeverio „Žaliąjį akvariumą”, kai išgirdau liūdną žinią – mirė Icchokas Meras, išmintingas lietuvių kalbos rašytojas, neužmirštamo romano „Lygiosios trunka akimirką” autorius,žydas žemaitis, ištaręs: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas…”

Skaityti toliau

Pro kafkiško absurdo išbandymus – prie istorinių Lietuvos ištakų. Pokalbis su Napaliu KITKAUSKU

Tęsiame pokalbių su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą. Šįkart mūsų pašnekovas – 1990-ųjų metų laureatas (juo tapęs kartu su Julium Juzeliūnu, Zita Žemaityte, Algirdu Steponavičiumi, Romualdu Požerskiu) architektūros istorikas dr. Napalys Kitkauskas, savo darbais visuomenėje gerai žinomas žmogus. Jo tyrimų – įvardijamų architektūros istorija, bet apimančių kur kas platesnį mokslinį lauką (tai ir Lietuvos valstybingumo istorija, ir archeologija, paminklosauga) – medžiaga yra jau sugulusi į knygas: „Vilniaus pilys” (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai” (1994), „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje” (2002, kartu su L. Kitkauskiene), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai” (2009) ir kt., į daugybę mokslinių ir populiarių publikacijų.

Skaityti toliau

Bairoitas kadais ir dabar

Praėjo jau penkiasdešimt ketveri metai, kai pirmą sykį buvau Bairoite. Taigi, esu iš tų legendinių seniausių žmonių, mačiusių ten pirmuosius „Nibelungų” pastatymus 1876 metais. Tai, kad mano tėvas, o ir būsimas vyras dalyvavo dedant kertinį akmenį 1872 metais, nėra mano nuopelnas. 1876 metais buvau jaunutė aktorė Meiningene, kai mano tėvas, artimiausias Wagnerių šeimos draugas, Wagnerio draugijos Berlyne pirmininkas ir aistringas Richardo Wagnerio meno, kuriam tuomet dar buvo tiek daug priešiškumo, propaguotojas, būdavęs Bairoite per visą festivalį, gavo kvietimą ir man.

Skaityti toliau