Tema "Publicistika"


Sovietinio kalėjimo „recidyvistas“…

Į atminimo lentos Vydūnui atidengimo Detmolde (Vokietija) iškilmes šią gegužę važiavau su malonia kompanija –­ dauguma buvo Vydūno klubo nariai, kai kurie – šiaip prijaučiantys, o dalis – Signatarų klubo atstovai (patys Kovo 11-osios akto signatarai ir jų artimieji). Ne vienas iš šios trisdešimt kelių žmonių draugijos, šiek tiek pažinotas ar visai nepažinotas, turėjo progos atsiskleisti gražia, intriguojančia briauna. Kai kada ištikęs naujumas priversdavo susigėsti –­ ir kaip aš lig šiol nežinojau!
Taip nutiko ir su gerbiamu signataru Baliu Gajausku, vyriausiu draugijoje, bet energija ir ištverme nė vienam nenusileidusiu.

Skaityti toliau

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

Apie sovietmetį kalbama daug, tačiau dar daugiau lieka neatsakytų klausimų ir negvildentų problemų. Ypač susijusių su lietuvybės raida ir kultūrinės atminties veikimo ypatumais. Neturiu galimybių čia gilintis į šias problemas, tad apsiribosiu tik bendresnio pobūdžio pasvarstymais. Sovietinė okupacija pirmiausia keitė visą kultūros sistemą ir kultūrinę atmintį. Iš pastarosios buvo stengiamasi ištrinti kuo daugiau praeities, ypač susijusios su nepriklausomos valstybės egzistavimu, taip pat ideologinei priežiūrai niekaip nepasiduodančios religinės simbolikos, žmogaus sąmonėje ir socialiniuose santykiuose įtvirtinančios Dievo priesakų viršenybę. Buvo kuriamas naujo –­ tarybinio – žmogaus tapatumas ir jam ugdyti reikalinga kultūrinė atmintis, kurioje svarbiausias Kitas buvo visas buržuazinis ar kapitalistinis pasaulis. Ir praeities, ir dabarties. Kadangi socializmas buvo laikomas aukščiausia socialinių santykių pakopa, tai visokie praeities pavidalai skelbti atgyvenomis, iš kurių dera pasitelkti tik vadinamąsias pažangiąsias, tinkančias tarybiniam žmogui.

Skaityti toliau

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

same įpratę gvildenti ir aiškinti kultūrą išskirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultūrinės atminties ir socialinių tapatumų… Išplitę yra ir įvairūs teoriniai kultūros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja į universalumą ir niekaip nėra susiję su konkrečiomis kultūros šaknimis bei gyvenimo būdais. O juk kultūra neatsie­jama nei nuo gyvenimo būdų, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bend­ruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio. Susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Panašiai kalbos sistemoje išskiriame kalbą ir šneką, abstrakčią sistemą ir kalbėjimo aktą. Tačiau aišku, kad žmogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis kultūros žmogus.

Skaityti toliau

Laukiant „Dulkių ir žvaigždžių“ tomo

Šį pavasarį (gegužės 2, sen. st. balandžio 20) poetui Jurgiui Baltrušaičiui – 140 metų. Jo sūnui, menotyrininkui Jurgiui Baltrušaičiui – 110. Jurgiai, Jurginių laiko žmonės, išskirtinai talentingi, savitų charakterių, palikę ryškių pėdsakų įvairiose kultūros srityse, šalyse, išlaikę intensyvų tarpusavio bendravimo lauką. Sūnaus „Visuotinė meno istorija” dedikuota „Mano tėvui”. Abu ir ilsisi viename kape Paryžiaus Montrouge kapinėse, kartu su abiem Baltrušaitienėmis – ruse Marija ir prancūze Helen. Tik prieš porą metų, minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, pasisekė kapą aplankyti. Prisiminiau Marijos Baltrušaitienės 1947 metų laišką pusseserei N. Zabolotskai: „Dažnai būnu kapinėse, jam daug atneša gėlių. Jis ir čia sugebėjo priversti visus save mylėti.”

Skaityti toliau

Žmogus su telegrama rankoje

Dažniausiai diplomatija lyginama su šachmatų žaidimu, o jo dalyviai įsivaizduojami lyg įsprausti į privalomus protokolinius rėmus. Vieni čia jaučiasi lyg žuvys vandeny: derybos ir kompromisai, sutartys ir nesusitarimai (todėl ir yra toks apsaugantis diplomatinis imunitetas, kad net ir mandagiai pasakęs tiesą į akis ar būdamas priešo teritorijoje neprarastumei galvos). Kiti – svetimi, pavargę nuo ritualų ir titulų, nuplaunantys nuovargį tauresnio gėrimo stiklu susitikimuose ar privalomuose priėmimuose.
Ir lietuvių diplomatų būta visokių. Vieni jų iš prigimties buvo puikiausi „žaidėjai” prie tarpvalstybinių derybų stalo, iškalbingi, įtikinantys, kiti – biuro, rašto žmonės. Ne paslaptis, kad 1918–1940 metais Užsienio reikalų ministerijoje dirbo ir pirmaisiais diplomatais tapo buvę inžinieriai, teisininkai, istorikai, rašytojai, poetai. Naujoji ministerijos darbuotojų karta buvo lyg „atžalynas”, vadinamieji karjeros diplomatai, žingsnis po žingsnio lipę profesiniais laipteliais.

Skaityti toliau

Valstybingumo šimtmečiui – paminklas Antanui Smetonai Vilniuje

Ne už kalnų didysis ne tik mūsų valstybės, bet ir moderniosios lietuvių nacijos jubiliejus – atkurtojo valstybingumo šimtmetis. Kiek čia liko – beveik penkmetis, gal net maždaug ketveri metai, nes iškris pirmininkavimas Europos Tarybai, po jo jau reikės ir atsipūsti, įsigyventi į naujesnius europinius politinius vaidmenis. Tad rimtiems ilgalaikės valstybinės ir nacionalinės reikšmės darbams laiko ims trūkti. O juk reikėtų ne tik įsisavinti būsimas jubiliejines lėšas, bet ir gerokai pamąstyti apie nueitą kelią, anos ir dabartinės valstybės kūrimo ypatumus, o ypač – apie lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos darbus, kylant vis naujiems egzistenciniams iššūkiams. Tapome sparčiausiai ES nykstančia valstybine nacija ir kol kas nieko neveikiame, kad bent jau imtume svarstyti mums iškilusią grėsmę. Atvirkščiai, elgiamės taip, tarsi mūsų mažėjimas ir gyvybinių galių menkėjimas yra didysis išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos laimėjimas, kuriuo turime didžiuotis.

Skaityti toliau

Fredianis ir jo rūmai

Nuo amžių amžinųjų ar tiesiog valstybės pradžios iki mūsų dienų viešajame diskurse priimta tautos paveldą sieti su iškiliais didžiavyriais, garsiais dinastais, garbingais kilmingų giminių atstovais. Antai žinome, kad Vilniaus katedrą statė Mindaugas, Jogaila ar Vytautas, bet nežinome –­ kas konkrečiai projektavo tuos statinius, kieno rankos dėjo plytas ir kėlė gegnes…

Skaityti toliau

Dar nepažintas Putinas

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Publicistika AUTORIUS: Irena Balčiūnienė DATA: 2013-01 Dar nepažintas Putinas Irena Balčiūnienė Vincas Mykolaitis-Putinas, V. Mykolaičio-Putino muziejus, lietuvių rašytojai, „Altorių šešėly“ Nesulaikomai eina antras Putino gyvenimo dramos šimtmetis. Sausio šeštą, per Tris Karalius, bus minimos 120-osios poeto, prozininko ir dramaturgo, literatūros tyrinėtojo, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus, visuomenės veikėjo gimimo […]

Skaityti toliau

Laimingojo žmogaus erdvėje

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Publicistika AUTORIUS: Astrida Petraitytė DATA: 2012-11 Laimingojo žmogaus erdvėje Astrida Petraitytė Ne jubiliejus, bet irgi graži sukaktis – 111 metų (11 29) dramaturgui Juozui Grušui. Ne dėl šios progos, bet tiesiog norėdami pabuvoti erdvėje, kurioje gyventa žmogaus, galėjusio pasakyti: „Laimingasis – tai aš“, atvykau į Juozo Grušo memorialinį muziejų Kaune, […]

Skaityti toliau

Čia gyventa prelato Maironio-Mačiulio. Tęsinys

Ekskursiją po Maironio butą mums maloniai praveda Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės pavaduotoja RAMINTA ANTANAITIENĖ ir Senosios literatūros skyriaus vedėja REGINA MAŽUKĖLIENĖ. Praveriame duris, ant kurių kabo lentelė „Prelatas Maironis-Mačiulis“.

Skaityti toliau