Tema "Teatras"


Skylė danguje

„Katalikų namus perdarė į „Auroros“ kino teatrą!“ – iš šitų Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ žodžių, kuriuos su siaubu ištaria Heniekas, vėliau tapsiąs kunigu, atsirado vilnietiškojo Yanos Ross spektaklio tuo pačiu pavadinimu erdvės idėja. Tarytum kritęs, tačiau nematomais lynais sustabdytas, virš scenos pakibo puošnus klasikinis plafonas su apskrita ertme sklisti šviesai. Nukritęs sufitas suskaldė šventyklą, o drauge perskėlė perpus ir visą pasaulį.

Skaityti toliau

Lietuvio „Oneginas“ Paryžiuje

Teatro pasaulis ima funkcionuoti kaip sporto: užuot griežtai laikiusis nacionalinių ribų, garantuojančių komandos tapatybę, imamasi samdyti „legionierius”. Taip nutiko su žymiuoju Maskvos J. Vachtangovo valstybiniu akademiniu teatru, kurio meno vadovu tapo Rimas Tuminas. Ir štai Tumino spektaklis „Eugenijus Oneginas” keliauja į Prancūziją, tik ne su lietuvių, o su rusų trupe. Tiesa, spektaklio pastatymui Tuminas susirinko kone visą lietuvišką komandą (dailininkas –­ A. Jacovskis, kompozitorius – F. Latėnas, choreografija –­ A. Cholina). Vis dėlto aktoriai ir jų vaidyba, visa aktorinė (stanislavskiškoji) mokykla lieka grynai rusiška.

Skaityti toliau

Teatras – publika – kritika

Permąstyti ir iš naujo apibrėžti teatro ir publikos santykius buvo vienas iš svarbiausių tikslų, kurių siekė daugelis XX a. teatro eksperimentatorių. Tačiau teoretikams ilgą laiką labiausiai rūpėjo aprašyti režisūrines strategijas, o ne publikos dalyvavimo spektaklyje būdus. Šiandien teatro publikos analizė tapo aktualia, netgi madinga, nors ir problemiška, teatro tyrimų dalimi. Kas yra publika? Ar galima apie publiką kalbėti vienaskaita, ar tik išskiriant įvairias publikos rūšis? Iš ko teatro kritikai ir mokslininkai sprendžia, koks yra žiūrovų atsakas?

Skaityti toliau

Šeimos likimas, apibrėžtas dingstančios ir išnyrančios Lietuvos

Gimiau Paryžiuje, buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Ir mano mama paryžietė. Jos tėvai – emigrantai iš Lietuvos, atvykę į Prancūziją XX a. pradžioje. Tada Lietuva buvo carinės Rusijos dalis, bet netrukus, 1918 m., paskelbė Nepriklausomybę, ir jie svajojo sugrįžti. Arba kad bent jų trys dukros susituoktų su lietuviais. Aš, dar būdama vaikas, suvokiau, kad ne taip seniai vėl atsitiko kažkas, dėl ko negalime gyventi Lietuvoje… Ypač jaučiau, koks ilgesys apėmęs mamą, – juk ji buvo „persodinta“ du kartus. Gimusi Paryžiuje, čia susipažino ir susituokė su lietuviu iš Panevėžio, jos vyras (mano tėvelis) norėjo grįžti į Lietuvą, jiedu grįžo, gyveno čia dešimt metų, bet, 1940-aisiais užėjus sovietinei okupacijai, turėjo iš jos bėgti. Mamą, žinoma, traukė Paryžius, o tėvelis norėjo emigruoti ten, kur vyko dauguma, – į Kanadą ar JAV, kad galėtų būti tarp lietuvių.

Skaityti toliau

„La Banquet(te) des Platonnes“: perrašymai

Performansą „La Banquet(te) des Platonnes” teko stebėti Paryžiaus meno galerijoje „Rue de Beauce”. Tačiau visai įsivaizduočiau jį kurioje nors Lietuvos erdvėje, kamerinėje aplinkoje. Juolab, kad viena iš jo sumanytojų ir atlikėjų – Kristina Mitalaitė – lietuvė, studijavusi filosofijos ir religijos istoriją, šiuo metu gyvenanti Paryžiuje. O ir tiktų jis mums kaip tik dabar, kai „šeĩmininkai” karštai gina moters paskirtį būti tiesiog vyro priedėliu – jo žmona ir jo vaikų motina. Vienoje diskusijoje nuskambėjo netgi sąvoka „prigimtiniai vaidmenys” – apie tai, kad vyrai ir moterys jau gimsta… vaidindami (save?!), tad nėra ko plėšytis ir tą tvarką jaukti.

Skaityti toliau

Horizontali Čiurlionio vertikalė

LNOBT didžioji rausva uždanga atitraukta, sceną aklinai dengia juoda užsklanda, o jai pakilus, trečdalį erdvės kairėje scenos pusėje užstoja tvirtai išbrėžtos lygiagrečios vertikalės; gilumoje boluoja grūdėtos faktūros ekranas ir grubiai išpjauta pažįstamo miško linija. Iki blizgių grindų leidžiasi ir kyla iš juostelių suformuoti stulpai, primenantys mūsų šiandieninio genialaus emigranto Žilvino Kempino tūbas. Įžangoje įėjus artistams kairioji griežtai suliniuota pusė mūsų akyse ima mirguliuoti, kelia apgaulingą optinį efektą, kuris trikdo ir kažką pasislinkusio jau pranašauja. Scenografija keisis nežymiai, bet iš esmės, iš spektaklio vidaus –­ herojus serga, jo psichika krinka, todėl visos pasaulio linijos ims virpėti, vertikalės plonės ir lengvės, kristalo struktūra keisis, atnešdama suirimą, beprotystę.

Skaityti toliau

Ar pavyko Gintarui Varnui modernizuoti antiką Euripido „Bakchantėse“?

Gintaro Varno „Bakchantės” – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse” sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą… Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gamtai, tačiau jaudina, skatina analizuoti ir kitą temą – kaip reikia statyti antikinę tragediją šiuolaikiniame teatre? Galbūt po spektaklio šis klausimas kyla tik man, klasikinės filologijos specialistei, tačiau, mano kuklia nuomone, ir ši tema svarbi.

Skaityti toliau

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Teatras AUTORIUS: Austėja Adomavičiūtė DATA: 2013-04 Nuo klasikos iki chuliganizmo Austėja Adomavičiūtė Nuo klasikos iki chuliganizmo   „Plėšikai“ ir „Julijus Cezaris“ pagal Artūrą Areimą   Boriso Dauguviečio auskaras šiemet įteiktas režisieriui Artūrui Areimai, apdovanotam „už naujų sceninės išraiškos formų paieškas“, nors dar prieš porą metų jis buvo priskirtas tiems, kurie ištikimi klasikinei […]

Skaityti toliau

Visuomenės priešas: teatras kaip viešoji sfera

Jonas Vaitkus, 2011 m. režisuodamas Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ (LNDT), panaudojo modernistų atrastą principą, kai publika įtraukiama į veiksmą kaip pasakojime dalyvaujanti minia. Ibseno dramos 4-asis aktas vaizduoja pietinės Norvegijos kurortinio miestelio gyventojų bendruomenės susirinkimą kapitono Horsterio namuose. Meras ir kiti valdžios atstovai nori išgirsti viešąją nuomonę, kad galėtų priimti teisingą sprendimą, ar skelbti informaciją apie užnuodytą vandenį, ar jos neskelbti, kad nežlugtų kurorto verslas. Ibsenas šį svarbiausią modernios visuomenės atradimą – liberalų piliečių susirinkimą, stebintį, kritikuojantį ir keičiantį politikų sprendimus, vaizduoja labai ironiškai. Politikai pjesėje nė kiek nepanašūs į kuklius valstybės tarnautojus, greičiau primena vietinius feodalus, ginančius vien savo pačių naudą, viešajai nuomonei atstovaujanti laisvoji žiniasklaida čia yra ne tiesos, bet manipuliavimo įrankis, ir – svarbiausia – patys piliečiai pasirodo esantys trumparegiai, savanaudiškai susirūpinę vien privačiais interesais. Galima spėti, kad Nacionalinio dramos teatro žiūrovams, atsidūrusiems šių piliečių vietoje, po salę išsibarsčiusiems klakeriams laidant Ibseno parašytas ir pačių improvizuotas replikas, kyla prieštaringi jausmai. Viena vertus, jie kviečiami įsitraukti į polemiką, nes scenoje vaizduojami įvykiai labai primena politinį šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą, o daugelis frazių, nuskambančių per susirinkimą, pataiko tiesiai į dešimtuką, tarsi būtų paimtos iš naujausio laikraščio. Antra vertus, iš žiūrovų/piliečių šaipomasi tarsi iš apatiškos siaurakakčių minios arba „kompaktiškosios daugumos“, kaip ją apibūdina pagrindinis herojus – daktaras Stokmanas.

Skaityti toliau

Klausimai be adresato „Katedros“ tema

Natūralu, kad Oskaro Koršunovo naujausio spektaklio pagal Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, iš anksto pasmerkto tapti teatriniu metų įvykiu, premjera sukėlė nemažai tiek viešų, tiek „užkulisinių“ diskusijų. Pati žinia, kad būtent Koršunovas režisuoja Marcinkevičiaus „Katedrą“, daugeliui sukėlė ir nuostabą, ir nemenkų lūkesčių. Po lapkričio pabaigoje įvykusios premjeros, pasigirdo palengvėjimo atodūsiai, kad tai ne „veikalo parodija, satyra, groteskas“, o kartu kilo daugybė įvairių klausimų. Įdomu, kad ir nemažos dalies recenzijų antraštės formuluojamos kaip klausimai. Antai Gražina Mareckaitė klausia: „Po maišto – atgaila?“, Andrius Jevsejevas – „Kodėl reikia atstatyti Katedrą?“, Karolina Remeikaitė – „Ką gi reiškia toji Katedra?“, Ramūnas Gerbutavičius – „Kodėl gi ne?“ Šis Koršunovo spektaklis iš tikrųjų pritvinkęs klausimų ir šykštus atsakymų.

Skaityti toliau