Vilniaus operos primadona

Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų. Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų.
Skaityti daugiau

Аtvykėlės išpažintis, arba Kaip aš išgyvenau revoliuciją

Kai kurie gyvenimo įvykiai prilygsta revoliucijoms. Taip atsitiko su estų menininke Polina TIKUNOVA, kai jos gyvenime atsirado Lietuva. Suvokti naują istorinį ir kultūrinį kontekstą, nepažįstamą mentalitetą, vertybes ir kalbą – ilgas ir nepaprastai įdomus darbas. Tai labai svarbu norint būti ne tik stebėtoju, bet ir kultūros proceso dalyviu. Nelengva išvengti palyginimų su tėvyne – nes sava patirtis ir yra vienintelis matas tyrinėti ir suvokti naują patirtį. Atlygis, laukiantis už šias pastangas – atrasti nauji vardai, nauji laimėjimai, daugiau požiūrių, daugiau gyvenimo. Atrasta nauja meilės verta šalis.Kai kurie gyvenimo įvykiai prilygsta revoliucijoms. Taip atsitiko su estų menininke Polina TIKUNOVA, kai jos gyvenime atsirado Lietuva. Suvokti naują istorinį ir kultūrinį kontekstą, nepažįstamą mentalitetą, vertybes ir kalbą – ilgas ir nepaprastai įdomus darbas. Tai labai svarbu norint būti ne tik stebėtoju, bet ir kultūros proceso dalyviu. Nelengva išvengti palyginimų su tėvyne – nes sava patirtis ir yra vienintelis matas tyrinėti ir suvokti naują patirtį. Atlygis, laukiantis už šias pastangas – atrasti nauji vardai, nauji laimėjimai, daugiau požiūrių, daugiau gyvenimo. Atrasta nauja meilės verta šalis.
Skaityti daugiau

Ar pavyko Gintarui Varnui modernizuoti antiką Euripido „Bakchantėse“?

Gintaro Varno „Bakchantės” – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse” sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą… Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gamtai, tačiau jaudina, skatina analizuoti ir kitą temą – kaip reikia statyti antikinę tragediją šiuolaikiniame teatre? Galbūt po spektaklio šis klausimas kyla tik man, klasikinės filologijos specialistei, tačiau, mano kuklia nuomone, ir ši tema svarbi. Gintaro Varno „Bakchantės” – netikėta, moderni antikinio teksto ir sceninio vaizdo jungtis, kelianti daugybę asociacijų. Varnas „Bakchantėse” sujungė dvi visiškai skirtingas temas: tolimą laiko aspektu antikinę tragediją apie dievo kerštą giminaičiams, nenorėjusiems pripažinti Dioniso dievu, ir šiuolaikines problemas: užterštumą, gamtos nesaugojimą, parduotuvių garbinimą… Nors spektaklis primena ekologinės katastrofos temas, verčia susimąstyti, ar iš tiesų ne per daug vartojame ir kenkiame gamtai, tačiau jaudina, skatina analizuoti ir kitą temą – kaip reikia statyti antikinę tragediją šiuolaikiniame teatre? Galbūt po spektaklio šis klausimas kyla tik man, klasikinės filologijos specialistei, tačiau, mano kuklia nuomone, ir ši tema svarbi.
Skaityti daugiau

Trys žingsniai į teatrą

Teatrologės Gražinos MARECKAITĖS esė pasakojama apie autorės pirmuosius teatrinius įspūdžius Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario metais Vilniuje. Būsimųjų teatrologinių tyrimų ir „teatrologinės edukacijos“ pamatą sudarė įvairių žanrų teatro spektakliai: vokiečių okupacijos metais veikęs, lietuvių liaudies pasakas inscenizavęs Mykolės Krinickaitės lėlių teatras, pokario metais – Valstybinio operos ir baleto teatro, taip pat lietuvių dramos teatro (daugiausia rusų klasikos) pastatymai.Teatrologės Gražinos MARECKAITĖS esė pasakojama apie autorės pirmuosius teatrinius įspūdžius Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvojo pokario metais Vilniuje. Būsimųjų teatrologinių tyrimų ir „teatrologinės edukacijos“ pamatą sudarė įvairių žanrų teatro spektakliai: vokiečių okupacijos metais veikęs, lietuvių liaudies pasakas inscenizavęs Mykolės Krinickaitės lėlių teatras, pokario metais – Valstybinio operos ir baleto teatro, taip pat lietuvių dramos teatro (daugiausia rusų klasikos) pastatymai.
Skaityti daugiau

Skraidantis Avinjono teatro festivalis

Žmonės neskraido? Netiesa! Kas to dar nematė, turėtų nuvažiuoti į Avinjoną. Žinoma, tai nesusiję su vietinių gyventojų genais, bet, manau, galima teigti, kad toks fenomenas ten egzistuoja. Vasaros įkarštyje Avinjoną apglėbia ne tik magiška teatro festivalio atmosfera, bet ir paslaptingas vėjas, vadinamas mistraliu. Žmonės neskraido? Netiesa! Kas to dar nematė, turėtų nuvažiuoti į Avinjoną. Žinoma, tai nesusiję su vietinių gyventojų genais, bet, manau, galima teigti, kad toks fenomenas ten egzistuoja. Vasaros įkarštyje Avinjoną apglėbia ne tik magiška teatro festivalio atmosfera, bet ir paslaptingas vėjas, vadinamas mistraliu.
Skaityti daugiau