ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Muzika. Jubiliejus
AUTORIUS: Elena Berezina
DATA: 2012-08
„Tikiu akordeono ateitimi ir jaunaja karta” Profesoriui Eduardui Gabniui – 60
Elena Berezina
2012 m. kovo 22 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko šventinis vakaraskoncertas, skirtas akordeono Maestro prof. Eduardo Gabnio jubiliejui. Perpildytoje salėje susibūrė kolegos, draugai, buvę studentai..
Koncertą pradėję pats Eduardas Gabnys su kolega Genadijumi Svakovu, muzikavimo estafetę perdavė buvusiems studentams. Grojo Danielius Rozovas, Martynas Norvilas, Marius Laurynaitis, Povilas Velikis ir Dmitrijs Michailovs su kolegomis – žinomu ansambliu „Subtilu-Z“, iš Sankt Peterburgo atvykusi Svetlana Stavickaja su šį kartą prie fortepijono sėdusiu Vladimiru Ušakovu, dabartiniai profesoriaus studentai Agnė Dūkštaitė ir Laimonas Salijus, pasirodė ir kanklininkė Aistė Bružaitė, birbynininkas Irmantas Andriūnas. Daugiau nei dvi valandas trukęs renginys neprailgo, įvairių žanrų ir stilių muziką keitė įdomūs Maestro pasakojimai. Vakaro vedėja muzikologė Laimutė Ligeikaitė sukūrė šiltą, nuoširdaus bendravimo atmosferą.
Skaitytojų dėmesiui – keletas pokalbio su Eduardu Gabniu fragmentų.
– Kodėl pasirinkote muziko kelią?
– Tai tėvų nuopelnas. Muzika namuose skambėdavo dažnai. Mama padainuodavo, tėtis grojo mandolina, gitara. Mūsų šeimoje spindėjo dvi žvaigždės – garsus chorvedys profesorius Antanas Jozėnas, mamos pusbrolis (visada žinojom, kad dainų šventėse dėdė Antanas diriguoja), ir mano pusbrolis žinomas akordeono pedagogas Valentinas Pliskus. Dar besimokydamas Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje Valentinas susirado sau mokinį pedagoginei praktikai – mane. Tokia ir buvo pradžia. Todėl akordeonas yra mano pirmasis instrumentas. Jis ir liko pagrindinis ir mylimiausias…
– Grojate daugeliu instrumentų. Esate žmogus-orkestras?
– Iki orkestro man tikrai toli… Esu grojęs saksofonu, elektriniais vargonais, fagotu, mokyklos orkestre – tenoru, būgnais. Apie 10 metų buvau birbynininkas – daug koncertuota su ansambliu „Sutartinė“, daug įrašų padaryta, konservatorijos liaudies instrumentų orkestre pūčiau tenorinę ir bosinę birbynes.
– Kaip susikūrė Gabnio ir Savkovo duetas?
– Sėkmingą muzikavimą kartu dažnai lemia asmeninis atlikėjų bendravimas, draugystė. Mes abu 1971 metais įstojome į Lietuvos valstybinės konservatorijos akordeono specialybės pirmą kursą, ir mūsų bendrojo fortepijono dėstytoja Aldona Radvilaitė pasiūlė groti fortepijoninius kūrinius. George’o Gershwino „Žydrosios rapsodijos“ įveikti nepavyko, nors ir bandėme, bet per trejus metus parengėme nemažai kūrinių – J. S. Bacho, I. Stravinskio, C. Debussy ir kt. Tapome kamerinio muzikavimo akordeonu pradininkais.
– 1982–1986 metais buvote išvykęs į stažuotę Kijeve. Kaip patobulėjo Jūsų meistriškumas?
– Visi supranta, ką reiškia pasimokyti svetur. Dabar aukštosios mokyklos laikosi tokios strategijos, kad nors vieną semestrą studentas studijuotų užsienyje. Mūsų studijų laikais tai buvo retenybė ir, jei pasisekdavo, tobulintis galėdavome tik Leningrado ar Maskvos aukštosiose mokyklose. Man pavyko išvykti į Kijevo valstybinę konservatoriją, kurios bajano ir akordeono klasė buvo labai stipri ir plačiai žinoma. Pradėjau studijuoti prof. Nikolajaus Davydovo bajano klasėje, po metų, atvykus Genadijui Savkovui, pradėjome gilintis į akordeonų dueto subtilybes pas prof. Nikolajų Rizolį – pasaulinio lygio bajanistų kvarteto įkūrėją ir meno vadovą, ansamblinio muzikavimo subtilybių žinovą. Didžiulį įspūdį Kijevo konservatorijoje paliko bendravimas su žinomu lietuvių kilmės profesoriumi Ivanu Jaškevičiumi. Pasimokę trejus metus pasijutome tikri profesionalai, įgijome pasitikėjimo savimi, pasipylė koncertai, kvietimai į festivalius, užsimezgė bendravimas su užsienio kolegomis.
– Pasitikėjimo pridėjo ir koncertas Kijevo filharmonijoje?
– Taip, tai prestižinė salė. Mums buvo didelė garbė – po baigiamojo stažuotės egzamino buvome pakviesti Kijevo filharmonijoje po metų atlikti solinį dviejų dalių koncertą.
– O kada buvote pakviesti į Lietuvos nacionalinę filharmoniją?
– Kompozitorių sąjungos organizuotame festivalyje „Muzikos ruduo“ įvyko lemtingas susitikimas su prof. Rimvydu Žigaičiu – tuomečiu Filharmonijos vadovu. Po šio festivalio jis ir pakvietė mus groti Filharmonijoje.
– Nors Austrija yra akordeono tėvynė, tačiau ši šalis mums pirmiausia asocijuojasi su klasikine muzika, klasikiniais instrumentais. Ten Jūs taip pat tobulinotės. Ką suteikė Jums Austrijos meistrai?
– Austrija – senų muzikos tradicijų šalis, ir akordeonas ten populiarus. Man nusišypsojo laimė pabūti garsiajame Zalcburgo universitete „Mozarteum“. Ten vasaros studijų metu tobulinausi pas garsų akordeonistą Stefaną Hussongą.
– Girdėjau, kad Jūsų tarptautinių laurų pradžia susijusi su Medžiotojų draugija…
– Tai iš tiesų anekdotiškas atvejis. 1989-aisiais mūsų duetas rengėsi dalyvauti tarptautiniame akordeonistų konkurse Klingentalyje, Rytų Vokietijos akordeonų gamybos centre. Tuomet 40 dolerių dalyvio mokestis atrodė nepakeliama našta, tiesiog neįmanomas, todėl mūsų kelionė galėjo žlugti. Tuometinis kultūros ministras šviesaus atminimo Dainius Trinkūnas pažadėjo padėti ir surado reikalingos valiutos… Medžiotojų draugijoje! Mat medžiotojams už nušautus zuikius ir briedžius užsieniečiai mokėdavo doleriais…
– Įdomu išgirsti apie koncertines keliones. Prieš 15 metų, netgi pirmiau nei jachta „Ambersail“, aplankėte lietuvių bendruomenes Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Kokių įspūdžių patyrėte?
– Džiaugiuosi, kad pavyko su koncertais aplankyti Australiją, Naujają Zelandiją, abu Amerikos žemynus. Prie mūsų dueto prisijungė birbyninkas šviesaus atminimo Antanas Smolskus, tad susibūrėme į puikią komandą, kurią juokais vadindavome „Trio con brio“… Grįžome suvokę, kad Lietuva nėra tik mažytis lopinėlis prie Baltijos jūros, ji kur kas didesnė… Džiaugėmės patyrę, kad mūsų tėvynainiai nepraranda ryšio su gimtine, būdami atskirti nuo jos puoselėja nacionalinę kultūrą bei tradicijas.
– Buvote ir esate daugelio organizacijų vadovas, narys, ilgus metus dirbote vadovaujamą darbą. Kaip pavyko visa tai derinti su menine veikla? Ką šioje veikloje išskirtumėte kaip svarbiausią dalyką?
– Nelaikau savęs ypač ryškiu atlikėju, bet meninė veikla užima labai reikšmingą vietą mano gyvenime. Deja, niekada neturėjau galimybių susitelkti tik ties muzikavimu. Visados tekdavo derinti meninę veiklą, pedagoginį, vėliau administracinį darbą. Tačiau muzikavimą visada laikiau prioritetine sritimi, įkvėpimo šaltiniu, suteikiančiu pasitikėjimo savo jėgomis. Pagrindinė muzikavimo kryptis – kamerinė muzika, o pagrindinis partneris – Genadijus Savkovas, su kuriuo kartu išgyvenome didžiuosius savo kūrybinius ieškojimus bei tikrąjį kūrybinį pakilimą.
Dar norėčiau prisiminti dalyvavimą ansamblyje „Excelsior“. Nors kolektyvo nariai gyvena trijose skirtingose šalyse, pavykdavo parengti įdomių koncertinių programų, apkeliauta daugelis šalių, dalyvauta tarptautiniuose konkursuose. Būdami laibai skirtingos meninės prigimties sugebėjome pasiekti tikrai neblogų rezultatų. Ši meninės veiklos patirtis taip pat turėjo didelį poveikį mano pedagoginiam, net ir administraciniam darbui. O skirtingos veiklos derinimas išmokė taupyti laiką.
– Ar jūs, akordeonų kamerinio ansamblio žanro pradininkai ir atstovai, esate įdomūs lietuvių kompozitoriams?
– Sunkus klausimas. Kai pradėjome, 80 procentų mūsų repertuaro sudarė aranžuotės. Jų kokybę įvertino tarptautinio Á. Piazzollos konkurso žiuri – buvome apdovanoti už geriausias kompozitoriaus kūrinių aranžuotes. Visados stengėmės bendrauti su lietuvių kompozitoriais, inicijuoti naujus kūrinius. Esame atlikę nemažai premjerų, mums dedikuotų Valentino Bagdono, Jono Tamulionio, Felikso Bajoro, Vytauto Mikalausko, Vytauto Juozapaičio, kitų kompozitorių kūrinių.
– Turite didelę administracinio darbo patirtį: nuo 1994 m. ėjote LMTA studijų prorektoriaus, 2005–2011 metais – rektoriaus pareigas. Ar galėtumėte įvertinti, kas pavyko, o ką įveikti buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo save dalinti tarp kabineto, šeimos, scenos ir dėstytojo darbo. Prof. Valentas Leimontas, mano dirigavimo dėstytojas, yra sakęs: „Buvau dekanas 24 metus, nesuprantu, kodėl?“ Ir aš nutariau neužsibūti administraciniame darbe. O dėl nuveiktų darbų… Manau, galiu drąsiai teigti, kad nieko akademijoje nesugrioviau. Sunkumų ir kliūčių administraciniame darbe tikrai netrūksta, problemiškai klostėsi santykiai su Švietimo ir mokslo ministerija. Jos manymu, buvau nelojalus rektorius, nes buvau įsitikinęs, kad per daug yra griaunama, o mažai statoma. Dažnai reformos vykdomos dėl reformų, o tikras kūrybinis darbas lieka nuošaly. Dirbdamas sudėtingą vadovaujamą darbą stengiausi laikytis savo kolegos ir mokytojo prof. Juozo Antanavičiaus nuostatos: svarbiausia – žmogus. Juk akademija yra ne kas kita, o žmonės. Manau, kad dirbau akademijos žmonių labui. Įvairiapusė veikla ir didelis užimtumas buvo gera gyvenimo mokykla. Išmokau taupyti laiką ir… nesigailėti dėl susiklosčiusio gyvenimo…
– Plačiau papasakokite apie pedagoginį darbą. Kokia buvo pradžia?
Pedagoginį darbą pradėjau labai anksti, dar būdamas paauglys. Pamenu, pagyvenęs dėdulė atvažiuodavo pas mus į namus ir prašydavo pamokyti groti valsą, polką. Sunkiai sekėsi mums abiem, bet mama būdavo labai patenkinta, mat mokinys atveždavo lauktuvių iš savo ūkio. 1969 metais, atvykęs mokytis į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, įsidarbinau vaikų klube „Kosmosas“, įsikūrusiame šalia M. Mažvydo bibliotekos. Klube ugdžiau būrelį mažųjų akordeonistų, tad ir groti turėjau kur, ir gyventi leido mažyčiame kambarėlyje, ir konservatorija buvo šalia. Tai buvo rimta paspirtis į sostinę atvykusiam studenčiokui. Profesionalios pedagoginės karjeros pradžia laikyčiau 1974 metus, kai dar studijuodamas įsidarbinau J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1976 metais, baigęs konservatoriją, metus dirbau Naujosios Vilnios muzikos mokykloje, vadovavau akordeonistų orkestrui. Na, o 1977 metais buvau pakviestas į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), kurioje dėstau iki šiol, jau 35 metus.
– Kaip vertinate nueitą pedagoginį kelią? Kuo džiaugiatės? Kokių sunkumų pasitaikydavo?
– Išleidau gerą pusšimtį absolventų. Mano buvę studentai dirba Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vengrijoje, net Islandijoje. Su daugeliu absolventų palaikome labai glaudžius ryšius.
Pedagoginio darbo pradžia visuomet sunki. Lietuvoje akordeono mokyklą reikėjo sukurti. Beje, ji kuriama dar ir šiandien. Problemų visados buvo: tai ir šiuolaikinių instrumentų, ir kokybiško, meniškai brandaus repertuaro bei metodinės literatūros trūkumas. Konservatorijoje akordeono klasė buvo atidaryta tik 1959 metais. Sutikime, kad pirmieji keliolika metų neišugdė ryškių atlikėjų. Reikėjo šiuo instrumentu, jo galimybėmis sudominti jaunuosius muzikantus, ieškoti erdvių meninei raiškai, ugdyti publiką.
Pradėjome rengti akordeono muzikos festivalius, tarptautinius konkursus, seminarus bei meistriškumo kursus. Labai palankias sąlygas akordeono raidai sukūrėme regionuose, kur sėkmingai pradėjo dirbti mūsų absolventai. Ir patys daug koncertuodavome, kūrėme kamerinius ansamblius. Šiandien turime daug palankesnes sąlygas meninei raiškai, nors nepadarytų darbų dar labai daug. Bet tikiu akordeono ateitimi Lietuvoje ir jaunąja akordeonistų karta, kuri ne tik ryškiai ir prasmingai įsiliejo į Lietuvos muzikinį gyvenimą, bet ir pelnė tarptautinį pripažinimą.
– Gyvename permainų laikotarpiu, kultūrai skiriama vis mažiau dėmesio ir paramos. Kiek stipri turėtų buti motyvacija, kad jaunimas norėtų tapti profesionaliais muzikais?
– Iš tiesų kultūra išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir ne tik Lietuvoje. Reikia pripažinti, kad pažanga politiniame gyvenime, tam tikra pažanga ekonomikoje nėra adekvati kultūriniam šalies gyvenimui. Nuolatinis jausmas, kad išgyvename krizę, nuolatinės taupymo programos pirmiausia veikia kultūrą. Na, o nesibaigianti švietimo reforma, aukštojo mokslo pertvarka bei veržli rinkos ekonomikos idėja tiesiogiai palietė ir muzikų gyvenimą, iškilo rimta grėsmė daugelį metų puoselėtai muzikinio ugdymo sistemai. Mūsų pareiga visomis pastangomis ją išsaugoti.
Muziko profesija šiandien tikrai ne populiariausiųjų sąraše… Didelė dalis talentingo jaunimo emigruoja ar pasirenka studijas užsienyje. Muzikų rėmimo fondo pastangos nors trumpam sugrąžinti jaunuosius talentus į Tėvynę dažnai nesulaukia reikiamo valdžios palaikymo. O juk labai svarbu jauniesiems menininkams sudaryti sąlygas kurti gimtinėje.
Kad ir kaip būtų, manau, jog mūsų visų pareiga puoselėti savo nacionalinę kultūrą ir rūpintis jos sklaida namuose ir svetur. Esame turtingi talentų, muzikai, tikiu, ir toliau garsins Lietuvos vardą. Padėkime talentams rasti deramą vietą mūsų kultūriniame gyvenime, ir jiems neteks nusivilti pasirinkta menininko profesija.
– Jūsų kūrybinės ir pedagoginės biografijos puošmena – studentai, bet juk didžiausias gyvenimo turtas yra šeima. Be abejo, sulaukiate artimųjų palaikymo?
– Gyvenime nėra nieko svarbiau už šeimą. Esu labai laimingas, kad mano vaikai yra čia, Lietuvoje, aplinkybės neprivertė jų emigruoti, visi turi darbus, gyvename netoli vienas kito. Vaikai nenutolo nuo muzikos: dukra Giedrė – pianistė, akademijos dėstytoja, sūnus Audrius – lietuvių kalbos mokytojas, muzikos mylėtojas, fanas, groja keliais instrumentais. Studentai – tai taip pat mano šeima, mano vaikai…
– Prie salės eksponuojama originali ir įdomi Jūsų surinktos figūrėlių su akordeonais kolekcijos dalis. Kaip pradėjote jas kaupti? Kokių dar turite pomėgių?
– Prieš dešimt metų, 50-mečio proga, studentai padovanojo man didžiulį dekoratyvinį zuikį su akordeonu. Nuo tada ir pradėjau kolekcionuoti. Mėgstu humorą, tad jubiliejinėje parodoje vietoje nuotraukų nutariau parodyti šias linksmas statulėles su akordeonais.
Nepaprastai mėgstu keliauti. Kiekvienais metais su draugais leidžiamės į keliones po Lietuvą, automobiliais nukankame ir į svečius kraštus. Iš kelionių esu surinkęs suvenyrinių lėkščių kolekciją.
***
Po natūralaus akordeono dydžio torto ragavimo, nuvilnijus paskutiniam jubiliejinio vakaro klegesiui, manęs vis dar nepaliko klausimas: kokių savybių reikia turėti Mokytojui, kad paliktum neišdildomus pėdsakus savo mokinių gyvenimo kelyje? Žinoma, į šį klausimą geriausiai atsakytų studentai. Profesoriaus dabartiniai ir buvę mokiniai padovanojo dėstytojui meniškai parengtą sveikinimų, linkėjimų, prisiminimų, padėkų knygą. Štai ką joje įrašė magistrantas Dmitrijs Michailovs: „Vieną žavingą akimirką aš staiga supratau: Jūs visų pirma – Žmogus (iš didžiosios raidės – Draugas ir Mokytojas), o tik po to – visos regalijos ir pareigybės, į kurias taip perdėtai reaguoja žmonės! Štai šita Jūsų savybė ir padeda Jums drąsiai eiti per gyvenimą, nieko nesigailėti, turėti puikų humoro jausmą, sėkmingai susidoroti su visais darbais, pasiekti užsibrėžtus tikslus, sudėtingus dalykus mokėti išaiškinti paprastai ir suprantamai, išliekant šalia viso to dideliu autoritetu ir sektinu pavyzdžiu savo studentams.“
Pabaigai – keletas jubiliato biografijos faktų.
Eduardas Gabnys gimė 1952 m. kovo 17 d. Panevėžyje. 1967 m. baigė Panevėžio vaikų muzikos mokyklą, 1969 m. du Panevėžio aukštesniosios muzikos mokyklos kursus. Vėliau mokslus tęsė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1971 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademijos (tuomet Valstybinės konservatorijos) Liaudies instrumentų katedros A. Baikos akordeono klasę, kurią baigė 1976 m. 1982–86 m. stažavosi Ukrainos nacionalinėje muzikos akademijoje (tuomet Kijevo valstybinėje konservatorijoje) akordeono ir kamerinio ansamblio klasėse.
1985 m. kvalifikaciją kėlė tarptautiniuose akordeono muzikos interpretacijos kursuose Lenkijoje, 1994 m. tobulinosi Austrijoje, Zalcburgo universitete „Mozarteum“.
Nuo 1977 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1991 m. E. Gabniui suteiktas docento vardas, 1998 m. – profesoriaus. Nuo 1994 m. ėjo LMTA studijų prorektoriaus, o 2005–2011 m. – rektoriaus pareigas.
1974–1980 m. E. Gabnys dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Nuo 1977 m. pakviestas dirbti į LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedrą.
Profesorius dėstė tarptautiniuose meistriškumo kursuose (1993 m. Didžiojoje Britanijoje, 1994 m. Slovakijoje, 1994 ir 2001 m. Rusijoje), vedė seminarus Naujojoje Zelandijoje, Rusijoje, Olandijoje, Latvijoje.
Savo meninę veiklą E. Gabnys pradėjo dar studijų metais, surengė keletą solinių koncertų LMTA, konservatorijose bei vaikų muzikos mokyklose. 1972–1980 m. grojo liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“. Kartu su ansambliu gastroliavo Suomijoje, Belgijoje, Norvegijoje, buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, įrašė 2 ilgai grojančias plokšteles, daug radijo ir televizijos įrašų.
Nuo 1978 m. E. Gabnys pradėjo griežti duetu su Genadijumi Savkovu. Duetas yra kelių tarptautinių konkursų (1989 m. – Klingentalio, Vokietija, 1994 – Kastelfidardo, Italija) laureatas bei diplomantas. Jau pagrota apie 1000 dueto koncertų Lietuvoje bei 32 pasaulio šalyse. Įrašytos ilgai grojanti bei kompaktinė plokštelės, keturios garsajuostės, padaryta daug radijo bei televizijos įrašų.
Nuo 2000 m. E. Gabnys groja tarptautiniame Baltijos akordeonistų kvintete „Excelsior“. Kvintetas tapo keturių tarptautinių konkursų laureatu, koncertavo žymiausiose Lietuvos scenose bei užsienyje, įrašė tris kompaktines plokšteles.
Nuo 1980 m profesorius užsiima moksline metodine veikla, kurios pagrindinė kryptis – profesionalios akordeono mokyklos kūrimas Lietuvoje. Skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, šia tema skelbia straipsnius Lietuvos ir užsienio spaudoje, išleido aštuonis akordeono repertuaro mokymo rinkinius, parengė kamerinio ansamblio dėstymo akademijoje programą (1986 m.). Pirmasis atliko ir redagavo daugiau nei dvidešimt lietuvių autorių kūrinių akordeonui solo ir ansambliams. Kartu su G. Savkovu aranžavo apie aštuoniasdešimt kūrinių akordeonų duetui. Keletas jų buvo įvertinti specialiuoju prizu Tarptautiniame akordeonistų konkurse Italijoje (1994 m.).
Nuo 1995 m. Palangoje rengiami vasaros seminarai akordeono mokytojams. E. Gabnys yra šių seminarų vienas vadovų, lektorius, kelerius metus buvo ir mokytojų orkestro dirigentas. Profesorius kviečiamas į įvairius tarptautinius ir nacionalinius akordeonistų konkursus žiuri pirmininku arba nariu Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Italijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kroatijoje, Lietuvoje.
Daug laiko E. Gabnys skiria visuomeninei bei organizacinei veiklai. Profesorius yra buvęs Lietuvos ir Baltijos šalių akordeonistų asociacijos viceprezidentas, šiuo metu asociacijos meno vadovas, daug metų buvo Vilniaus akordeono muzikos festivalių meno vadovas, yra Lietuvos akordeonistų konkursų organizacinės komisijos pirmininkas, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys. E. Gabnys ilgą laiką buvo Kauno J. Gruodžio konservatorijos tarybos pirmininkas, LMTA atestacinės komisijos narys, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos narys.
