Tikrovės nuotykiai

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Ruslanas Baranovas
DATA: 2013-09

Skaitant Kristupo Saboliaus Įnirtingą miegą

Kristupas Sabolius,

Įnirtingas miegas: Vaizduotė ir fenomenologija,

Vilnius: Vilniaus universitetas, 2012, 282 p., 500 egz.

Dailininkas Tomas Mrazauskas

Rašyti šį tekstą, nors ir akivaizdžiai netobulą, paskatino įspūdis, kurį buvo galima susidaryti sekant gausybę šią knygą lydėjusių atgarsių. Filosofas ir filosofija Lietuvoje beveik niekada nesulaukia rimto klausimo. Nei iš visuomenės narių, kurie tam tiesiog nėra pasiruošę, nei iš pačios filosofijos. Bet kokį filosofinį veikalą palydi, viena vertus, krebždesys, retai kada pakylantis virš to, ką Martinas Heideggeris pavadintų „šnekalais“, lygio, ir, kita vertus, visiško vakuumo, greičiau ar lėčiau nutildančio bet kokią drąsią filosofinę mintį. Ir daugybės liaupsių. Štai kodėl šio teksto autorius mano, kad bent jau pastanga adekvačiau sureaguoti į monografiją yra pareiga. Tačiau nesinorėtų likti nesuprastam: paskutinis dalykas, kurio šio teksto autorius trokšta, yra įsirašyti į lietuviškųjų apokaliptikų kompaniją. Filosofija nėra mirusi, o jos karstas neapaugo pelėsiais. Galbūt Filosofija Lietuvoje dar net kaip reikalas nė neprasidėjo! Vis dėlto neramu ir dėl kito dalyko. Aš dar nepakankamai išmanau filosofiją. Aš jos niekada pakankamai neišmanysiu. Bet ką gi reikštų pakankamai išmanyti filosofiją? Ar filosofija nėra amžinai pasmerkta būti šiame dar ne? Ką ir kalbėti apie filosofijos studento dar ne, jei įmanoma ir visiškai priešinga situacija, kai savo nuomonę ir žinojimą visiškai pakeičia ir patys didžiausi filosofijos milžinai. Tai puikiai iliustruoja Tomo Akviniečio pavyzdys: pasakojama, kad gyvenimo pabaigoje Tomas Akvinietis nušvitęs ir supratęs, jog jo raštai nieko verti ir norėjęs juos sudeginti. Štai kodėl nesiruošiu rašyti recenzijos. Recenzija – tai vertinimas, kurį atlieka kažkur vertikaliai kitoje pozicijoje esantis vertintojas, pakibęs virš teksto (nesvarbu – teatro, literatūros ar dailės teksto), žvelgiantis į jį kaip įmanoma objektyvesniu žvilgsniu. Šio teksto autorius nei geba, nei nori užimti tokį santykį su aptariama knyga. Tiesa, Lietuvoje egzistuoja ir kitas dar ne. Lietuvoje dar ne laikas rimtoms ir į specifines diskusijas besileidžiančioms knygoms ir mintims. Kodėl? Nes tiesiog nėra pakankamai žmonių, gebančių skaityti rimtus ir į detales besileidžiančius tekstus. Štai kodėl liūto dalis lietuviškų diskusijų, tekstų ir seminarų yra įvadai. Bet iš kur „amžinojo įvado žemėje“ atsiras gebančių skaityti, jei mes nesulaužysime šio dar ne ir nepradėsime kurti rimtų ir techniškų tekstų? Imdamasis nagrinėti vaizduotės problematiką Jeano-Paulio Sartre‘o, Immanuelio Kanto ar Edmundo Husserlio draugijoje Kristupas Sabolius sulaužo šį dar ne. Nors knygos pristatymuose buvo teigiančių, kad ši knyga „lengva“, mano nuomone, didžioji dalis skaitytojų ją skaitydami išsilaužys dantis. Bet tikrasis augimas prasideda tada, kai kažko negebi ar nesupranti ir tai pastebi, o ne tada, kai viskas padėta ant lėkštutės ir yra šviesu bei aišku.

Dažnai filosofijos veikalams nutinka keistas dalykas – pasimeta jų pagrindinė intencija. Kartais sunku įžvelgti, kurlink vienokių ar kitokių analizių pagalba keliauja mąstytojas. Taip kartais, pavyzdžiui, užklimpus kasdienybės analizėse, pamirštama, kodėl Heideggeris rašė Būtį ir laiką, pamirštamas „būties klausimas“. Todėl pagrindinis dalykas, kurį norėčiau išryškinti, yra didžioji Įnirtingo miego kryptis ir intencija. Būtina pažymėti, kad Įnirtingas miegas nėra monografija apie svajojančio romantiko, kuriančio menininko ar išalkusio žmogaus, svaičiojančio apie maistą, vaizduotes – tai knyga apie sąmonės veiklą ir jos produktyvumo vaizduotę. Kantas tokią vaizduotę vadino Einbildungkraft. Kitaip sakant, Įnirtingas miegas nėra tiesiog tekstų apie vaizduotę analizės ar kažkokia imanentiška vaizduotės teoretikų polemikos zona. Įnirtingas miegas taikosi į pačią filosofijos esmę. Šį didįjį užmojį (o juo Sabolius dalijasi su tokiais vaizduotės teoretikais kaip Richardas Kearney‘s ar Bernardas Stiegleris) autorius aiškiausiai išreiškia 4 skyriaus pradžioje: „Nors pagal tradicinį Kanto nuostatos supratimą, noumenai, t. y. tikrieji daiktai (o kartu, reikia manyti, ir „tikrasis pasaulis“) mums išlieka nepasiekiami, introspekciškas atsigręžimas į mikroskopinę sąmonės duotį iš naujo parodo kelius, kuriais „eidami į save“ iš naujo „pateksime į pasaulį“. Pamatysime, kad vaizduotė yra vienas tokių kelių“ (p. 152). Šis iš pirmo žvilgsnio paradoksalus sprendimas, kai „eidami į save“ iš naujo „pateksime į pasaulį“, ir yra pagrindinė Įnirtingo miego programa. Tam, kad jį suprastume, mums būtinas tam tikras filosofinis kontekstas: viskas prasidėjo garsiąja Kanto perskyra tarp fenomeno ir noumeno. Su Georgu Vilhelmu Friedrichu Hegeliu sistemos išmoko įveikti prieštaravimus. Ferdinandas De Saussure‘as savo struktūrinėje lingvistikoje uždarė kalbą joje pačioje. Filosofija nukreipė žvilgsnį į kalbą ir tai buvo pavadinta „lingvistiniu posūkiu“. Kol galų gale postmodernistai paskelbė „ženk­lų maištą“. Jei filosofijos tikslą suvoksime kaip tiesos pažinimą, kaip tikrovės ar prado, nepriklausomo nuo žmogaus, tokio koks jis yra „iš tikrųjų“, „objektyviai“, „pats savaime“ pažinimą, turėsime pripažinti, kad visa tai mums nebepasiekiama. Pasirodė, kad žmogus nuolat vaikosi savo paties (ar net kalbos) šešėlį. Pasirodė, kad jo santykis su viskuo ir visada įtarpintas. Tikrovė išnyko. Vaizduotės filosofija Saboliui yra kelias iš naujo apmąstyti tikrovės ir mąstymo, subjekto imanentizmo ir nihilizmo klausimus, esančius pačioje Vakarų mąstymo šerdyje. Vaizduotė, kaip jis pats mėgsta sakyti, yra homeopatinis būdas grįžti į tikrovę, kurios, garsiausių paskutinio šimtmečio teoretikų teigimu, mes buvome netekę. Štai kodėl taip mįslingai pradėjau šį tekstą: tik šiame tikrovės netekimo fone atsiskleidžia ir tampa suprantama visa monografija ir jos paslėptos gijos. Mano nuomone, 4 skyrius apskritai yra pats svarbiausias monografijoje. Jame matyti tai, ko taip beviltiškai trūksta beveik visai lietuviškai filosofijai – Vizijos. Šiame skyriuje Sabolius tarsi grįžta prie Heideggerio po Kanto ir metafizikos problemos pamesto kelio, kurio pagrindinę idėją, šiek tiek perfrazavę patį Heideggerį, išreikštume taip: Būtis ir vaizduotė. Šiame „ir“ slypi pagrindinis šiandienio mąstymo klausimas. Panašią mintį Sabolius bando išreikšti ir monografijos pradžioje, dar visai nedrąsiai, tik užsimindamas: „Jeigu tikrovė yra sudėtinga, kintanti ir nevienareikšmiška, galbūt esama atvejų, kai vaizduotiškas atvirumas ją apčiuopia lengviau nei logocentriškas ir racionalus dešiniojo pusrutulio pasaulis“.

Žinoma, tokiame trumpame tekste sunku aptarti visą monografiją, ypač nepradedant tiesiog atkartoti jos turinio. Vis dėlto nužymėkime dar keletą įdomių teorinių problemų. Prie Įnirtingo miego pavadinimo taip pat aptinkame paantraštę „Vaizduotė ir fenomenologija“. Vaizduotė visą laiką buvo tam tikras Vakarų filosofijos suklupimo akmuo. Ji priklauso tam keistam regionui, tradiciškai jungiančiam mąstymą ir tikrovę: nuo Platono vaizduotės ir khoros iki Kanto transcendentalinio schematizmo. Atėjus metui susitvarkyti su vaizduotės klausimu, tai buvo daroma labai kategoriškai, greitai, tarytum maskuojant faktą, kad filosofija vaizduotės taip ir nesugebėjo apmąstyti. Šia prasme Sabolius, regis, nori iškelti vaizduotę iš tiesiog trečiojo – triton genos – vaidmens, o mąstyti ją kaip tikrovės ir mąstymo pagrindą. Tai primena fenomenologiškai orientuotą differenz principą. Bet čia kyla ir kitas įdomus klausimas: pačios fenomenologijos tapatybės klausimas. Trumpai tariant, galbūt yra tiek fenomenologijų, kiek yra fenomenologų. O turint omenyje, kokį platų fenomenologinį lauką Sabolius aprėpia, tikriausiai jo knyga galėtų vadintis „Vaizduotė ir fenomenologijos“. Jei dar atkreiptume dėmesį į pačios vaizduotės dviprasmiškumą, vektoriškumą, nesugaunamumą, tai šiek tiek pasiduodami poetiniam svaiguliui galėtume tarti: „Įnirtingas miegas: Vaizduotės ir fenomenologijos“.

Šiuo metu pats autorius rašo antrąją monografiją vaizduotės tema. Joje jis turbūt daugiausia nagrinės 5 skyriaus tematiką, kurią sudaro svarstymai Kitybės („Vaizduotė kaip Kitybė“), spontaniškumo („Vaizduotė kaip spontaniškumas“), vaizduotės ir etikos bei vaizduotės vaidmens emancipacijos procesuose (gal net emancipacijos nuo kapitalizmo) temomis. Belieka tikėtis, kad Lietuvos filosofinė bendruomenė į antrąją Saboliaus monografiją reaguos atidžiu skaitymu ir nuoširdžiu klausimu. Nes, kaip sako Heideggeris, kuo originalesnė mintis, tuo daugiau neapmąstyto ji atveria. Neapmąstyta yra didžiausia dovana, kurią mąstymas gali suteikti.