Titaniko lietuviai: tautiška legendos versija

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: ISTORIJA
AUTORIUS: Gražina Sviderskytė
DATA: 2012-09

Gerda Butkuvienė, Vaida Lowell,
Titaniko lietuviai,
Kaunas: Obuolys, 2012, 288 p., [2000] egz.
Dailininkas Andrius Morkeliūnas

Apie šią knygą kalbėtume nemažiau, jei pavadinimas būtų dvigubai trumpesnis: Titanikas. Po dramatiškos žūties garsiausia marinistikos legenda tapęs laivas niekaip negali… nuskęsti: kuo toliau katastrofos paženklinti 1912-ieji, tuo išdidžiau jis plaukia atmintyje ir ypač vaizduotėje, knygų, filmų, kitos meninės, mokslinės, komercinės produkcijos vandenyne. Nekeista, kad galiausiai kažkam šovė į galvą po šmėklos grimzle kyštelėti ir lietuviškos kūrybos. Katastrofos šimtmečio proga dvi žurnalistės (ir budrūs Obuolio leidyklos projektų vadovai) pasiraitojo rankoves, ir į Titaniko fenomeno jūrą pliumptelėjo naujas lašas: Titaniko lietuviai. Tai – iliustruotas pasakojimas, kurio herojai, be paties Titaniko, yra trys skenduoliai ir pagalbon skubėjęs, bet nespėjęs kapitonas: Eliezeras Gilinskis, kun. Juozas Montvila, Simas Baniulis ir kpt. Liudvikas Stulpinas. Taigi kalbame apie truputį vaiduokliškai tautišką legendos versiją.

Kadangi knygos bendraautorės – Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell – yra pristatomos ir prisistato kaip žurnalistės, iš pradžių verta pasverti: ką tai reiškia, ko iš to tikėtis? Nuo to nemaža dalimi priklauso, kiek kritikos ar palankumo galima atseikėti debiutuojančiam autorių duetui.

Kai Lietuvoje kalbama apie žurnalistiką, kažin kodėl nukrypstama į abstrakčius samprotavimus: užuot dalykiškai susitarus, priveliama išvedžiojimų apie tiesą, gėrį ir blogį. Nors visi žino ir supranta, kad ne šventieji žurnalistiką lipdo, vis dėlto skundai, priekaištai, saviplaka ir aimanos dėl žurnalistikos kanonizavimo negalimumo jau trečią dešimtmetį yra vyraujanti tariamo diskurso srovė. Žinoma, ji niekur neneša, todėl ir turškiamės vietoje.

Vakaruose – antai, kiek teko patirti, JAV ir Kanadoje – žurnalistikos apibrėžtys įvairuoja, bet labiausiai paplitusi yra visai paprasta, vos iš trijų žodžių: žurnalistai pasakoja istorijas. Tiksliau, iš šešių: žurnalistai pasakoja daugeliui rūpimas tikroviškas istorijas. Kolegos Vašingtone ar Toronte negrimzta abstrakcijose, tik uoliai ieško skubių sprendimų. Jų idėjų srautas pertekęs ir šlamšto, bet užtat yra sraunus ir kur kas skaidresnis nei stovintis vanduo.

Vakarietiškas požiūris subjektyviai traukia tuo, kad jei ir nepadeda žurnalistams dirbti, tai bent jau netrukdo; jis išvis nieko neapsunkina bergždžiu beprasmybių balastu. Be to, šis požiūris objektyviai tinka apžvelgti knygą, kuri buvo rašoma ne tik Lietuvoje, bet ir vakarų valstybėse: Austrijoje, JAV, Kanadoje. Tad juo ir vadovausimės.

Iš pirmo žvilgsnio Titaniko lietuviai yra chrestomatinis žurnalistikos pavyzdys: Butkuvienė ir Lowell pasakoja istoriją. Tiksliau, žurnalistės pasakoja daugeliui rūpimą tikrovišką istoriją. Jos tai daro jei ne puikiai, tai bent neprastai. Ir svarbiausia, jos žino, ką daro.

Lowell internete paskelbtame interviu knygą pristato taip: „Mūsų tikslas buvo aprašyti šį įvykį iš istorijos pusės. Tikrai pramanyto siužeto knygoje nėra. Rėmėmės faktais, istorikais, liudytojų parodymais, giminaičių pasakojimais. Žanras – istorinė dokumentika arba populiarioji istorija“. Santūru, nepretenzinga ir pakankamai (jei ne gerokai) intriguoja. Be to, sąžininga: atsivertus knygą netenka nusivilti, kad ir vėl suviliojo žodlaužos.

Įvadas iškart paperka žaismingu teksto dalių išdėstymu, korektiškai subtiliu taisyklių primetimu (laikas sukamas atgal: knygos pradžioje Titanikas nuskęsta, pabaigoje išplaukia į paskutinį reisą), o ypač – gyvais, savitais, išraiškingais posakiais. Pastarieji ir įvade, ir toliau blyksi lyg signalinės raketos šiaip jau niūroko teksto platybėse. Ekspresijos blyksniai yra ne šiaip stilingi, jie liudija jaunatviškų tyrinėtojų nuoširdumą, karštą įnykį ir azartą. Po it magnetas ant viršelio traukiančio Titaniko nuotraukos, tai ir yra svarbiausia šio leidinio „vinis“.

Kad ir ko ši knyga būtų verta, esmė tokia: didžiausia jos vertė – nesuvaidintai ugningas tyrimas ir nuotykiu tapęs jo aprašymas. Iš esmės, tai – vienintelis palyginti jaunų autorių alibi, dėl kurio yra neįmanoma nuvertinti jų pastangų ir net neapsiverčia liežuvis pabarti už lengvapėdišką susigundymą bei gundymą šimtamete, be saiko išpopuliarinta, išnaudota ir nuvalkiota tema. Šis vienintelis nepaneigiamas autorių ypatumas užkrečia, paperka ir įtraukia. Jis gelbsti nuo stingdančio nuobodulio, kuris kartais apninka skaitytoją ir kuris, matyt, kankino pačias rašytojas (autorės įtartinai įkyriai kartoja frazę-parazitą „įdomu, kad“; iš pradžių knietėjo suskaičiuoti šias „blakes“ tekste, bet… tapo nuobodu). Jei ne šis alibi, bekraštė Titaniko tema visus paskandintų: ir skaitytojus, ir pačias autores. O žurnalisčių eskaluojama amžiaus misija išsiaiškinti kelių tautiečių likimus poros tūkstančių kur kas pranašesnių herojų gigantiškoje dramoje tebūtų varganas kepurnėjimasis šieno kupetoje, adatos beieškant.

Gerai, kad autorės bent jau intuityviai suvokė, kad pasišovusios rašyti apie Titaniką, kurį jau aprašė ir iškedeno šimtai plunksnos giminaičių, gali išsiskirti ne dokumentikos aukštuoju pilotažu, o tik individualiu, suasmenintu santykiu, sąmoningai nedangstomu lyrizmu. Jos blaiviai įvertino dokumentiškumo siekį ir realias galimybes, tada apsibrėžė taikinį ir šovė į dešimtuką: tyrimo ir interpretavimo ribos, šaltinių panauda, dėstymo struktūra ir stilius – viskas apgalvota ir sąžiningai deklaruota. Ne veltui knygą jos kartkartėmis vadina projektu.

Idėją projektui padiktavo domėjimasis Titaniko istorija, medžiagos tematiniams straipsniams rinkimas ir publikavimas, galimybė patyrinėti JAV ir Lietuvos XX a. pr. spaudą, gausią literatūrą apie Titaniką, JAV archyvus, marinistines ekspozicijas, unikali pažintis su išlikusiais rankraščiais, ryšiai su E. Gilinskio, J. Mont­vilos, L. Stulpino giminaičiais. Surinkta medžiaga pateikiama su rakursais į Titaniko statybos, kelionės, įgulos ir keleivių, aukų laidojimo istoriją. (p. 20)

Nors knygoje delikačiai nutylima, kuri iš autorių buvo užmojo įkvėpėja, nesunku įžvelgti, kad šis vaid­muo teko Butkuvienei. LTV laidoje „Labas rytas“ ji pagirtinai kukliai užsiminė: „Kaip žurnalistė domiuosi Titaniku daugiau nei dešimt metų. Išgirdus šį žodį, visada kažkas virpteldavo viduj. Iš pradžių šis domėjimasis buvo pasyvus, po to ši medžiaga pradėjo dėliotis, sluoksniuotis… Vaida rašė Amerikoje, keliavo į Kanadą, Halifaksą, į kapines ir archyvus, o aš knygą rašiau būdama Vienoje, rausiausi archyvuose, bibliotekose, ieškojau giminaičių“.

Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell – bendraamžės, trisdešimtmetės kolegės. Lowell pristatoma kaip JAV gyvenanti multimedijos studijos įkūrėja ir vaizdo projektų autorė, anksčiau dirbusi keliose Lietuvos televizijose ir laikraščiuose. Butkuvienė – LTV laidos „Arti. Toli“ redaktorė, lietuviškos bei austriškos spaudos ir interneto dienraščių bendradarbė. Internete paskelbtame interviu ji ganėtinai profesionaliai vertina bendrą kūrinį: „Labiausiai gaila, kad dalies medžiagos taip ir neaptikome. Knygoje palikome nemažai daugtaškių, nutylėjimų, iškėlėme tam tikrų hipotezių, kurių nebegalima patvirtinti faktais ar rasti informacijos šaltinių. Aišku, buvo sunku, nes pirminių tiesioginių šaltinių kaip ir nebėra, – nė vieno Titaniko keleivio nebėra gyvo, beliko remtis liudininkų prisiminimais ar jų giminaičių prisiminimais, bet tai jau yra tam tikras lygis interpretacijų“.

Savikritiškas vertinimas visiškai atitinka pradžioje minėtą trijų/šešių žodžių žurnalistikos apibrėžtį. Žurnalistai pasakoja istorijas, nes yra gyvi žmonės ir remiasi kitų žmonių suteikta informacija, taigi negali visiškai nuasmenintai, mechaniškai perduoti tikroviškų įvykių (godojamas objektyvumas žurnalistikoje neįmanomas, tai – ne prievolė, bet siekiamybė). Žurnalistai pasakoja tikroviškas istorijas, o ne skelbia tikras „tiesas“ (pretenzija į absoliučią tiesą žurnalistikoje dažniausiai nepagrįsta ar bent ginčytina, nebent ją sustiprintų svarūs mokslinio lygmens tyrimai, bet jie peržengia žurnalistikos ribas). Žurnalistai pasakoja istorijas daugeliui, nes asmeniškai, individualiai istorijas pasakoja visi, tam profesijos nereikia (masiškumas, populiarumas žurnalistikoje – ne trūkumas ar yda, veikiau funkcinė reikmė ir skiriamasis bruožas). Ir taip toliau… Tokios apibrėžties kontekste šių dviejų žurnalisčių savivoka, laikysena ir raiškos variacijos yra ne šiaip pakankamos, bet gerokai išlavėjusios, kone rafinuotos.

Subjektyvumo nebuvo įmanoma išvengti, nes, kaip pastebėjo ir kiti Titaniko istorijos tyrėjai, išlikę liudininkų parodymai – tai daugiau nei 700 skirtingų patirčių kompleksas. Net tie autoriai, kurie turėjo galimybę remtis tiesioginiais ir pirminiais šaltiniais, t. y. bendrauti su dar gyvais įvykio dalyviais, susidūrė su kartais visiškai priešinga įvykių interpretacija [...].

Leidinyje nesutampantys faktai negretinami priešpriešos principu, iš konteksto neeliminuojami nepatvirtinti, tačiau iš lūpų į lūpas perduodami kone legendiniais virtę pasakojimai, nes, kaip rašė V. Lordas, legendos (kaip ir vadinamosios legendų „prieb­landos zonos“) yra didžių įvykių dalis, ir jos savo misiją atlieka tada, kai padeda išlaikyti įvykį gyvą atminty. (p. 21, 22)

Nors būtų galima nesutikti primenant, pavyzdžiui, kad ir Gustave‘o Le Bono mintį, jog legendas kuria ir keičia ne patys įvykiai, o minios vaizduotė, tačiau lieka gerbti autorių pasirinktą požiūrį ir priimti žaidimo taisykles.

Atvirai besižavėdamos Titaniko legenda, knygos pradžioje autorės „siūlo bilietą „liuksusiniu“ laivu į Naująjį pasaulį kartu su kitais 2, 2 tūkst. keleivių“ (p. 22). Pabaigoje, p. 282–283 entuziastingai dėkoja duomenų ar palaikymo teikusiems herojų artimiesiems, konsultantams, archyvarams ir kitiems tūkstančius kilometrų besidriekusių kelionių bendražygiams. Taigi summa summarum, jos pateikia savąją Titaniko legendos versiją it didžiulį nuotykį, kuriam pačios neatsispyrė ir kuriuo liko patenkintos, ir už tokį sąžiningą, kūrybiškai išreikštą nuostatą nusipelno nemažo pliuso.

Tiesa, prie šio pliuso galėtume pridaigstyti ir minusą – nesismulkinant, tik vieną didesnį trūkumą arba, tiksliau, taisytiną nepakankamumą. Yra pagrindo teigti, kad esminis šios knygos „kabliukas“ yra per menka, nepakankama žanro atitiktis.

Įvade deklaruojamas pasirinkimas – istorijos pub­licistika arba populiarioji istorija – įpareigoja autores (ir nuteikia skaitytojus) nuosekliam, išsamiam ir tiksliam faktų dėstymui, be to, papildytam naujais duomenimis, svariais argumentais ar hipotezėmis. Iš tiesų Butkuvienė ir Lowell į tai atsižvelgė atsakingai ir, tikėtina, į dokumentinį tyrimą dėjo didžiausias pastangas. Tad juolab pabrėžtina, kad rezultatas nėra toks puikus, koks galėjo būti.

Nors keturi knygos skyriai skirti vis kitam Titaniko lietuviui (1. „Eliezeras Gilinskis – „kūnas Nr. 47“; 2. „Birmos kapitonas Liudvikas Stulpinas“; 3. „Kunigas Juozas Montvila“; 4. „Simas Baniulis“), vis dėlto juos perskaitę daugiausia sužinome ne apie šiuos asmenis, o apie patį legendinį laivą ir jo katastrofos tyrimą. Mirgėte mirga tikslios ir dar patikslintos trumpo Titaniko gyvenimo datos. Pabrėžiami neabejotinai įdomūs, tačiau jau plačiai skelbti archyviniai dokumentai, gausios ištraukos iš apklausų stenogramų. Iš naujo ir naujai perkratomi vis tie patys statistiniai duomenys: sprangus laivu plaukusių žmonių visokeriopas rūšiavimas, grupavimas, reiškimas skaičiais ir procentais, tokia pat perteklinė matematinė ekvilibristika gelbėjimosi valčių tema. Galiausiai ima kliūti, kad neretai įtaigiausių, vaizdingiausių, informatyviausių sakinių, pastraipų pabaigoje akys atsimuša į nuorodą puslapio apačioje – taigi tai nėra autorinis tekstas, o citatos iš laikraščių publikacijų, istorikų veikalų ar kitų tyrinėtojų studijų. Tos citatos ir yra viso šio ilgo pasakojimo pagrindinės, laikančios grandys. O keturių lietuvių portretai – kurie, autorių teigimu, ir yra tai, kas šioje knygoje nauja – tėra viliojantys, bet, įsižiūrėjus, nuviliantys inkliuzai.

Sunku būtų paneigti, kad daugiausia duomenų pateikiama apie tą Titaniku plaukusį lietuvį, apie kurį jau anksčiau nemažai rašė kiti – apie kunigauti Amerikon keliavusį Juozą Montvilą. Autorių interesas, be abejo, nenuėjo niekais: kunigo artimųjų ir jo biografijos tyrėjų surinkti, dalimis skelbti faktai apjungti, apibendrinti, pagyvinti originaliomis detalėmis. Be to, Montvilos portretas sumaniai ir gana netikėtai pateikiamas vertinti pačiam skaitytojui, pridedant kitų septynių Titaniku plaukusių dvasininkų portretų galeriją.

Informatyvumo prasme panašus yra ir skyrius apie kapitoną Liudviką Stulpiną, kurio laivas Birma skubėjo katastrofos vieton, tačiau buvo aplenktas kitų ir (galbūt nepagrįstai) nušalintas nuo gelbėjimo operacijos. Nors didelių naujienų ar atradimų nepateikta, apibendrinti duomenys pakankamai įdomūs. Stulpino laivybos praktikos ir karjeros, 1912 m. patirties ir tolesnės biografijos duomenys ypač sodriai atsiskleidžia, skaitant „Papildomą skyriaus informaciją“ apie du didvyrius ir „juodąjį riterį“: Titaniko kapitoną Edwardą J. Smithą, laivo-gelbėtojo Carpathia kapitoną Arthurą Rostroną ir Titaniko siųstus C. Q. D. bei S. O. S. radijo šaukinius (angl. Come Quick, Danger ir Save Our Souls) ignoravusio laivo Californian kapitoną Stanley Lordą. Be to, santrauka apie dvi komisijas Titaniko katastrofos aplinkybėms tirti paskatina savaip apmąstyti potencia­lų ir realų Stulpino dalyvavimą šioje nepaprastoje istorijoje, savarankiškai įvertinti jo vadovaujamos įgulos parengtį ir po katastrofos viešai išreikštą poziciją apie Titaniko gelbėjimą.

Galima būtų suabejoti, ar pasiteisino didžiulės autorių pastangos renkant, apdorojant ir pateikiant duomenis apie visų keturių Titaniko lietuvių artimuosius. Ilgoki ekskursai į genealogiją nėra itin informatyvūs. Tačiau, šiaip ar taip, jie liudija apie platų autorių užmojį ir maksimalų siekį rasti ir apklausti visus, kas gal būt turėjo kokių nors žinių apie Titaniko lietuvius.

Deja, šis metodas ne ką tepadėjo, besiaiškinant apie du mažiau žinomus herojus. Sėkmingesnis buvo mėginimas išnarplioti Titaniko keleivio Gilinskio istoriją. Apie jo lemties vingius prirašyta ganėtinai. Bet šias niekuo neišskirtines carinės Rusijos piliečio kasdienybės peripetijas dar sumenkina tokie pasažai: „Kada jam gimė mintis pasiekti Amerikos krantus su Titaniku ir kaip jo rankose atsidūrė bilietas Sautamptonas-Niujorkas trečia klase Nr. 14 973, istorija jau nutyli. Neaiškus ir jo kelionės tikslas [...]. Jaunam Lietuvos žydui ir kitiems 116 keleivių (iš jų tik pusė – 56 – buvo identifikuoti) bendru kapu tapo Atlanto vandenynas“ (p. 51, 60).

Juolab artimųjų apklausos metodas negelbėjo, tiriant įdomiausio ir mįslingiausio Titaniko keleivio arba darbo įgulos nario Simo Baniulio (Banjulio?) istoriją. Šis lietuviškas dėmuo legendoje apie Titaniką – irgi ne naujas, atrastas ne šios knygos autorių, o kauniečio kraštotyrininko Prano Juozapavičiaus, kuris nuo 1971 m. šia tema paskelbė kelias publikacijas. Autorės atvirai rėmėsi jo surinktais duomenimis. Jos dar mėgino Titaniko dokumentuose ieškoti herojaus bendravardžių, JAV imigracijos tarnybos sąvaduose žvalgėsi galimų giminaičių, bet ten jokių tikresnių sąsajų neaptiko, o į sudėtingesnes ir rizikingesnes paieškas – pavyzdžiui, bažnytinių metrikų archyvuose – nesileido. Kadangi platesnio tyrimo autorės atsisakė, negalima nei patvirtinti, nei paneigti, ar toks jų pasirinkimas buvo apdairus, ar leng­vabūdiškas. Tėra akivaizdu, kad didžiausia Titaniko lietuvių intriga ne ką tepajudėjo iš vietos, tik praplėstas, pagilintas jos kontekstas. Baniuliui skirtoji knygos dalis yra trumpiausia ir baigiasi adekvačiu, sąžiningu, tačiau kažin ar neišvengiamu fiasko konstatavimu: „Panašu, kad trečiojo lietuvio Titanike mįslės raktas, stipriai apgadintas praėjusio šimto metų rūdžių, dabar nugrimzdęs į beveik keturių kilometrų gylį“ (p. 275).

Nors autorės teigia išnaudojusios visas tyrimo galimybes, tuo galima suabejoti, vertinant šaltinių sąvadą ir gausias nuorodas tekste. Nors žurnalistės pabrėžė, kad ypač žvalgėsi pirminių šaltinių, t. y. tiesioginių dalyvių, liudytojų arba įvykio metu sukurtų dokumentų, tačiau daugiausia naudojosi knygomis, spaudos ir interneto publikacijomis, specialiais tinklalapiais ir tuomečiais laikraščiais. Kodėl nepasitelkta daugiau svarių alternatyvų? Ar kitų institucijų archyvai mažai naudoti dėl to, kad juos patikrinus buvo įsitikinta nesant papildomų duomenų? O gal nebuvo galimybių alternatyviems šaltiniams patikrinti? Gal jų sąmoningai atsisakyta? Autorės apie tai nutyli, ir dėl to jų tyrimas, kad ir koks azartiškas bei emocionaliai paveikus, netenka istorijos publicistikai privalomo ir, šiuo atveju, neabejotinai potencialaus svorio.

Taigi galiausiai manytume, kad Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell Titaniko lietuviai yra chrestomatinis nepakankamai išvystyto mūsų žurnalistikos potencialo pavyzdys: žurnalisčių iniciatyva visapusiškai pasverta ir protingai išvystyta, veikla puikiai pasiskirstyta ir neprastai sustyguota, kūrybiškai raiškai ir formos žaismei taip pat atriekta pakankamai dėmesio, tačiau tyrimo rezultatai, kurie įvardijami kaip pag­rindinė siekiamybė, yra mažesni nei galėjo būti. Šios knygos atveju tokio nepakankamumo priežastis nenuspėjama, težinoma pačioms autorėms. Tačiau apskritai ji akivaizdi: vertėtų atkreipti daugiau dėmesio į būsimų žurnalistų rengimą ir pagaliau iš tikrųjų pasirūpinti, kad jie būtų profesionaliai apmokomi nešvaistyti savo galimybių. Tam reikia tiek daug ir tiek mažai: išmokti dirbti su istorijos šaltiniais, tinkamai juos naudoti tyrimo metu ir, ypač svarbu, deramai juos įtvirtinti tyrimo pabaigoje, maksimaliai praplečiant, filtruojant ir įvardijant.

Beje, niekas kitas taip neįkvepia kvalifikacijos siekių bei trūkumų kritikai kaip asmeninė profesinė patirtis ir kolegiškas, geranoriškas požiūris. Metafizikos nugaluotai mūsų žurnalistikai adekvačios refleksijos seniai reikia, kaip oro… O kol kas tikėtina, kad šis autorių duetas, kaip ir kiti jų kolegos Lietuvoje, efektyviausiai mokysis praktiškai, t. y. iš savo klaidų. 