Toli gražu

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Gerda Venčkauskaitė

DATA: 2012-02

Toli gražu

Gerda Venčkauskaitė

Akademinės bendruomenės užkulisiuose vis pasigirsta kalbų, kad nėra kam perrinkti ir naujai išleisti Maironio tekstų, tuo tarpu Justino Marcinkevičiaus senų tekstų nauji leidimai įgyja pagreitį. Šį kartą priešais save turiu Viktorijos Daujotytės sudarytą Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Papasakoti gyvenimą“ („Tyto alba“, 2012).

Justinas Marcinkevičius
„Papasakoti gyvenimą“

Eilėraščiai dėstomi chronologine tvarka –­ tokiu keliu poezija ir brėžia poeto gyvenimo liniją. Kitaip nei poeto eseistikoje (Valentino Sventicko rinkinyje „Dienoraščiai be datų“), eilėraščiuose šį kartą mažiau politikos, krikščionybės ir santvarkos. Atrinkti tekstai ne veltui pavadinti „rinktiniais“ –­ guviu balsu poetas kalba apie apčiuopiamus, kažkokios ilgesingos gyvybės prisirpusius objektus – jis meiliai aprašo arklį, bulvę, vargstančias kaimų močiutes, rugius. Kalba gyvybinga, kartais sunku nustatyti skirtį – ar ji sklinda į vaiko, ar į suaugusiojo širdį. Artėjant knygos pabaigai vis dažniau skaitytojui tenka atlaikyti iš eilėraščio sklindantį mirties žvilgsnį, šiurpią jos nuojautą. Tuomet „Papasakoti gyvenimą“ tampa „papasakoti mirtį“. Tačiau, jei skaitytoją mirties baimė nugąsdins, tereiks grįžti kelis metus ir kelis puslapius atgal ir dar kartą perskaityti kurį nors eilėraštį, gyvybingą ir gražų, kurį žvitriu balsu skaitant ir pritinka pasakoti apie gyvenimą:

Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
Arba šiaip – pasiganyt sykiu.

    „Pasiilgau arklio“, p. 12

Goda Juocevičiūtė, Raimondas Dikčius
„Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“

Kai visur su savimi nešiojiesi kompiuterį, o vieną dieną iš namų išeini be jo, tikėtina, bent kartą užklups tas baimę keliantis –­ kažko trūksta, kažką pamečiau – jausmas. Įsivaizduoju, keliaujantys ir svetimų kraštų stebuklų nefiksuojantys žurnalistai pasijunta panašiai – kažko nepadariau, straipsniai čia pat slysta iš rankų. Beveik dešimtmetį žurnalistinį darbą dirbanti Goda Juocevičiūtė kartu su keliautoju Raimondu Dikčiumi kelias dešimtis metų prasibastė Rytų Šalyse ir, atrodo, pagaliau užfiksavo viską taip, kad niekas nebūtų pamiršta. „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ („Versus aureus“, 2011) – tai informatyvus leidinys apie tolimus ir gražius kraštus.

Išskirtinis knygos bruožas – ji orientuota būtent į lietuvius. Skaityti šią knygą – tai ne tas pats, kas skaityti iš užsienio kalbos verstą enciklopediją. Čia iškylantys vaizdai matomi lietuvio turisto akimis – pateikiami mūsų ir kitų šalių kainų, kultūros, bendravimo, net apgavysčių skirtumai. Dėl to norisi sakyti – tokios knygos lietuviams reikėjo. Knygoje yra tekstų apie šiuolaikinės Azijos miestų panoramas, žmonių įvairovę, papročius, kasdienybę, mediciną, kulinariją, tikėjimą, mitus ir reportažinių nuotraukų. Čia galima surasti ir tradicinių patiekalų receptų, gydomųjų vaistažolių paruošimo formulių. Kyla įtarimas, kad pastaruosius knygos komponentus, gerai pasiknaisiojus, galima perskaityti ir kokiuose nors „Sveikatos kalendoriuose“, bet jų nėra daug. Vis dėlto didžiąją leidinio dalį sudaro sklandūs pasakojimai

Skaitant Godos Juocevičiūtės rašinius, norisi pagirti ją už grakščiai valdomą teksto tėkmę, subtilų braižą. Šiuolaikinės Azijos etnologiją ir kinų kalbą Vilniaus universitete studijavusi žurnalistė ne tik puikiai valdo skaitytojo dėmesį, bet ir pateikia daug faktinės informacijos apie Rytų kultūrą – tad tekstai yra stiprūs argumentais, turtingi skaičių ir plačių istorinių, geografinių, ekonominių kontekstų. O kalbėjimo stilius, pasikartosiu, maloniai teka į skaitytojo sąmonę, kartais net nebeatskiriant, ar tai publicistika, ar gryna proza. Kad būtų aiškiau, štai kelios eilutės: „Nuo jos žvelgiant matyti megapolio atvirukas –­ Honkongo sala su grakščiai nuaugusiais dangoraižiais, kuriuose įsikūrusios tarptautinės kompanijos, viešbučiai, ištaigingi apartamentai, prekybos centrai. Vakarais jų darnų ansamblį nutvieskia spalvinga šviesų ir lazerių simfonija“ (p. 12).

Kitas šios knygos autorius, keliautojas Raimondas Dikčius, prieš septynerius metus išleido taip pat su Rytų kultūra susijusią knygą „Velniai baltais chalatais“. Dėl akiplėšiškų erotikos elementų viršeliuose ir tekste, galima numanyti, jog būta skandalingumo intencijos, kuri neišsipildė. Neišsipildė turbūt ir kiti vylimaisi, nes knyga beveik nepastebėta ištirpo į pasaulį nuolat paleidžiamų naujų leidinių srovėje.

Galima tikėtis, jog šį kartą R. Dikčiaus popierinis naujagimis klyks garsiau. Greta grakščių Godos Juocevičiūtės tekstų keliautojo parengti knygos skyriai priglunda lakiai, vos ne kaip in prie jang. Autorius Kinijoje per dvidešimt pastarųjų metų lankėsi maždaug trisdešimt kartų, ir ši patirtis grubesniu, ironiškesniu kalbėjimo būdu išsilieja tekste. Skaitant nekyla abejonių, kad R. Dikčius taip pat yra Rytų kultūros specialistas. Jo tekstuose daugiau informacijos iš patirtes – daugiau įvykių, subjektyvumo, mažiau skaičių. R. Dikčiaus, kaip ir G. Juocevičiūtės, adresatas – Lietuvos piliečiai. Kartais negailima jiems kritikos dėl vidinės kultūros. Šie rašiniai tikrai patiks ir nesubtilaus humoro mėgėjams, nes visi pasakojimai audžiami iš grubokų sąmojų, nevengiama sodresnių frazių. Štai kaip yra kalbama: „tokia sena civilizacija kaip kinų praktiškai pažįstama ne per fengšui studijas ar arbatos gėrimo ceremonijas, kurios, atvirai kalbant, yra skirtos tik maumams melžti“ (29 p.).

Tad apibendrinant reikia pasakyti, jog knyga vertinga ne tik kaip pažintinė, bet ir dėl tekstų kokybės – gyvo, sklandaus kalbėjimo.

David Foenkinos
„Ištikus laimei“

Kartais galvoju, ką reiškia ta mūsų kalboje populiari frazė „lengvas stilius“. Skaitant „Tyto albos“ išleistą prancūzo Davido Foenkinos romaną „Ištikus laimei“ (iš pranc. k. vertė Akvilė Melkūnaitė, 2012), kaip tik ir atrodė, jog tekste juntami šio epiteto simptomai. Simptomai, o ne požymiai – nes ne visada teigiami.

Trumpai tariant, lengvuoju stiliumi romane plėtojama dviejų vedybiniu gyvenimu nusivylusių žmonių tarpusavio santykių istorija, vedanti į neištikimybę. Skaitytojui leidžiama suprasti, jog kita svarbi siužetinė linija – lengvai detektyvinė. Veiksmo vieta – Paryžius – atrodo, šį kartą pasirinkta tik kaip prekinis ženklas –­ meilės istorijų sostinės vardas. Jo vaizdų romane nedaug, o visa atmosfera netgi primena kažkokią amerikietiškąją – su kontoromis dangoraižiuose ir savimi pasitikinčiais sėkmingais jų šeimininkais.

„Lengvas stilius“ čia reiškiasi, visų pirma, greitu tempu – rašytojo plunksna nestabteli ties kažkuria personažo savybe ar įvykiu ilgesniam laikui. Prabėgomis papasakojama istorija, o paskutiniams skyrių sakiniams autorius yra „pasitaupęs“ po vieną, reikėtų suprasti – sąmojingą – akcentą, pvz., „Kai vienintelis tavo tikslas yra kilti, sunku ryžtis nusileisti žemyn“, „Moterys pralenkia vyrus visur, išskyrus mirtį“ (p. 15), „Jos jausmai buvo no man’s land. Jos jausmai – dar vienas oro uostas“ (p. 19), „Pasimylėję jie surūkydavo cigaretę. O surūkę cigaretę mylėdavosi“ (p. 33) ir taip toliau. Žmonės čia ne visada natūralūs, nes jų bruožai dažnai apibūdinami kaip „tikras grožio / gėrio / sėkmės įsikūnijimas“ arba „tobulas tingumo / manieringumo pavyzdys“ ir kt. šimtaprocentinėmis savybėmis. „Lengvu stiliumi“ parašytas romanas, deja, ir įtampą palaiko „lengvą“ , todėl teksto energetika cirkuliuoja švelniai, neįsidėmėtinai.

Alberto Angela
„Viena diena Senovės Romoje“

Tiems, kas lankėsi Italijos sostinėje, tikrai teko susidurti su turistų traukos cent­ruose stoviniuojančiais persirengėliais –­ dešim­tys cezarių, osteriksų ir obeliksų, kaukėtų vyrų su togomis ir kitų keistuolių siūlo su jais nusifotografuoti, ką nors nusipirkti arba, paaukojus pinigų, sustingę lyg statulos persirengėliai padaro kelis robotiškus judesius. Ta pati atributika visada ir atvirukuose bei Holivude – Koliziejus, Cezaris, kartais – Romulas ir Remas, dar pailgas laivelis su daugybe irklų. Atrodo, ryškiausi Romos imperijos išskirtinumai tampa kone vieninteliai, nes gerai parduodami, ir tokiu būdu pasimiršta visa tikroji senosios imperijos panorama.

Alberto Angela, paleontologas ir Italijos mokslo populiarinimo laidų vedėjas, knygoje „Viena diena Senovės Romoje: kasdienis gyvenimas, paslaptys ir įdomybės“ (iš italų k. vertė Aurelijus Katkevičius, „Tyto alba“, 2012) sako, kad Senovės Roma dabar įsivaizduojama neteisingai –­ tai ne tik imperatorių ir legionų šalis, nes vien didingi dalykai nebūtų padėję išlaikyti tokios imperijos galybės. Esti daug dažnai pamirštamų ar net nežinomų reiškinių, plytėjusių Senovės Romos kasdienybėje, paprastų žmonių džiaugsmų, įpročių ir rutinos aspektų. Kadangi, pasak autoriaus, jis bibliotekose niekada neradęs tokios knygos apie Senovės Romą, kokia jam būtų pasirodžiusi teisingiausia, tai perkopęs keturiasdešimtmetį autorius tokią knygą išleido pats.

Ji informatyvi – skaitytojai supažindinami su gausybe archeologinių, istorinių tyrimų ir kviečiami pasvarstyti, kokios turėjo būti miesto spalvos, kurių augalų buvo daugiausiai, kokie garsai mieste girdėtis, kokia diena išaušta vergui, turtuoliui ir imperatoriui, kokios togos ir šukuosenos iš tiesų madingos ir pan. Leidinyje patogus informacijos išdėstymas – temos skirstomos tarsi chronologiškai (nuo ryto iki vakaro), leidžiant sau įsivaizduoti, jog pats gyveni vieną dieną Senovės Romoje, tačiau iš tiesų keliasdešimt skyrelių yra pavadinti informatyviomis antraštėmis, o tekstai gvildena konkrečias temas. Todėl skaityti nuo pradžių nereikia, galima knyga naudotis kaip enciklopedija, kartais keliančia klausimus, kurie dažnam skaitytojui savaime gal niekada taip ir nešautų į galvą (pvz., kodėl romėnai turėjo tokius ilgus vardus? kokia buvo vyrų ir moterų higiena?).

Didysis knygos trūkumas yra galbūt leidėjų klaida. Viršelis kažkodėl žada tikrai nepasiteisinančių potyrių, kurių dažnai žadėti nedrįsta net nuostabūs grožinės literatūros kūriniai. Ant nugarėlės rašoma: „Knygoje mes galime matyti, pajusti ir netgi užuosti, bastytis po turtuolių namus [...]. Šių puslapių tikslas – atgaivinti senovės Romos griuvėsius parodant kasdienį gyvenimą, atsakant į labai paprastus klausimus: koks buvo jausmas einant gatve? Kokie buvo praeivių veidai? [...] Kaip pirmieji saulės spinduliai apšviesdavo Kapitolijaus šventyklas?“

Knyga informatyvi, tačiau gana sausu žurnalistiniu stiliumi pateikiama informacija nėra visiškai tai, kas leidžia „užuosti“ ir „pajusti“. Todėl, atsisakius to gundymo viršeliu, galbūt ir leidinys, užuot šokęs šiek tiek klišinį viliotinį, iškart patektų į rankas tiems, kam knyga tikrai būtų naudinga. Pavyzdžiui, moksleiviams, kuriems istorijos dalyką dėsto necharizmatiška mokytoja, verčianti mintinai mokytis kuo daugiau datų.