ai??zTu A?ia tik gimei…ai???

A?URNALAS: NAUJASIS A?IDINYS-AIDAI
TEMA: Tremtis
AUTORIUS:Ai??JAi??rg Bernig
DATA: 2013-05

ai??zTu A?ia tik gimei…ai???

JAi??rg Bernig

Wimo Wenderso filme Dangus virA? Berlyno esama scenos, kur vaiko ranka iA?miklinta raA?ysena vedA?ioja pieA?tukAi?? popieriumi, o vieno A?iame filme veikianA?iA? angelA? balsas uA? kadro skaito tai, kas paraA?yta: ai??zKai vaikas buvo vaikas, atAi??jo laikas tokiems klausimams: KodAi??l aA? esu aA? ir kodAi??l ne tu? KodAi??l esu A?ia, o ne ten?ai??? Tai, kAi?? vaiko ranka Danguje virA? Berlyno vedA?ioja popieriuje (beje, A?is tekstas yra Peterio Handkeai???s), yra egzistenciniai klausimai. Tai klausimai apie kilmAi?? ir susijimAi?? su tam tikra vieta. Ir abu A?ie klausimai juose glAi??dintA? galimybAi??s pobAi??dA? ne mAi??gina nuslAi??pti, bet iA?kelia jA? A? pavirA?iA? tiesiog kaip lemiamAi?? dalykAi??. Juose kalbama apie nusigrAi??A?imAi?? mintimis nuo akivaizdA?ios duotybAi??s, apie tokA? nusigrAi??A?imAi??, kuris pasiekiamas paprastu veiksmu: A?mogus vaizduojasi esAi??s kitas (ir A?ia jau prieiname Rimbaud sakinA? AA? esu kitas) ir esAi??s kitoje vietoje ai??i?? ir ne vien esamajame, bet ir nusikeldamas A? praeities laikAi??.

GalbAi??t dauguma tremtiniA? ir pabAi??gAi??liA? vaikA? yra girdAi??jAi?? tai, kAi?? aA? girdAi??jau iA? savo seneliA?, kai jie mane vis, bAi??davo, taiso: ai??zTu A?ia tik gimei, namai yra visai kiturai???. O kai A?eimos paA?nekesiuose kalba uA?eidavo apie namus, tai jie irgi bAi??davo dvilypiai. Buvo tai, kas pragaiA?o laike, taA?iau toliau egzistavo pasakojimui bAi??dinga bAi??tojo laiko forma, ir tai, kas buvo mano dabartis, kas mane supo. Viena vertus, vaikas ai??i?? kodAi??l aA? esu aA? ir kodAi??l esu A?ia? ai??i?? tveria kitokiuose namuose nei didA?ioji A?eimos dalis, kita vertus, jis nuolatos (pasakojimais) vis perkeliamas A? anuos nepaA?A?stamus, tolimus namus.

Taigi Bohemija man buvo fantastiA?kas kraA?tas (apie atstumus aA? dar nieko nenutuokiau), ai??i?? kraA?tas, kaip sprendA?iau iA? girdimA? pasakojimA?, turA?s susidAi??ti iA? miA?kingA? kalvA? ir kalnA?, ir jau A?iais iA?oriniais poA?ymiais tikra prieA?ingybAi?? to Leipcigo apylinkiA? A?emAi??s ploto, kuriame augau. Ir man regAi??josi, kad tokia mano A?sivaizduojamoji geografija plyti ligi pat kalvotesnAi??s mano tAi??vo tarties…

AA? esu kitas, sako Rimbaud, ir ai??zto nepasakok mokyklojeai???, buvo kalbama A?eimoje. Mokykloje mokiausi (susiradau senus vadovAi??lius ir pasitikrinau), kad pagal Potsdamo deklaracijAi?? vokieA?iA? teritorijos Rytuose atiteko lenkA? arba sovietA? administracijai. Istorijos vadovAi??lyje parinktose Potsdamo deklaracijos iA?traukose buvo gausybAi?? skliausteliA? su daugtaA?kiais, A?yminA?iA? praleistas vietas. Mokykloje aA? nesimokiau, kad toje lenkA? arba sovietA? administracijai tekusioje teritorijoje gyveno A?monAi??s, kurie nebuvo nei lenkai, nei rusai. To iA?mokau namie ai??i?? ai??ztaA?iau to nepasakok mokyklojeai???. Ir jau tikrai mokykloje nesimokiau, kad naujoji VakarA? Lenkija buvo apgyvendinta tremtiniais ai??i?? iA? sovietA? SAi??jungos uA?imtos ir Ukrainai priskirtos RytA? Lenkijos iA?tremtais lenkais.

Mokykloje mokiausi, kad prezidento BeneA?o A?ekosloAi??vakijos Respublikoje buvo paskelbtas dekretas apie vokieA?iA? ir vengrA? turto nacionalizacijAi??. Tie negausAi??s mano moksladraugiai, kurie apskritai domAi??josi istorija, laikAi?? tai tvarkos atkAi??rimu, nes vokieA?iai anapus kraA?to sienA? karo metu galAi??jo bAi??ti tik okupantai, taigi jA? turto nacionalizacija buvo visA? logiA?kiausias dalykas. O vengrai juk buvo naciA? Vokietijos sAi??jungininkai; toks aiA?kinimas irgi buvo akivaizdus.

Mokykloje mokiausi faktA?, taA?iau A?ie faktai buvo ne visi, nes jiems stigo to, kAi?? A?iandien vadintume A?mogiA?kuoju veiksniu. Mano vaikiA?ka pastaba, kuriAi?? kartAi?? vis dAi??lto padariau mokykloje, kad vokieA?iai juk iA?tisus A?imtAi??meA?ius gyvenAi?? Bohemijoje, o po karo, nacionalizavus jA? turtAi??, buvAi?? perkelti (ai??ziA?tremtiai??? turbAi??t vis dAi??lto nepasakiau) A? VokietijAi??, nebuvo priimta, A? jAi?? buvo atsakyta, primenant VakarA? Vokietijoje veikianA?ias tremtiniA? sAi??jungas ir jA? veikloje slypintA? pavojA? pokario tvarkai ir taikai. Buvo kalbama apie SudetA? vokieA?iA? (A?ia jie staiga atsirado, nors tas ir nebuvo numatyta istorijos vadovAi??lyje), apie Silezijos ir RytA? PrAi??sijos vokieA?iA? revanA?izmAi??. Tvirtinta, kad, trokA?dami susigrAi??A?inti tai, kas iA? jA? atimta, jie rizikuotA? sukelti karAi??, ir visA? taikAi?? mylinA?iA? ir paA?angiA? A?moniA? pareiga esanti tokioms uA?maA?ioms prieA?intis. JNi??rgai Bernigai, ar myli taikAi?? ir esi paA?angus? Paskui, nebeilgai trukus, buvo padarytas ir A?prastinis istorinis A?uolis, kuriuo VDR vokieA?iai pavirto A? vienAi?? iA? broliA?kA?jA? tautA? Rytuose. Taip jie buvo atpalaiduoti nuo savo nacionalsocialistinAi??s praeities, bet kartu prarado ir sAi??sajAi?? su vokieA?iA? istorija anapus Oderio ir NeisAi??s. Ai?? mano dar prisimenamAi?? komentarAi??, kad aA? irgi kilAi??s iA? SudetA? vokieA?iA? A?eimos ir kad toje A?eimoje niekas nAi?? neketinAi??s leistis A? karAi?? ir taip atsikovoti turtAi??, jau niekaip nebebuvo reaguota.

KaA?kada vAi??liau mano klasAi??s auklAi??tojas, jaunystAi??je tapAi??s entuziastingu komunistu, papasakojo man, kad jis, bAi??damas maA?as berniukas, patyrAi??s trAi??mimAi?? iA? Ausigo ir laikAi??s tai bausme uA? vokieA?iA? nusikaltimus. Ai??itaip jis, nAi?? pats neA?inodamas, pritarAi?? daugumai vokieA?iA? Rytuose ir Vakaruose, kurie ai??i?? atvirai arba tylomisAi??ai??i?? vokieA?iA? iA?trAi??mimAi?? laikAi?? sumokAi??ta kaina. TrAi??mimus lydAi??jusi netektis tapo kolektyvine visA? vokieA?iA? auka, taA?iau skausmo pAi??dsakas, likAi??s iA?tremtA?jA? gyvenime, nebuvo priimtas A? kolektyvinAi?? daugumos atmintA?. Ai??i specifinAi?? skausmo ir sielvarto patirtis buvo palikta vieniems jA? iA?tiktiesiems. Be to, nemaA?a tremties nepaliestA?jA? dalis, ko gera, manAi??, kad tremtiniai veikiausiai bus patys buvAi?? dAi??l visko kalti, jeigu juos toks likimas iA?tiko. O tai, savo ruoA?tu, leido susimenkinti savo paA?iA? kaltAi?? ir A?sivAi??limAi?? A? nusikalstamus darbus. TodAi??l tremtiniA? priAi??mimas sAi??jungininkA? okupacinAi??se zonose man regisi buvAi??s veikiau ne priAi??mimas, bet atstAi??mimo refleksA? lydimas pakentimas. GalbAi??t dar teks ir plaA?iai iA?garsintus vokieA?iA? visuomenAi??s integracijos laimAi??jimus apmAi??styti ir tyrinAi??ti kaip vienAi?? iA? pokario laikA? steigties mitA?.

Gynybiniai refleksai turbAi??t radosi dAi??l to paties abejingumo, su kuriuo dar karo metais buvo sutinkama daugybAi?? A? kaimiA?kAi??sias vietoves plAi??stanA?iA? subombarduotA? miestA? gyventojA?. Niekas nemAi??gsta, kai jam primenama nederama elgsena, ir galbAi??t A?ia yra vienas motyvA?, paaiA?kinanA?iA?, kodAi??l bAi??gimo ir trAi??mimA?, taip pat ir oro karo temos iA?tisus deA?imtmeA?ius buvo paliktos daugiausiai uA?daroms A?ias negandas patyrusiA? A?moniA? komunikacinAi??ms grupAi??ms. Tas pasakytina ir apie A?ios temos nagrinAi??jimAi?? raA?ytojA? veikaluose. Tiems ir toms, kurie ir kurios vis dAi??lto apie tai raA?Ai??, daA?niausiai tekdavo pasitelkti ir apdoroti savo paA?iA? patirtis.

Negandos iA?tiktA?jA? gilinimasis A? tremties temAi?? jos nepaliestiesiems, viena vertus, buvo pageidautinas alibi patiems A?ia tema nesidomAi??ti, kita vertus ai??i?? skiriamoji linija, ties kuria (A?ia ir vAi??l RytA? ir VakarA? Vokietija susilieA?ia) buvo galima puikiai skirti paA?angieA?ius nuo reakcionieriA?. GalA? pagalAi??je, pasitelkus A?iAi?? dualistinAi?? perspektyvAi??, aprioriA?kai ir monokauzaliai buvo atsakyta ir A? klausimAi??, kas kaltas, kas nekaltas.

TaA?iau A?mogiA?kasis veiksnys liko nuoA?alyje. MilijonA? A?moniA? kolektyvinAi?? gimtinAi??s praradimo patirtis taip ir liko patirtis tik A?io kolektyvo, kuris juk ir buvo net ne kolektyvas, o suma padalytame kraA?te pasklidai gyvenanA?iA? individA?, kilusiA? iA? skirtingA? ir pamaA?i nykstanA?iA? tautiniA? grupiA?.

Bet grA?A?kime A? mokyklAi?? ir kartu A? VDR: oficialiojoje kalboje tremtiniA? ten nebuvo; buvo persikAi??lAi??liA?, kurie, kaip tvirtinta, karo pabaigoje buvo sugrAi??A?inti A? VokietijAi?? iA? lenkA? arba rusA? teritorijA?, jei tik patys, frontui slenkant, nebuvo spAi??jAi?? pasitraukti A? saugesnAi?? vietAi??. SudAi??tingiau buvo su vokieA?iais iA? Bohemijos A?emiA?, apie juos, jei tik buvo A?manoma, vengta uA?siminti. Ir komunistA? valstybAi?? rAi??mAi??si XIX a. tautinAi??s valstybAi??s idAi??ja, pagal kuriAi?? valstybAi??s sienos turi bAi??ti etninAi??s sienos. Be to, A?lugus TreA?iojo Reicho rasinei tautos bendrijai, sovietA? okupacinAi??je zonoje ai??i?? VDR turAi??jo susikurti tautos bendrija klasinAi??s priklausomybAi??s pagrindu. Su regionais siejamos tapatybAi??s ir tapatinimosi modeliai tokiam sumanymui buvo tiktai kliAi??tis. Taigi 1952 m. A?vykdyta VDR teritorinio skirstymo reforma, kai buvo panaikintos A?emAi??s ir sukurtos Vokietijos vieningosios socialistA? partijos (VVSP) lengviau kontroliuojamos apygardos, vyko ir puolimas prieA? tapatybes bei tradiciniA? tapatybAi??s formavimosi erdviA? griovimas. Kaip smarkiai A?monAi??s tatai pajuto, liudija dar 1989 m. rudenA? ir A?iemAi?? pradAi??ti reikA?ti reikalavimai atkurti A?emes.

Taigi greta viena kitos arba, teisingiau, viena prieA? kitAi?? tvAi??rAi?? dvi formos: pabAi??gAi??liA? ir tremtiniA? neegzistavimas VDR teritorijoje ir A?eimyninAi??s tapatybAi??s bei naratyvinAi?? egzistencija to, kas vadinta gimtine arba namais ir kas buvo bAi??tent ne gyvenamojoje vietoje, nors A?i gyvenamoji vieta vis tiek kas dienAi?? ir kas metus vis labiau tolo nuo savojo vien gyvenamosios vietos bAi??vio, ir dAi??l to nemenka dalimi buvo VVSP diktatAi??ros priespauda, tiesiog gimdA?iusi bAi??tinybAi?? ieA?koti priebAi??gos nuo jos.

Tu A?ia tik gimei, namai yra kitur, ai??i?? sakAi?? iA? Bohemijos kilAi?? mano seneliai, per Saksonijos A?emAi??s reformAi?? gautame sklype mAi??ginAi?? kurti naujAi?? A?emAi??s Ai??kio A?monAi??. Tu A?ia tik gimei, namai yra kitur, ai??i?? sakAi?? mano seneliai, su savo suaugusiais ir ai??i?? kaip mano tAi??vas ai??i?? iA? karo grA?A?usiais vaikais mAi??ginAi?? iA? plytA?, parsiveA?tA? iA? subombarduoto Leipcigo namA?, statytis pastatus, gal lyg ir kokius tikrus namus. Tu A?ia tik gimei, namai yra kitur, ai??i?? sakAi?? seneliai, kurie, atsisakAi?? stoti A? A?emAi??s Ai??kio kooperatyvAi??, ir vAi??l buvo iA?guiti iA? namA? ir Ai??kio. O kai tAi??vas kalbAi??davo apie namus, aA? A?inojau, kad tai nAi??ra ta vieta, kurioje mes gyvenome. Jei norAi??siu savo vaikams iA?aiA?kinti etninio valymo ir politinio valymo sAi??vokas, man nereikAi??s leistis A? tolimas A?emes ir nepaA?A?stamas kultAi??ras.

Ir vis dAi??lto teks kalbAi??ti ir apie nacionalsocialistinA? SudetA? vokieA?iA? susivAi??limAi?? ai??i?? mat jie prisidAi??jo sugriaunant valstybAi?? (kalbu apie pirmAi??jAi?? A?ekoslovakijos RespublikAi??), kurios radikaliausiems atstovams buvo reikalinga dingstis, nemAi??gstamas SudetA? vokieA?iA? ir aukA?tutiniA? vengrA? tautines grupes iA?tremti uA? valstybAi??s sienA?. Etninis vientisumas kaip politinAi?? idAi??ja savo itin keistais variantais nuvedAi?? taip toli, kad slovakams buvo ginA?ijamas tautos statusas, o antrajai pagal dydA? gyventojA? grupei, vokieA?iams, pripaA?intas tiktai maA?umos, o ne valstybinAi??s tautos statusas. Supaprastinti linkusi politika A? didA?iai pamAi??gtAi?? klausimAi??, kada buvusi padaryta pirmoji nuodAi??mAi?? vokieA?iA? ir A?ekA? santykiuose, priklausomai nuo poA?iAi??rio taA?ko, atsako minAi??dama arba 1938ai??i??1945 m., arba laikus po 1945 m. Ir vienu, ir kitu atveju (tyA?ia?) uA?griebiamas pernelyg trumpas metas, nes uoliai vengiama nutylAi??ti ir tai, kad A?ie ekscesA? laikai buvo tik radikaliA? nacionalistiniA? (vienodai vokieA?iA? ir A?ekA?) XIX a. idAi??jA? materializacija, ir tAi?? faktAi??, kad septynis ar aA?tuonis A?imtmeA?ius Bohemijos A?emAi??se bAi??ta darnaus tautiniA? grupiA? egzistavimo greta viena kitos. TyA?ia sakau ne ai??zsugyvenimo draugeai???, nes tai labiau atitiktA? XX a. devinto deA?imtmeA?io ai??zmulti-kultiai??? vaizdinius. Tai neatitiktA? istorinAi??s realybAi??s Bohemijoje, kuriAi??, kaip man regisi, iki politinio mAi??stymo radikalizacijos per XIX a. vidurio revoliucijas geriausiai galima apraA?yti kaip galiojanA?iA? susitarimA? bAi??klAi??. TaA?iau ir A? tai privalu A?velgti be jokios idealizacijos ir turint galvoje A?tampas, imanentiA?kas daugiatauA?iams dariniams, valdomiems tolimos stambesnAi??s galybAi??s.

IA? istorinio atstumo XX a. regiu du pagrindinius iA?puolius prieA? vokiA?kosios ir A?ekiA?kosios Bohemijos istorijAi??: tai radikaliai nacionalistiA?ki A?ekA? sluoksniai ir Henleinas su savo simpatizantais, kurieAi??ai??i?? kad ir kokie bAi??tA? buvAi?? pabrAi??A?tinai prieA?iA?ki, turint galvoje rezultatAi??Ai??ai??i?? darbavosi ranka rankon.

KodAi??l aA? esu aA? ir kodAi??l ne tu? KodAi??l esu A?ia, o ne ten?.. Tolimoje praeityje likusi vaikystAi??s diena. Toji diena, kai aA? pirmAi?? kartAi?? iA?vydau namAi??, laukus ir sodAi??, iA? kur kilo mano A?eima iA? tAi??vo pusAi??s. Buvo A?iema, vaiskus, A?altas oras. Tiesa, sienos tarp RytA? Vokietijos ir jos rytiniA? kaimynA? buvo pralaidesnAi??s nei VakarA? Vokietijos siena, taA?iau perAi??jimo punktA? nebuvo tankiai prisAi??ta. Taip tad nutiko, kad mano tAi??vas, dAi??dAi?? ir aA? dAi??l laiko stokos negalAi??jome pasinaudoti toli esanA?iu sienos perAi??jimo postu A? BohemijAi??, tad vaA?iavome per Lenkijos sienAi?? A? SilezijAi??, o ten per Lenkijos ir A?ekijos sienAi?? gavome paA?velgti A? netoli esantA? tAi??vo Ai??kA? Bohemijoje, A? mano tAi??vo vaikystAi??s ir jaunystAi??s vietAi??, iA? kurios jis iA?Ai??jo A? pasaulinA? karAi?? ir A? kuriAi?? vAi??l A?A?engti galAi??jo tik po dvideA?imt penkeriA? metA?. StovAi??jome A?alA?io sukaustytame dirvone, A?iAi??rAi??jom per sienAi??, ir abu vyrai verkAi??, nors ir sakAi??, kad akys aA?aroja nuo A?alto vAi??jo. MatAi??m lyg ir tAi?? patA?, bet ne visai tAi?? patA?, nes jie A?velgAi?? A? praeities, o aA? ai??i?? vien A? A?ios akimirkos laikAi??…

O dabar kai kas, kas mane perneA?a ir A? dabartA?. Dar anksti Ai??miau naudotis A?ios sienos pralaidumu, taigi daA?nai ir daug keliavau po BohemijAi?? ir MoravijAi??. Mano protAi??viA? kraA?tovaizdis man gerai paA?A?stamas. Tiesa, keliaudamas A? A?ekijAi??, kertu valstybAi??s sienAi??, taA?iau tai toks uA?sienis, kurio negaliu lyginti su jokiu kitu, nes esama vietA? ir vietoviA?, su kuriomis man siejasi istorijos, vietA?, kuriose galiu A?skaityti saviA?kiA? darbus, kuriose dar aptinku jA? pAi??dsakA?. Radau, pavyzdA?iui, ir savo proseneliA? bei proproseneliA? kapus ai??i?? atsigulAi??s ant pilvo per du metrus virA?um jA?, nes jie buvo per deA?imtmeA?ius visai apA?Ai??lAi??. PamaA?i, pamaA?i, iA?kirtAi??s krAi??mus, apvaliau kapAi??. KitAi?? kartAi?? man nuvaA?iavus prie to kapo, visos kapinAi??s buvo iA?valytos, ai??i?? jau buvo iA?tartas Vaclavo Havelo A?odis, kad kapA? tvarkymui nieko negalima prikiA?ti. Suprantu tai kaip paA?nekesA? ir jauA?iuosi A?sileidAi??s A? paA?nekesA? su man nepaA?A?stamu kapA? priA?iAi??rAi??toju, kuris galbAi??t yra mano amA?iaus.

Visa tai tikrai mane vedAi?? prie pasakojimo, prie romano Niekieno laikas. TaA?iau paskatAi?? raA?ant imtis trAi??mimA? temos man davAi?? A?vykiai BalkanA? pusiasalyje, A?inia apie kuriuos deA?imtAi?? deA?imtmetA? iA? ten atsklido ir iki mAi??sA? kasdieniais praneA?imais ir vaizdais, o dar labiauAi??ai??i?? pasakojimais A?moniA?, kuriuos karas nubloA?kAi?? ir iki Vokietijos. Ir A?ia man toptelAi??jo mintis, kad pasakojimai, lydAi??jAi?? mano vaikystAi??, buvo, sakytumei, nekaltybAi??s laikA?, laikA? prieA? nuodAi??mingAi??jA? nuopuolA?, pasakojimai. Ir dar man krito A? akis, kad A?inios ir pasakojimai iA? BalkanA? regAi??josi uA?pildantys tas spragas, kurios mano vaikystAi??je pasakojant buvo apeinamos, nutylimos, pridengiamos tokiais paprastais konstatavimais, kaip antai: ai??zkai turAi??jom kraustytisai???, ai??zkai buvom iA?mestiai??? arba ai??zkai nebegalAi??jom daugiau pasiliktiai???.

Viena vertus, savo tekste norAi??jau leistis A? BohemijAi??, jame turAi??jo bAi??ti apraA?yti laikai po karo, o tuo apraA?ymu, ai??i?? kitaip iA?vis nAi?? neA?manoma, mAi??sA?iau aA? nuo pat pradA?ios, ai??i?? jis turAi??tA? bAi??ti tekstas visiems Bohemijos A?monAi??ms, nesvarbu, ar vokieA?iams, ar A?ekams, nesvarbu, ar jie priklausytA? viskAi?? iA?gyvenusiA?jA?, ar vAi??liau gimusiA?jA? kartoms. Kita vertus, jis turAi??jo iA?eiti uA? konkretaus pavyzdA?io ribA?, turAi??jo bAi??ti paskaitomas ir kituose kontekstuose, turAi??jo perteikti XX a. paraA?Ai??: trAi??mimus, priverstinius perkAi??limus, etninius valymus. Ir A?ia kartais vis pasitaikantys mano romano antraA?tAi??s painiojimai, kai Niekieno laikas neretai pavirsta A? Niekieno A?emAi??, yra nuoroda A? tam tikrAi?? simptomiA?kAi?? dalykAi??. A?inoma, kad man rAi??pAi??jo Bohemija ir netektis ai??i?? taA?iau ne su nuosavybAi??s priegaide, kaip, mano nuomone, skambAi??tA? antraA?tAi?? Niekieno A?emAi??. Mano romanas turAi??jo bAi??ti knyga apie vokieA?iA? iA?trAi??mimAi?? iA? A?ekoslovakijos, bet kartu ir transcenduoti istorijAi??.

Tatai reikAi??jo suvokti, perA?engiant dimensijAi?? faktA?, kurie buvo renkami iA?tisus deA?imtmeA?ius, atsitraukiant nuo faktA?, kuriA? aA? negaliu paprasA?iausiai perteikti, lyg bAi??A?iau ten buvAi??s, lyg bAi??A?iau patyrAi??s tai, kas man buvo A?diegta A?eimos naratyvo pavidalu ir kas vis dAi??lto tapo mano dalimi. Trumpai kalbant, reikAi??jo prasimanyti ir pasakoti. O tai geriausiu atveju yra paA?nekesio pradA?ia.

MuzikAi?? reikia iA?girsti, paveikslAi?? paA?iAi??rAi??ti, knygAi?? perskaityti, kad taptum tam tikra esatimi kito A?mogaus sieloje ir galvoje. TautybAi?? iA? pradA?iA? yra visai nereikA?minga. Tai ir yra menininkams privalomas paA?nekesys. MAi??sA? bendra ai??i?? kad ir antipodiA?ka ir niokojama ai??i?? istorija nepalieka mums nei Vokietijoje, nei A?ekijoje kito pasirinkimo: turime vieni su kitais kalbAi??tis. Ir A?is paA?nekesys seniai vyksta srityse palei valstybiA? sienas ai??i?? taip pat ir tuo lygmeniu, kuris yra didA?iai kasdieniA?kas ir reiA?kia gynimAi??si nuo bendrabAi??viui (nesvarbu, ar A?ekA?, ar vokieA?iA?) kylanA?iA? grAi??smiA?, kai, pavyzdA?iui, susiduriama su prekyba A?monAi??mis arba narkotikA? ar ginklA? kontrabanda. Nors RytA? kryptimi pradingAi??s Mercedes Benz ir regisi sukeliAi??s daugiau A?urmulio nei kur nors vidury nakties PaelbAi??s smiltainio kalnuose ar Bavarijos miA?ke suA?vejotas A?moniA?, vadinamA?jA? nelegalA?, pulkas.

A?ia pateikiamas eilAi??raA?tis radosi 1996ai??i??1997 m. ir galbAi??t buvo pirmasis zonduojamasis grAi??A?inys, skverbiantis A? tAi?? A?emAi??, iA? kurios aA? iA?sisiurbiau savo romanAi?? Niekieno laikas.

PaA?erta tarp eiluA?iA? ir garsai ten dar reiA?kia Ne vietoj

ApsigyvenAi??s, senoliai rankas ant stalA? ar ant keliA? sudAi??jAi?? bylojo

Vaikams apie netektA? Regiu tai dabar nors seniai tAi?? regAi??jAi??s o

Prie vartA? iA? uA? rododendro gigantiA?ku tapusio kol truko bylojimas

Ai??variais marA?kiniais namA? A?eimininkas nuA?velgia mane

A?mona jo uA? durA? skubiai pasitaiso A?ukuosenAi?? Civilizuotai

Mes, barbarA? palikuonys, spaudA?iam rankas Kaip smagu

SAi??dAi??ti keliais bejAi??giA?kais mostais vAi??liau ir susidrovAi??jAi??

Sutartinai mes alkAi??nAi??mis zulinam suolAi??

Palei namus kaA?kada kam priklausiusius

Ai??vardis A?iaip jau savybinis atsipraA?o A?iandien sunegalavAi??s

Ai?? krAi??mus vAi??A?Ai??s nueina A?emAi?? drAi??gna puvAi??siais dvelkia iA? ten ligi A?ia

Po lietaus nuplautos molekulAi??s Ore tokiame

VaikA?tinAi??ja velionys vaikystAi??s vakarus lankAi?? o senelAi??

Rodo man sviesto formAi?? A?iA? apylinkiA? turguos garsAi??jusiAi??

Taigi vaike taip viskas buvo

Eikit miegoti kad ir kieno pastogAi??je Rytas gudresnis uA? vakarAi??

Per netolimAi?? sienAi?? patamsiuos triuA?iai keliauja

A?olAi?? pasilieka

Tai vis kalbAi??jimo ir klausymosi kaita ai??i?? ir asmeniniame gyvenime, ir mene. Taip buvo A?manoma atrasti bendrus iA?gyvenimus ai??i?? tarp jA? ir traumuojanA?ius. Taip etniniai valymai gali bAi??ti suvokti kaip kolektyvinAi?? Vidurio Europos patirtis. VokieA?iai, lenkai, A?ekai, rusai, vengrai, net italai iA?gyveno A?iAi?? patirtA? per AntAi??rAi??jA? pasaulinA? karAi?? ir po jo. Bosniai, kroatai, serbai ir albanai (iA? dalies pakartotinai) tatai patyrAi?? deA?imtAi?? deA?imtmetA?. Darau dar toliau uA?griebianA?iAi?? prielaidAi??: dAi??l to, kad A?i kolektyvinAi?? patirtis Ai??altojo karo metais netapo tikru nei nacionaliniA?, nei juolab tarptautiniA? svarstybA? objektu, dAi??l to, kad tremA?iA? ir etniniA? valymA? nepatyrusiA? A?moniA? sAi??monAi??s nepasiekAi?? suvokimas, jog tremtys galiausiai yra puolimas prieA? visus, taip pat ir ai??i?? supaprastintai kalbant ai??i?? paA?iA? trAi??mAi??jA? bendruomenes, ir dAi??l to, kad VakarA? Europa tai jau tikrai neA?sisavino A?ios svetimos patirties, ai??i?? bAi??tent dAi??l to Europos valstybAi??s ilgai, pernelyg ilgai lyg paralyA?iuotos A?velgAi?? A? karus, kilusius skylant Jugoslavijai. MAi??sA? bendru supratimu netapo mintis, kad bosniA? ar serbA? A?eimos iA?trAi??mimas iA? esmAi??s reiA?kia negatyviAi?? galimybAi??, jog A?iA? tautybiA? vardai gali bAi??ti pakeisti ir flamA?, valonA?, prancAi??zA?, vokieA?iA?, baskA?, korsikieA?iA? ar katalonA? vardais. Akivaizdu, kad iA? trAi??mimA? istorijos nieko nebuvo pasimokyta, tad jugoslaviA?koji mAi??sA? Europos dalis gavo A?iAi?? istorijAi?? kartoti. O skausmingAi?? patirtA? iA?gyvenAi?? vokieA?iai, lenkai, rusai, A?ekai ir vengrai, kaip ir likusioji Europos dalis, tik A?iAi??rAi??jo ir nieko nedarAi??, vis skersomis dirsA?iodami A? AmerikAi??.

Neseniai pasibaigAi??s ir vyriausybAi?? atsistatydinti privertAi??s tyrimas, ai??i?? susijAi??s su tuo NyderlandA? daliniu, kuris jiems patikAi??tus saugoti A?mones perdavAi?? etninio valymo organizatoriams ir A?udikams, ai??i?? paradigmiA?kai demonstruoja, kaip Europa elgiasi su savo tremA?iA? istorija. Mums bAi??tA? reikAi??jAi?? kalbAi??tis vieniems su kitais. Gal iA? to bAi??tA? buvAi?? naudos. GalbAi??t tada olandA? kariai nebAi??tA? laikAi??si A?sakymA? ir instrukcijA?. Dabar jie, nors iA?teisinti, amA?inai kalti liks tverti istorijoje.

Turime vieni su kitais kalbAi??tis, nes privalome labai tiksliai apmAi??styti (kaip tik todAi??l, kad deA?imtame deA?imtmetyje nieko nenuveikAi??me Balkanuose), kAi?? mes ne vien teisAi??s, bet ir moralAi??s poA?iAi??riu norime inkorporuoti A? Europos junginA?, net jei tai vyksta ne expressis verbis, bet tik toleruojant.

Menininkai reikalingi, kai kalbame apie svetimos patirties perkAi??limAi?? A? mAi??sA? vidA?, kai kalbame apie tokA? A?ios patirties perteikimAi??, kad jis individualizuota forma nusAi??stA? meno kAi??rinio recipiento sAi??monAi??je. Man nereikia paA?iam susideginti, idant A?inoA?iau, kad tai skaudus dalykas. A?ia kalbame apie pamatines antropologines A?inias. Jeigu tai bent privers sudelsti, prieA? kiA?ant rankAi?? A? ugnA?, tuomet gal ir ne viskas bus iA?gelbAi??ta, bet galbAi??t bus iA?gelbAi??tas nors vienas kitas.

JAi??rg Bernig (g. 1964) ai??i?? vokieA?iA? raA?ytojas, poetas, germanistas. GimAi??s iA?tremtA?jA? SudetA? vokieA?iA? A?eimoje RytA? Vokietijoje, uA?siAi??mAi??s pedagogine, moksline, redaktoriaus veikla 1998Ai??m. startavo eilAi??raA?A?iA? rinkiniu Winterkinder, po kurio sekAi?? kita poezija, romanai, novelAi??s, esAi??, atitinkamos literatAi??rinAi??s premijos ir stipendijos. Konrado Adenauerio fondo kvietimu A?. m. vasario 6Ai??d. Bernigas vieA?Ai??jo Vilniuje, kur surengtame jo literatAi??ros skaitymA? vakare buvo skaitomas A?is jo autobiografinis kAi??rinys iA? naujausios knygos Der Gablonzer Glasknopf. Essays aus Mitteleuropa (2011). TekstAi?? iA? vokieA?iA? kalbos vertAi?? AntaAi??nas Gailius.