Tyliai gyvenanA?iA?jA? metraA?tininkas

A?URNALAS: KelionAi?? su Bernardinai.lt
TEMA: Fotografija
AUTORIUS:Ai??Gediminas KajAi??nas

DATA: 2012-05

Tyliai gyvenanA?iA?jA? metraA?tininkas

Gediminas KajAi??nas

ArAi??nas BaltAi??nas (g. 1956) iki A?iol geriausiai buvo A?inomas kaip miestA?, ypaA? Vilniaus, fotografas. Neatsitiktinai ir kAi?? tik iA?leistoje ai??zXX a. Lietuvos fotografijos antologijojeai??? menininkas pristatomas ai??zpraAi??jusio laikoai??? Vilniaus ciklu. Tiesa, taip pat ir keliomis fotografijomis iA? serijos ai??zPrieglobsA?iaiai???, kurioje uA?fiksuotos Vilniaus dailininkA? dirbtuvAi??s, kasdienAi?? jA? darbo aplinka. TaA?iau tiek savo miestA? fotografijose, tiek cikle apie dailininkus A. BaltAi??nas iA?vengia pasakojimo apie A?mogA? taip, lyg jo nAi?? nebAi??tA?…

Kaip teigia pats fotografas, sulaukus penkiasdeA?imties, jo A?vilgsnis stabtelAi??jo ties kaimu, kur atrado lAi??tAi?? kasdienA? gyvenimAi??, kuriamAi?? ir puoselAi??jamAi?? paprasto A?mogaus. ai??zPradAi??jus fotografuoti A?mones, miestai man nuAi??jo A? antrAi?? planAi??. Tapo svarbu uA?fiksuoti A?mones, kurie yra A?alia… Tos autentiA?kos jA? istorijos, atsidAi??sAi??jimai, kasdieniai A?ingsniai ai??i?? savotiA?ka atsvara A?iandien pripaA?intoms vieA?ojo gyvenimo formoms…ai???

2009-aisiais pasirodAi?? pirmasis A. BaltAi??no etnokultAi??rinio ciklo darbas ai??zAi??ilA? dzAi??kaiai???, o 2011-aisiais ir albumas ai??zA?emaiA?iaiai???. Tai savotiA?ki metraA?A?iai, kuriuose per fotografijAi?? bei uA?raA?ytus pasakojimus fiksuojami A?moniA? kasdieniai ritualai, buitis ir A?ventAi??s. O per tai nejuA?ia atsiskleidA?ia ir jA? pasaulAi??jauta, vertybAi??s, kurios nenutrAi??kstama gija sujungia A?iuos A?mones su jA? A?eme bei istorija…

Esate raA?Ai??s, kad tikru vilnieA?iu tapote 1986 metais, kai pradAi??jote fotografuoti miestAi??, nors iki tol Vilniuje jau gyvenote beveik tris deA?imtmeA?ius. Ar fotografija Jums tapo savotiA?ku bAi??dA? prisijaukinti patA? miestAi??, jo apleistus kiemus ir nefasadiA?kus uA?kampius?

Pirmieji mano, kaip fotografo profesionalo, darbai, buvo susijAi?? su gamta, vAi??liau skulptAi??ra ir kitais objektais. O VilniA? pradAi??jau fotografuoti labai mAi??gAi??jiA?kai, nes siekiau parodyti jo groA?A?. Man rodos, paskata kAi?? nors daryti, nes tau graA?u, nelabai dera su profesionalumu, todAi??l ir sakau, kad mAi??gAi??jiA?kai. TaA?iau maA?iau, kad VilniA? dar galima nufotografuoti kaA?kaip kitaip, patraukliai parodant ir atskleidA?iant apleistus jo kiemus, uA?kaborius, miesto fragmentus ir detales. Tuo metu A?iuo keliu jau nemaA?ai buvo nuAi??jAi??s Algimantas KunA?ius, bet man tai nesutrukdAi?? ieA?koti savojo Vilniaus.

Prisijaukinimas vyko iA? lAi??to slampinAi??jant po miestAi??. Taip jA? pamaA?iau visiA?kai naujai, nes mano tikslas ir buvo tai pamatyti, o tada tik nufotografuoti. Svarbiausia ai??i?? man visiA?kai nereikAi??jo skaiA?iuoti laiko. Tuomet aA? tikrAi??ja to A?odA?io prasme kiek tik norAi??jau ir kada norAi??jau vaikA?A?iojau po miestAi??. A?inoma, buvo tam tikri darbo A?sipareigojimai, taA?iau jie buvo maA?iau apibrAi??A?ti nei dabar, kai daA?nai kas pusvalandA? tenka daryti kaA?kAi?? kita. Laiko neskaiA?iavimas fotografuojant yra labai svarbu. DidA?iausia dovana ir vertybAi?? yra dirbti neA?iAi??rint A? laikrodA?, tiesiog bAi??ti A?ia ir dabar. Ir tai bAi??tinai atsiperka. Gal ir ne iA?karto, bet kaA?kada vAi??liau…

Ai??iuo metu laikas yra didA?iausias iA?bandymas fotografuojant. YpaA? A?mones. Vos pajunti skubAi??jimo nuotaikAi??, gali atsisveikinti ir iA?vaA?iuoti, nes tikrai nieko gero iA? to nebus. Supratau viena ai??i?? tikriems dalykams nereikia gailAi??ti laiko…

Paradoksalu, bet neskubAi??damas suspAi??jote uA?fiksuoti tAi?? VilniA?, kuris netrukus tiesiog iA?nyko. O ir A?iandien vis dar spAi??jate ai??zpagautiai??? meistrus, sakralumu dvelkianA?ius darbus ir dienas, autentiA?kAi?? Lietuvos kaimo A?moniA? bAi??tA?.

Kas mato A?ias Vilniaus fotografijas ar mano etnokultAi??rinius darbus mano, jog suspAi??jau. AA? tvirtai galiu pasakyti, kad niekur nesuspAi??jau, visur pavAi??lavau ir dabar iA? paskutiniA?jA? bandau uA?fiksuoti tai, kas dar liko, iA? trupiniA? sudAi??lioti mozaikAi??.

Tuo tarpu A?iAi?? akimirkAi?? aiA?kiai suvokti, kAi?? reikia fotografuoti, yra didelAi?? Dievo dovana, nes tai, kas svarbu dabar, daA?niausiai yra taip A?prasta ir nuobodu, kad A? tAi?? pusAi?? net neA?iAi??rime. TodAi??l fotografui yra labai svarbi A?A?valga bei ryA?tas atsigrAi??A?ti A? tai, kas taip kasdieniA?ka ir paprasta. Ai??tai to nesuvokus laiku paskui ir tenka gaudyti lyg katAi?? uA? uodegos ar apgailestauti, jog pavAi??lavai…

YpaA? tai jauA?iama su A?monAi??mis. AtvaA?iavAi??s A? kokA? kaimAi?? praktiA?kai kiekviename sulaukiu klausimo: ai??zKur jAi??s buvote anksA?iau?ai??? Ir iA?girstu tuomet pasakojimA? apie A?domiausius A?mones, spalvingiausius personaA?us, kuriA? jau nebAi??ra, gyvi jie tik kitA? atmintyje bei sekamose istorijose. AA?iAi?? Dievui, kad yra dar tA?, kurie atsimena ir gali papasakoti. Bet, man rodos, tokiA? A?moniA?, kuriuos reikAi??tA? uA?fiksuoti, atsiras visada, nes senstant gilAi??ja jA? patirtis, vis tvirtesnAi?? darosi pasaulAi??A?iAi??ra, o raukA?lAi??se atsispindi nueitas gyvenimo kelias. TodAi??l jie turi kAi?? pasakyti, jei tik mes pasiryA?Ai?? juos iA?girsti.

Kalbate apie A?mones, taA?iau JAi??sA? miesto fotografijose retai sutiksi A?mogA?. PavyzdA?iui, Vilniaus cikle A? akis krenta daugiau medA?iai, todAi??l atrodo, kad pats miestas yra gamtos dalis, kuriame A?mogus net nebAi??tinas.

Tai, kAi?? sakote man, ir buvo svarbiausia fotografuojant VilniA? devintojo deA?imtmeA?io pabaigoje, kai pats miestas tiesiog buvo paskendAi??s medA?iuose. Po karo, matyt, nelabai kas rAi??pinosi miesto vaizdu, todAi??l medA?iai dygo ir augo stichiA?kai, ten, kur norAi??jo, kol miestas kai kuriose vietose atrodAi?? lyg bAi??tA? seniai apleistas. Nuo aplinkiniA? kalvA? Vilnius atrodAi?? A?alias lyg miA?kas su kur ne kur kyA?anA?iais baA?nyA?iA? bokA?tais. MedA?iai ir miestas sudarAi?? graA?iAi?? sAi??jungAi??, ir man tai labai patiko.

MedA?iai tapo visaverA?iais miesto gyventojais, todAi??l man A?ia visiA?kai netrAi??ko A?moniA?. Beje, tuo metu mieste nebuvo ir ryA?kiA? reklamA? bei tiek daug automobiliA?, kuriA? nuotraukose taip pat beveik nesimato. Ai??iandien to iA?vengti praktiA?kai nebeA?manoma, todAi??l miesto vaizdas yra pakitAi??s itin stipriai, ir A?ia nieko nebepadarysi.

Anuomet miesto gyvenimas be A?moniA? buvo grynas teatras. Tai buvo scena labai jautri A?viesai. Ir jei mokAi??jai tAi?? A?viesAi?? pamatyti, galAi??jai su malonumu stebAi??ti A?vairiausius siuA?etus ir juos fotografuoti. Beje, tAi?? patA? darAi?? ir Janas Bulhakas ai??i?? pirmasis Vilniaus fotografas taip jautriai jautAi??s A?viesAi??.

Venecija, Peterburgas, Nikozija, ParyA?ius, Pekinas, Kiotas ai??i?? miestai, kuriuos esate fotografavAi??s. KAi?? Jums reiA?kia fotografuoti kitAi??, kitA? miestAi???

Man A?domu minimaliomis priemonAi??mis atskleisti patA? miestAi??, jo iA?skirtinumAi??, ai??zpagautiai??? jo dvasiAi??. Visada stengiuosi vaizdAi?? susiaurinti, sutraukti iki maksimumo, kad jis taptA? koncentruotas, fragmentiA?kas. Tokiu bAi??du siekiu, kad miestas bAi??tA? atpaA?A?stamas ne iA? panoramos, bet detaliA?. AtpaA?intas, paA?intas pasitelkus intymA? A?vilgsnA?.

Gal todAi??l miestai JAi??sA? fotografijose atrodo lyg iA? kito laiko?

Didesni miestai yra atsparesni laiko kaitai, juose maA?iau mados A?enklA?. PasivaikA?A?iojAi??s gali atrasti vietA? neA?ymiai paliestA? A?iuolaikinio gyvenimo, todAi??l A?ia lengviau uA?fiksuoti tAi?? fragmentiA?kumAi??, kuris ir sukuria miesto unikalumAi??. A?inoma, amA?iams bAi??gant keiA?iasi ir A?iA? miestA? gyvenimai, taA?iau kultAi??rinis miesto pamatas iA?lieka. Tais fragmentais ir stengiuosi uA?A?iuopti miesto praeitA?, tampanA?iAi?? dabartimi.

Esant progai, visada stengiuosi fotografuoti miestus, A? kuriuos atvykstu, taA?iau A?iuo metu mane tai gerokai maA?iau jaudina. Laikui bAi??gant gyvenimas savaip sudAi??lioja prioritetus. PradAi??jus fotografuoti A?mones, miestai nuAi??jo A? antrAi?? planAi??. Man tapo svarbu uA?fiksuoti A?mones, kurie yra A?alia… Ir ne tik uA?fiksuoti. Kur kas svarbiau bendrauti su jais, iA?klausyti jA? pasakojimA?. Tos autentiA?kos istorijos, atsidAi??sAi??jimai, kasdieniai A?ingsniai ai??i?? savotiA?ka atsvara A?iandien pripaA?intoms vieA?ojo gyvenimo formoms, kuriose klesti pavirA?utiniA?kumas ir nykuma. TokiA?, tyliai gyvenanA?iA?jA?, bet turinA?iA? tvirtAi?? vertybinAi?? sistemAi??, A?moniA? yra gerokai daugiau, nei A?sivaizduojama ar vieA?ai rodoma. TodAi??l man svarbu juos fotografuoti, o paskui rodyti, kad ir jie patys A?inotA?, jog ne vieni tokie yra…

Poetas Gytis Norvilas yra graA?iai pasakAi??s, kad ant tos bobutAi??s, kasdien savo pievoj perkelianA?ios karvAi??, pasaulis laikosi…

VisiA?kai tam pritariu. Ir man, fotografuojant bobutAi??, iA? vienos vietos A? kitAi?? perkelianA?iAi?? ar melA?ianA?iAi?? savo karvAi??, tai yra akivaizdus Dievo A?rodymas…

Papasakokite, kaip nutiko, kad fotografijoje nespalvotAi?? miestAi?? be A?moniA? iA?keitAi??te A? spalvotAi?? kaimAi?? ir jo A?mones?

Nebuvo jokio lAi??A?io taA?ko, viskas tiesiog vyko savaime. AA? ilgAi?? laikAi?? negalAi??jau paaiA?kinti, kodAi??l nefotografuoju A?moniA?, o paskui suvokiau, kad tiesiog privalau tai daryti.

Man rodos, fotografuodamas A?mones privalai visA? pirma paA?inti ne tAi?? konkretA? A?mogA?, bet A?mogA?. PaA?inti, kaip paA?A?sta jA? A. Sutkus, A. Macijauskas ar R. PoA?erskis. Juk paprastai jie fotografuoja nepaA?A?stamus A?mones, taA?iau tas A?mogus jiems atsiveria. Tad jA? paA?inimas yra ne pavirA?inis, bet iA? esmAi??s. Kai A?mogus mato, kad jA? fotografuoja ir nenusisuka, taA?iau ima bendrauti, tokia fotografija, mano galva, yra aukA?A?iausia pakopa.

AA? A?mogA? pradAi??jau suprasti pernelyg vAi??lai, bAi??damas maA?daug penkiasdeA?imties, tik tada pajutau, kad jau galiu tai fotografuoti. Tam reikia ne tik suvokimo, bet ir drAi??sos, kurios ir A?iandien man neretai pritrAi??ksta.

JAi??s fotografuojate A?mogA? jo aplinkoje, kurioje jis yra natAi??rali dalis. Jam nereikia pozuoti, dirbtinai apsimesti, jis yra toks, koks yra, ir A?iuo atA?vilgiu, sakyA?iau, tAi??siate lietuviA?kos humanistinAi??s fotografijos tradicijAi??, tik gerokai nuosekliau orientuodamasis ne A? pavienius, atsitiktinius kadrus, bet A? apibendrintAi?? ai??i?? etnografinA? vaizdAi??.

Kai A?iAi??riu A? kai kurias A. Sutkaus, R. PoA?erskio, A. KunA?iaus ar kitA? fotografijas, matau, kad ir aA? A?iandien atsiduriu tose paA?iose situacijose, tik gal fotografuoju prasA?iau. A?inoma, nieko naujo savo darbais aA? nepasakau, bet nemanau, kad tai prieA?astis to nedaryti. AA? mokausi fotografuoti A?mogA? tomis sAi??lygomis, kurias man diktuoja mano laikas.

Dabar bandome daryti kompleksinius darbus drauge su etnologais ai??i?? jie kalbina A?mones, A?raA?inAi??ja jA? pasakojimus, o aA? fotografuoju. Tie A?monAi??s, kurie ne vienus metus jau dirba LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos ar Istorijos institutuose, vaA?inAi??ja A? ekspedicijas, grynai moksliniais tikslais fotografuodavo, daA?niausiai gan mAi??gAi??jiA?kai. Dabar, mums atradus bendrA? interesA?, tapo geriau visiems. Kiekvienas galime daryti tai, kAi?? mokame, ai??i?? etnologai kalbina, o aA? tykiai fotografuoju. Taip kur kas geriau atsiskleidA?ia A?monAi??s, su kuriais bendraujame. Man tikrai pasisekAi??, kad fotografuodamas dzAi??kus dirbau su etnologe Onute Drobeliene, o A?emaitijoje labai gelbAi??jo ir iA? didA?iulio savo archyvo tekstus parinko Vita IvanauskaitAi??-Ai??eibutienAi??.

Man ypaA? svarbu, kad A?alia fotografijA? tiek knygoje ai??zAi??ilA? dzAi??kaiai???, tiek ai??zA?emaiA?iaiai??? atsiranda tekstas. Tai nebAi??tinai pasakojimas konkretaus to A?mogaus, kuris yra nufotografuotas. Tai gyvi liudijimai, kurie savaip padeda, palengvina ir praturtina kitA? A?moniA? gyvenimus. Vaizdas ir pasakojimas sukuria istorijAi??, kuri, man rodos, labai daug pasako apie A?mogA?…

IA? esmAi??s fotografuodamas JAi??s dokumentuojate tai, kAi?? regite, ir tokiu bAi??du pasineriate A? etnografinA? ar net antropologinA? tyrinAi??jimAi???

Taip, aA? noriu uA?fiksuoti tAi?? senAi??jA? gyvenimAi?? bei jo detales, kuriA? dar yra, bet jos tiesiog akyse nyksta. Juk vienas pagrindiniA? fotografijos tikslA? ai??i?? parodyti tai, kaip yra dabar. Taip pat ir A?mogA? ai??i?? kaip jis rengiasi, dirba, kaip A?ventes A?venA?ia, kAi?? valgo, kaip atrodo jo namas, kokie kambariai, kokius gyvulius laiko. Tai grynai etnografinAi??, buitinAi?? pusAi??. TaA?iau A?alia yra ir egzistencinAi??: kas tas A?mogus yra? Ir A?ie du poA?iAi??riai vienas kitam netrukdo. Man labai svarbu ateiA?iai uA?fiksuoti tai, kas yra dabar, taA?iau kartu norisi nesustoti vien tik ties tuo ir A?engti A?ingsnA? A? gylA?.

Vis dAi??lto JAi??sA? fiksuojamas kaimo metraA?tis labai skiriasi nuo to, kaip, pavyzdA?iui, A?iandien A?iniasklaida atspindi kaimo gyvenimAi??. Ar nuo R. VikA?raiA?io darbA?. Ar viskas A?ia priklauso nuo paties A?iAi??rinA?iojo, ko jis ieA?ko, kAi?? nori pamatyti?

A?inoma, kiekvienas fotografuoja taip, kaip jis mato, kaip nori matyti. Juk, pasirinkdamas objektAi??, A?mogA? ar situacijAi??, kuriAi?? fotografuoji, jau renkiesi. A?ia ir prasideda fotografo pozicija. R. VikA?raitis pasirenka tamsiausiAi?? variantAi?? ir jA? eksploatuoja. Bet A?ia panaA?iai kaip su egzotiA?kA? kraA?tA? fotografavimu ai??i?? fotografas suteikia sau papildomA? balA? vien todAi??l, kad fotografuoja tai, kas maA?iau ar iA?vis nematyta. Tokiu atveju A?i medA?iaga visA? pirma ir yra A?domi vien dAi??l A?ios prieA?asties.

R. VikA?raitis A?mogA? vaizduoja tokioje situacijoje, kurioje retas norAi??tA? atsidurti ar save pamatyti. ViduramA?iais ar vAi??lesniais laikais toks A?moniA? su A?vairiomis negaliomis ar ydomis demonstravimas buvo tapAi??s cirko elementu ir net pasiekAi??s kaA?kokA? gyvuliA?kAi?? A?avAi??jimAi??si. Tas iA?kreiptas A?avAi??jimasis kilo visA? pirma iA? dA?iaugsmo, kad pats nesi toks. Ir, man rodos, R. VikA?raiA?io fotografijos A?iAi??rovui sukelia labai panaA?iA? jausmA?. Man dA?iugu, kad fotografas buvo aukA?tai A?vertintas Arlio fotografijos festivalyje PrancAi??zijoje, bet bijau, kad A?is A?vertinimas taip pat susijAi??s su tokiu poA?iAi??riu ai??i?? mes, VakarA? europieA?iai, turime savo vertybes ir gyvenimo bAi??dAi??, o A?ia, A?iAi??rAi??k, kas darosi RytA? Europoje, Lietuvoje… Tai vAi??l kaA?kokia egzotika, ir tiek ai??i?? keistas A?avAi??jimasis tuo, kas nematyta, ir kartu taip atstumianA?iai nejauku.

Bet juk JAi??sA? uA?fiksuotas kaimas ir tie A?monAi??s taip pat savotiA?ka egzotika…

Taip, taA?iau aA? stengiuosi tai fotografuoti kaip natAi??ralA? ir visiA?kai suprantamAi?? pasaulA?, nes toks jis tiems A?monAi??ms ir yra su jA? kasdien perriA?amais gyvuliais, spanguoliavimais pelkAi??se, kepamais pyragais ir kryA?iaus A?enklu prieA? pradedant darbAi??…

Beje, aA? irgi matau ne tik graA?A?, bet ir skurdo paliestAi?? kaimAi??. TaA?iau nefiksuoju A?mogaus, nesuvokianA?io, kaip jis gyvena. Fotografuoju tada, kai A?mogus mato, kad aA? tai darau, kai tylomis tarsi pritaria, leidA?iasi fotografuojamas. Niekada nefotografuoju mirusiA? ar taip serganA?iA?jA?, kad nebesuvoktA? aplinkos, tai, kas vyksta su juo. Tai yra mano ribos, kurias pasirinkau pats.

Etnografiniams regionams skirtuose JAi??sA? knygose ai??zAi??ilA? DzAi??kaiai??? ir ai??zA?emaiA?iaiai??? A? akis krinta skirtingi akcentai ai??i?? DzAi??kijoje daugiau ryA?kinama meistrystAi??s, darbo tema, o A?emaitijoje ai??i?? A?ventAi??, apeiga. KodAi??l? Ar tokiu bAi??du mAi??ginote atskleisti ir paA?ius etninius charakterius, tam tikrAi?? mentalitetAi???

Tai, kas yra parodyta tiek ai??zAi??ilA? dzAi??kuoseai???, tiek ir ai??zA?emaiA?iuoseai???, jokiu bAi??du nAi??ra iA?samus paveikslas, tai labai mozaikiA?kas gyvenimo fragmentas. Kiekvienoje knygoje yra vos po 160 fotografijA?, tad niekaip neA?manoma bAi??tA? visko atspindAi??ti. TodAi??l rengdamas knygas buvau priverstas atrinkti fotografijas, kurios labiausiai ir atskleistA? antropologinA? regiono portretAi??. Kita vertus ai??i?? parodyti tai, kas A?iuose regionuose gyva dar ir A?iandien.

ai??zAi??ilA? dzAi??kaiai??? ai??i?? trapi knyga, kaip ir patys A?monAi??s. JA? gyvenimas vienu metu ir sunkus, ir lengvas, nes dzAi??kai kupini optimizmo, per daug nesijaudina dAi??l problemA?, nors kartais jA? gyvenimai ir labai sudAi??tingi. Tad A?ioje knygoje visA? pirma man norAi??josi akcentuoti kasdienybAi??s A?ventumAi??. O knygoje ai??zA?emaiA?iaiai??? ai??i?? A?mogaus iA?didumAi??, jo susitelkimAi?? ties savimi. Kita vertus, A?ia atsiskleidA?ia ir A?ventAi??s groA?is, jA? religinAi??s apeigos. Vien ko verti A?emaiA?iA? KalvarijA? atlaidai… BAi??ni ten ir jauti, kaip tai yra gyva. Tai ne teatras, tai apeiga paA?ia sakraliausia prasme. A?inoma, ir DzAi??kijoje yra atlaidA?, yra procesijA? aplink baA?nyA?ias ir tikAi??jimas A?ia gilus, bet A?emaitijoje viskas kitaip. Arba A?tai UA?gavAi??nAi??s ai??i?? penkerius metus vaA?iavau A? tAi?? paA?iAi?? vietAi?? A?alia PlateliA? ir maA?iau, kaip rimtai A?ventei rengiasi tiek persirengAi??liai, tiek ir juos pasitinkantieji. Viskas A?ia virsta vientisu spektakliu, kur kiekvienas vaidina savo vaidmenA? su dideliA? uA?sidegimu ir dA?iugesiu. Manau, kad anksA?iau taip buvo daug kur, bet dabar likAi?? tik kur ne kur. Tad A?ia vAi??lgi iA?kyla bAi??tinybAi?? parodyti kitiems, kaip yra, kartu ir prisiminti, kaip buvo. Ir dar ai??i?? iA?saugoti fotografijas ateiA?iai, kaip A?iandienos mAi??sA? gyvenimo liudijimAi??.

Papasakokite apie ciklAi?? ai??zMes iA? vaikystAi??sai??? ai??i?? kuriame jau kitokio, realistiA?ko kaimo vaizdas… Tai tam tikras socialinis, dokumentinis tyrimas, kuriame atskleidA?iate skurdo kasdienybAi???

Tai dar nebaigtas ciklas. Jame fiksuojamas vieno A?alia Vilniaus esanA?io rajono sunkiau besiverA?ianA?iA? A?eimA? gyvenimas. Jos dar nAi??ra socialiniame uA?ribyje, bet oficialiai priskiriamos socialiai remtinA? A?eimA? grupei. Ai??A? darbAi?? prieA? trejus metus pradAi??jau suA?inojAi??s, kad Lietuvoje tokiA? A?eimA? yra labai daug. TaA?iau dar daugiau tokiose A?eimos auganA?iA? vaikA?, paprastai ai??i?? keturi, A?eA?i, devyni…

Su vietos savivaldybAi??s atsakingais pareigAi??nais ar savanoriais pradAi??jau lankyti A?ias A?eimas, A?iAi??rAi??ti, kaip jos gyvena, o jei A?manoma, ai??i?? ir fotografuoti. TA? A?moniA? gyvenimas yra skurdus, kupinas nepritekliA? dAi??l A?vairiA? sAi??lygA?. TaA?iau viena svarbiausiA? prieA?asA?iA? ai??i?? jie nemoka savarankiA?kai susitvarkyti, todAi??l pasilieka savotiA?kame vaikystAi??s etape, nors ir patys jau ima auginti savo vaikus. Akivaizdu, kad jiems reikia pagalbos, taA?iau ne tiek paramos, o dAi??mesio. Juk tie vaikai auga, o uA?augAi?? bus mAi??sA? visuomenAi??s dalimi, todAi??l svarbu jais pasirAi??pinti. NeA?inau, kaip… Blogiausia yra uA?simerkti, lyg to iA?vis nebAi??tA? arba suteikti tik finansinAi?? paramAi??. Man rodos, visA? pirma reikia A?inoti, jog esama tokiA? A?eimA?, A?inoti, kaip jos gyvena, kad joms reikia dAi??mesio, o tada jau galvoti, kaip A?traukti jas A? visuomenAi??. Negalima jA? ignoruoti, iA?braukti iA? gyvenimo. Ai??iuo ciklu ir siekiu parodyti, jog A?alia mAi??sA? yra ir kitokiA? gyvenimA?. Bet mes visi susijAi??.

Fotografuodamas tiek etnografinius, tiek ir A?A? socialinA? ciklAi?? JAi??s, rodos, sAi??moningai atsisakote meninio konceptualumo idAi??jos ir einate grynosios dokumentikos keliu nekurdamas papildomA? prasmiA?, o pasitenkindamas tuo, kas yra?

AA? tiesiog atsisakau kAi??rybiniA? ambicijA?. Juk tai, kAi?? fotografuoju, ai??i?? absoliuA?iai nieko naujo. Naudoju tas priemones, kurias seniausiai naudojo ir tebenaudoja fotografai. Tai gyvenimo dokumentacija be dideliA? pretenzijA?. JauA?iu A?ias temas, jos man atrodo svarbios, tad ir dirbu su jomis grynai iA? savo asmeninio entuziazmo. Fotografuoju, kaip moku. Beje, man rodos, gan vidutiniA?kai. Jei kuris kitas fotografas tai darytA?, neabejoju, kad pavyktA? daug geriau. Yra fotografA?, kurie sugeba giliai, netikAi??tu aspektu paA?velgti A? temAi??, ir taip gimsta nauja estetika, nauja fotografija. Tai labai A?domu. Bet aA? taip nemoku. AA? nekuriu naujA? raiA?kos bAi??dA?, naujos fotografijos kalbos, tiesiog einu ten, kur man A?iAi?? akimirkAi?? atrodo svarbu eiti ir fotografuoju… Viliuosi, kad A?ios fotografijos liks istorijai bent jau kaip mus supanA?io gyvenimo dokumentas. Ai??tai ir viskas…

KAi?? JAi??s A?iandien, fotografuodamas A?vairius A?mones, bendraudamas su jais, suA?inote apie A?mogA??

AA? atrandu paprastAi??, bet aiA?kA? A?vilgsnA? A? pasaulA?. Dabar suprantu, kad mes patys viskAi?? sukomplikuojame, pernelyg rimtai A?iAi??rAi??dami A? gyvenimAi??, pernelyg sureikA?minAi?? savo sAi??kmes ir nesAi??kmes. IA? jA? mokausi A? viskAi?? A?velgti ramiai ir paprastai. Toks A?vilgsnis ai??i?? lyg perkAi??nsargis A?iandieniam mAi??sA? gyvenimui.

Visi mano sutikti A?monAi??s yra labai skirtingi ai??i?? vieni nusiteikia pozityviai, kiti turi ir negatyvumo, visko pasitaiko, kiekvieno istorija ir patirtis skirtinga. TaA?iau kiekviename A?moguje aA? matau A?mogA?, ir tai man yra svarbiausia.

Kiekvieno A?mogaus gyvenime yra laikas, kai jis mokosi, bendrauja su bendraamA?iais, skaito knygas, lankosi teatruose ir tokiu bAi??du savo A?mogiA?kAi??jA? indAi?? uA?pildo A?vairiais dalykais bei informacija. Visa tai A?mogui palieka tam tikrAi?? A?ymAi??. Pastebiu, jog su amA?iumi maA?Ai??ja dalykA?, kurie dar gali nustebinti ir patraukti dAi??mesA?. TaA?iau tai negalioja bendraujant su A?monAi??mis, nes A?ia visada susiduri su autentiA?kumu. Ar gali bAi??ti kas graA?esnio?..

Kalbino Gediminas KajAi??nas