Užmirštasis Paleckis

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Kęstutis Skrupskelis
DATA: 2013-06

Užmirštasis Paleckis

Kęstutis Skrupskelis

Užmiršdami visus priekaištus, visus ideologinius skirtumus, visas neišvengiamas gyvame gyvenime kovas, stovėdami prie amžinos atminties Adomo Jakšto – Prelato Dambrausko karsto, visi vieningai, be jokių skirtumų, susijungsim atiduoti pagarbą tam Tautos Atgimimo Veteranui, Literatui ir Dainiui, Mokslininkui, Žurnalistui, Tautos Veikėjui, Kilnios Dvasios Žmogui ir Idealistui!

Justas Paleckis, XX amžius, 1938-02-22

Kaip didį Taikos ir Žmoniškumo Apaštalą Pijų XI pagerbia ir prieš jo karstą lenkiasi ne tik katalikai, ne tiktai tikintieji, bet ir visi, kas siekia pasauly taikos ir žmoniškumo idėjų įsigalėjimo.

Justas Paleckis, Laikas, 1939-02-11

 Neišvengiamas klausimas: kaip atsitiko, kad šių žodžių autorius neatsidūrė sovietiniame lageryje už kontrrevoliucinę veiklą, tarptautinės buržuazijos rėmimą? Klausimas svarbus ryškinant Lietuvos okupacijos užkulisius ir dar svarbesnis platesniame kontekste, bandant išsiaiškinti tikrąją Stalino politiką Antrojo pasaulinio išvakarėse.

Jeigu ką – atsakymą veikiausiai žino Paleckio šeima. Aš pats į tai atsakyti negaliu.

 Pirmomis savaitėmis po Raudonosios armijos įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. daug kam nesisekė teisingai įvertinti naujosios padėties: atsivėrė per plati galimybių skalė, nuo aneksijos iki beveik pilnos nepriklausomybės, o tikrieji sovietų planai buvo žinomi tik saujelei ir stropiai slepiami. Sumaišties ir netikrumo būta tokio stipraus, kad tikriausiai atsirado ir tokių, kurie liepos 14–15 d. balsavo rinkimuose galvodami, jog svarbu sovietams demonstruoti vienybę, remiant Paleckio vyriausybės pastangas išlaikyti nepriklausomą Lietuvą. Iškalbus 1940 m. liepos 16 d. Lietuvos žinių pirmasis puslapis: skambi antraštė – „Lietuva vieningai žengia į naują gyvenimą“ – ir nė žodžio apie būsimą santvarką.

Kartais sovietinė propaganda liaudies seimo rinkimus traktuodavo tarytum plebiscitą, tariamai Lietuvos piliečiams vienbalsiai pasisakius už stojimą į Sovietų Sąjungą. Pavyzdžiui, ilgametis Partijos istorijos instituto direktorius Romas Šarmaitis (1909–1995) rašė: „Savo rinkiminėje platformoje Lietuvos Darbo liaudies sąjunga pabrėžė [...], kad reikia Lietuvoje įvesti tarybinę santvarką, o lietuvių tautai – įeiti į Tarybų Sąjungos tautų šeimą“1. Nors jis taip rašė, apie krašto sovietinimą bei inkorporaciją rinkiminėje platformoje nėra nei žodžio. Daugiau negu kitiems, visuomenės raminimo uždavinys teko Paleckiui. Vos tapęs ministru pirmininku, birželio 18 d. vakare per radiją jis pareiškė: „naujoji vyriausybė palaikys normalinius santykius su visomis valstybėmis“. Arba vėl – iš jo liepos 14 d. kalbos niekas nebūtų įtaręs, kad Liaudies seime kils esminiai, konstituciniai klausimai. Tiesa, jis pastebėjo, kad balsuodami darbo žmonės „sprendžią mūsų krašto likimą“, tačiau iš turinio aišku, kad omenyje jis turi augančią žmonių gerovę – „visi turės darbo ir duonos savo krašte“, – o ne naują valstybės formą. Panašiai jau po rinkimų, dėkodamas Amerikos lietuviams už sveikinimus, jis pabrėžė, kad galų gale Lietuvoje yra steigiamas Kultūros fondas. Net ir liepos 21 d., sveikindamas pirmam posėdžiui susirinkusį seimą, jis teišvardijo eilę vykdomų reformų, daugiausia tokių, kokių reikalavo tautininkų režimo opozicijos – jaunųjų katalikų bei liaudininkų ašies – žmonės. O apie inkorporaciją kalbėjo Sniečkus.

Iš tiesų akivaizdu, kad vyriausybė ne vien tylėjo, bet ir žodžiais bei simboliniais gestais atmetė nepriklausomybės praradimo galimybę. Todėl, taikant mūsų laikams įprastinius rinkimų rezultatų vertinimus ir turint omenyje tai, kas tuo metu buvo viešai sakoma, išeitų, kad balsuodami už Liaudies seimą žmonės pasisakė už nepriklausomą valstybę ir, marksistiniu požiūriu, kuklias reformas, bet ne už inkorporaciją bei krašto pertvarkymą komunistiniais pagrindais. Ironija, kad Paleckio vyriausybei ir Darbo liaudies sąjungai iš principo nepritarti privalėjo tik tikri komunistai. Pavyzdžiui, koks komunistas nepasipiktintų perskaitęs liepos 15 d. spaudoje pasirodžiusį finansų ministro Juozo Vaišnoros (1911–1972) pareiškimą: „Niekas dabartinės ūkinės santvarkos iš esmės keisti nė nemano“. Tikinčiam komunistui tokie žodžiai tebūtų žiauri Lietuvos darbo žmonių diskriminacija, nes, marksistinės ideologijos rėmuose, revoliucija ir radikalus ekonominių bei socialinių santykių pertvarkymas yra būtina istorijos vyksmo sąlyga. Marxo žodžiais, vien revoliucija galinti istorijos mįslę išspręsti, – ir štai, pasak Vaišnoros, menamoji liaudies vyriausybė nė negalvojanti apie lietuvių dalyvavimą didžioje istorijoje.

Skelbiama programa nebuvo revoliucinė. Ji mažai kuo skyrėsi nuo tautininkams valdant skelbtųjų demokratinės opozicijos programų, nežiūrint to, kad opozicijos atstovai jau buvo kalinami už kontrrevoliucinę veiklą, kaip tik todėl, kad reikalavo reformų. Todėl, sovietinės teisės požiūriu, atsižvelgiant vien į retoriką ir viešai skelbiamas programas, Paleckio vyriausybė ir Darbo liaudies sąjunga buvo kontrrevoliucinės organizacijos, nes siūlomos reformos būtų slopinusios darbo žmonių revoliucines nuotaikas2.

Kalbama apie laikus, kai nebuvo viešosios nuomonės tyrimų: niekas liaudies seimo rinkimų dalyvių neklausė, kodėl ir už ką jie balsuoja. Todėl niekada tiksliau nenustatysime, ką tuo metu žmonės galvojo, ką jie suprato ir ko ne. Tačiau patys sovietai rodo, kad jų apskaičiavimu nei tarybinė santvarka, nei jų aneksiniai planai platesnio pritarimo Lietuvoje nesusilaukė. Jeigu iš tiesų, kaip vėliau aiškino Šarmaitis ir į jį panašūs, liaudis troško įsilieti į sovietinių tautų šeimą, tai kodėl to iš karto nepasakyta, kodėl ne vien nutylėta, bet dar ir rodyta pagarba nepriklausomos valstybės simboliams, nešant vainikus prie Nežinomojo kareivio kapo? Sunku atsisakyti įtarimo, kad buvo vaidinamas iš anksto sukurtas spektaklis, suprantant, kad tikrajai sovietų programai mažai kas Lietuvoje pritars. Ta prasme nesvarbu, kiek žmonių balsavo, bet svarbu, už ką jie balsavo: tuo metu net nebuvo galimybės balsuoti už inkorporaciją ir krašto pertvarkymą marksistiniais pagrindais.

Liudas Truska, pabrėždamas, kad visuomenė buvo sąmoningai klaidinama, kreipia dėmesį į liaudies vyriausybės sudėtį: ypač iškelia liaudininko Ernesto Galvanausko (1882–1967), Krėvės ir Paleckio vaidmenis3. Be abejo, tokių visuomenei žinomų žmonių dalyvavimas tegalėjo klaidinti. Tačiau pasilieka neatsakytas klausimas, kiek vyriausybės nariai patys susigaudė? Ar jie sąmoningai vaidino ir visuomenę apgaudinėjo, ar tebuvo, jiems patiems to nesuprantant, užkulisinių jėgų tampomos iškamšos? Jeigu teisingai Truską suprantu, Galvanausko vaidyba jis neįtaria: paprasčiausiai šis iš pradžių nesupratęs, kas dedasi. Šiaip ar taip liepos 5 d. jis pasitraukė4. Krėvės padėtis sudėtingesnė, tačiau po jo vizito Maskvoje liepos 1 d., Molotovui nedviprasmiškai išdėsčius sovietų planus, Krėvei negalėjo likti abejonių5. Man pačiam neaiškiausias Paleckio vaidmuo: ar jis tebuvo nekalta klastos auka ar, jam pritariant, sąmoningai rengiamas agentas, kuriant nuosaikaus, religiją gerbiančio patrioto įvaizdį? Žinoma, esama ir galimybės, kad jis buvo tam rengiamas, nors pats to ir nesuprato.

Paleckio klausimas reikšmingas ne vien biografinėje plotmėje. Antrojo pasaulinio karo istoriografijoje, apibendrinant, matyti dvi stovyklos. Vieni Staliną vaizduoja kaip improvizatorių, kurio veiksmai tebuvo atsiliepimas į besikeičiančią Europos politinę padėtį. Sekant šia interpretacija išeitų, pavyzdžiui, kad Molotovo–Ribbentropo paktas teatspindėjo dienos būtinybę: kartais kaltinama Anglija, nepatenkinusi sovietų reikalavimų, nes reikėję laimėti laiko tinkamai pasiruošti neišvengiamam karui su Vokietija. Šitaip žiūrint, Stalinas improvizavo: supratęs, kad šiaip ar taip karas kils, Sovietų Sąjungai nesant tinkamai pasiruošus, buvo būtina karo pradžią bet kokia kaina nudelsti. Tokiame kontekste pagrindinė pakto pasekmė, būtent Vokietijos pergalė Vakaruose, tebūtų tragiška, bet neišvengiama blogybė. Antrosios istoriografijos stovyklos akimis Stalinas veikęs pagal ilgalaikį strateginį planą, siekiant Sovietų Sąjungos dominavimo ir komunizmo įsigalėjimo visame pasaulyje. Plano centre atsidūrė Vakarų Europos valstybių tarpusavio karas, kurio eigoje visos jos turėjo susilpnėti6. Čia iškyla kita Molotovo–Ribbentropo pakto interpretacija: tai klasta, siekiant, kad kapitalistinės valstybės pačios susinaikintų.

Tarkime, kad ketvirto dešimtmečio antroje pusėje Paleckis buvo rengiamas atitinkamam vaidmeniui, kuriant jo kaip Lietuvai ištikimo demokratinės opozicijos dalyvio įvaizdį. Tai būtų ženklas, kad jau tada Stalinas buvo susikūręs veržimosi į Vakarus planą ir net buvo pradėjęs jį vykdyti.

Kol kas vienintelio Paleckio biografo Stasio Lipskio požiūriu Paleckis yra nekalta auka: prie vyriausybės vairo stoti jis sutikęs nuoširdžiai tikėdamas, kad geri santykiai su sovietais ir būtinos reformos kraštą išgelbėsiančios, o sužinojęs tikruosius sovietų planus tiek susijaudinęs, kad jį reikėję paguldyti į psichiatrinę ligoninę. Kita versija Galvanausko: Paleckio kandidatūra iškilusi iš bėdos, sovietams neradus tinkamesnio aklo jų įsakymų vykdytojo: Paleckis buvo „žurnalistas-bohema, silpno būdo ir be jokio politinio ir administratyvinio prityrimo bei pasiruošimo“. Trečią versiją siūlo Mindaugas Tamošaitis ir Truska, akcentuodami Paleckio kairėjimą7. Tai iškelia galimybę, kad į vyriausybę jis patekęs pritardamas sovietizacijai. Taigi turime tris skirtingas versijas: geros valios Paleckis stojęs Lietuvos gelbėti; silpno būdo Paleckis sovietams pasirodęs būsiąs lengviausiai manipuliuojamas; kairiųjų pažiūrų Paleckis nuosaikiai vykdęs sovietizacijos programą. Visos trys galimybės, tegul ir reikšmingos Paleckio biografijai ir vertos išsamesnių tyrinėjimų, mažai ką pasako apie sovietų politiką, neleidžia spręsti, ar Stalinas, užimdamas Baltijos valstybes. improvizavo, tarkime, atsiliepdamas į netikėtai greitą Prancūzijos žlugimą, ar vykdė seniau nusibrėžtą planą. Tačiau jeigu pasirodytų, kad Paleckis buvo rengiamas misijai, tai būtų reikšminga detalė klastingo Stalino kaip stratego portretui.

Įdomu, kad Tamošaičio cituojami Paleckio kairėjimą rodantys tekstai buvo pasirašyti slapyvardžiu ir pasirodė mažai kam žinomame leidinėlyje Už liaudies teises. Tuo tarpu savo vardu skelbiamais rašiniais Paleckis visuomenei prisistatė kaip, dabar sakytume, centristas, pasisakantis už demokratiją bei socialinį teisingumą. Man žinomas ir vienas dokumentas, kurio šioje vietoje negalima nepaminėti.

Po lenkų ultimatumo valstybės teatre, per operos Samsonas ir Dalila pertrauką, 1938 m. kovo 20 d. Paleckis pradėjo sakyti kalbą. Kovo 21 d. Lietuvos žinios rašo: žurnalistas Paleckis, „susijaudinęs paskutiniais įvykiais, neišlaikė šalto kraujo ir pertraukos metu pasakė kalbą, kurios nepabaigė. Jis konstatavo, kad Lenkijos prievarta Lietuvai sudarė didelių pavojų, kuriems atsispirti reikia visų tautos jėgų“. Paleckis buvo sulaikytas, bet kitos dienos rytą paleistas8. Įdomiausia aplinkybė ta, kad kovo 22 d. Paleckis išsiuntinėjo atvirą laišką su pilnu savo kalbos tekstu, pasiaiškindamas, kad spaudoje jo kalba bus iškreipta. Tarp kitų adresatų matome Ateitininkų federacijos vadą Kazį Pakštą (1893–1960). Laiškas pateko ir į Kauno arkivyskupijos kuriją, kurios archyve jį mačiau (byla Nr. 291). Taigi kyla klausimas, kodėl Paleckiui rūpėjo, kad katalikų visuomenė jo nelaikytų paprastu nervų nesuvaldžiusi išsišokėliu? Net ir jam artimos Lietuvos žinios rašė, kad jis neišlaikė šalto kraujo. O pagal atvirą laišką tai buvusi sąmoningai surengta politinė akcija.

Ligi 1938 m. platesnei visuomenei Paleckis nebuvo žinomas. Tiesa, jis 1925–1933 m. redagavo „paveiksluotą laikraštį“ Naujas žodis ir 1933–1937 m. Laiko žodis. Tačiau tai tebuvo lengvo pasiskaitymo leidiniai, be politinio veido, ir jame paties Paleckio beveik nesimatė. Peršasi išvada, kad šių leidinių redaktoriui daugiau rūpėjo komercija negu idėjos ar politika. Šalia to Paleckis paskelbė brošiūrėles apie Sovietų Sąjungą (1933) ir Latviją (1938), ir kitus smulkius dalykus, bet nieko, kas jį visuomenės akyse įtvirtintų kaip rimtą, įtakingą žurnalistą. Didžiojoje spaudoje Paleckis tebuvo minimas retai, ir dažniau kaip Latvijos Jaunākās Ziņas korespondentas. Nepasižymėjo jis ir kaip politikas. Pavyzdžiui, iš istoriko Zenono Ivinskio dienoraščio aišku, kad po 1938 m. lenkų ultimatumo, lipdant vieningą opoziciją, pasitarimuose tarp jaunųjų katalikų ir liaudininkų Paleckis nedalyvaudavo9.

Paviršutiniška Paleckio prieškarinės karjeros apžvalga li­gi 1938 m. gruodžio tarytum patvirtina Gal­vanausko vertinimą Paleckį buvus menku žmogumi bei silpnu politiku, sovietams parankiu, nes lengvai valdomu. Bet jeigu tik tiek, tai kodėl sovietai jį paskelbė ministru pirmininku ir pagrindinį visuomenės klaidinimo vaidmenį patikėjo būtent jam? Šiam vaidmeniui labiau tinka patikimas žmogus, visuomenei prisistatęs kaip nuoširdus lietuvis ir ne komunistas. Jeigu toks Sniečkus būtų aiškinęs, kad apie esminius pokyčius negalvojama, ne vienam būtų kilę abejonių. O Paleckio gera valia abejonių nekėlė. Pavyzdžiui, sužinojęs apie liaudies vyriausybės sudarymą, savo dienoraštyje Ivinskis rašė: „Man sunkiai tilpo galvoje, kad J. Paleckis yra premjeras. Tiesa, jis nuoširdus ir geras lietuvis, bet greitas, choleriškas“. Taigi jam abejonių kėlė Paleckio charakteris, bet ne jo gera valia – Paleckis nuoširdžiai nusiteikęs Lietuvos interesus apginti. Jeigu Ivinskiu galima patikėti, panašiai galvojęs ir Skrupskelis. Liepos 4 d. jis argumentavo, kad „mūsų vyriausybė“ mažai ką reiškia, nes ji negalėjo sutikti, jog į kariuomenę būtų įvesti politrukai. Taigi Paleckio vyriausybė geros valios, bet mažai ką galinti padaryti, nes ne ji valdo. Beje, jo birželio 26 d. XX amžiaus vedamasis – „Tautinės brangenybės“ – rašytas jau Skrupskeliui supratus, kad vyksta okupacija.

Kokiu pagrindu Ivinskis ir kiti Lietuvos gyvenimo stebėtojai Paleckio gera valia neabejojo? Kodėl, jų akimis, Paleckis buvo ne kraštutinis kairuolis, o geras lietuvis? Paleckio teigiamą įvaizdį kūrė eilė jo rašinių, į kuriuos laikas atkreipti dėmesį.

1937 m. pabaigoje jis paskelbė dviejų dalių rašinį Kultūroje „1917 m. pavasario revoliucija Rusijoje“. Rašinys silpnokas, bet idėjiniu požiūriu toks, kokį galėjo parašyti bet kuris 1940 m. liaudies priešas. Vasario įvykių interpretacija paprasta, jokiu būdu ne marksistinė, ne komunistinė. Nieko apie istorijos dėsningumą, klasių kovą: „revoliucija buvo gaivalingas protestas prieš žiaurų ir bergždžią karą, prieš caro valdžios klaidas ir nuodėmes, prieš bado pavojų“. Paleckio požiūriu, kalčiausias pats caras, kuris rūmuose izoliuotas nesusigaudė ir laiku nepatenkino žmonių reikalavimų. Ideologijos nefigūruoja. Vardu nepaminėti nei Leninas, nei Stalinas, net ir prisiminus leninistinį dėsnį, „juo blogiau caro Rusijai, tuo geriau proletariatui“. Pasak Paleckio, lozungas randamas socialdemokratų proklamacijose, nepriduriant, kad socialdemokratų būta dviejų rūšių, gerų ir blogų – bolševikų ir menševikų. Sovietinės propagandos rėmuose didžiausias trūkumas gal toks: vasario įvykiai nepristatomi kaip įvadas į tikrąją revoliuciją, kurią spalį įvykdė didieji Leninas bei Stalinas10. O Lietuvos opozicijai lengvai galėjo kilti paralelių tarp caro ir Smetonos: abu savo valstybes veda į pražūtį, tinkamai neatsiliepdami į visuomenėje augantį nepasitenkinimą.

 Norinčiam įtikti sovietams rašinys buvo puiki proga bent keliais sakiniais paliaupsinti Leniną ir Staliną. Tuo metu Paleckis buvo dažnas svečias sovietų ambasadoje. Taigi progų informuotis ir pasitarti galėjo atsirasti lengvai. Šiaip ar taip, bolševikinė Vasario revoliucijos versija buvo plačiai žinoma – jos pagrindiniai bruožai turėjo būti žinomi ir Paleckiui. Todėl sunkoka numoti ranka, kad bolševikų vaidmens nepabrėžimas buvęs eilinis apsižiopsojimas. Panašiau, kad kai kam rūpėjo Paleckio įvaizdis, jį visuomenei pristatant kaip nuosaikų, demokratinių pažiūrų žmogų ir, bent netiesiogiai, kaip tautininkų režimo kritiką.

1938 m. vasario 22 d. XX amžius išspausdino Paleckio „Adomo Jakšto – Prelato A. Dambrausko garbingam atminimui“. Atrodo, tai pirmas jo rašinys šiame katalikiškame dienraštyje. Jakštas mirė vasario 19 d., šeštadienį. Vasario 21 d. Amžius paskelbė kelis memorialinius straipsnius. Pagrindinis, Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903–1974) „Vietoje vainikų“ – dailus, apšlifuotas, brazaitiškai elegiškas. Įdomus momentas: Jakšto pastangos lietuvinti Lietuvos bajorus. Kitą dieną vėl keli straipsniai, tarp jų ir Paleckio. Ne vienas skaitytojas turėjo pastebėti kontrastą: Brazaitis – meistras, Paleckis – eilinis žurnalistas. Tačiau jo rašinyje nėra nieko, kas Amžiaus skaitytojus papiktintų ar prieš autorių nuteiktų. Ir ne visai aišku, ar rašinys apie Jakštą, ar Paleckį. Jo ryškiausias momentas – Paleckio įvaizdis kaip toleranto, sugebančio suprasti bei teigiamai vertinti net pasaulėžiūrinius priešus.

Paleckis pasakoja, kad nors Jakšto artimiau nepažinojęs, „nuo pat savo ankstyvos jaunystės saugau širdy jam didžią pagarbą ir padėką“. Iš tiesų tarp pirmųjų rašinių, kurie pateko į jo rankas, buvo keli Jakšto redaguojamos Draugijos numeriai. Vėliau jis „uoliai skaitė“ net ištisus komplektus. Kiek čia gali būti tiesos? Nuo 1921 m. liepos jis pradėjo dirbti Rygos balso redakcijoje ir tenai Draugijos egzempliorių galėjo pastebėti, juo labiau kad buvo mada redakcijoms leidiniais apsikeisti. Rygos balsas nebuvo siaurai srovinis. Jame atsispindėjo ir Katalikų Bažnyčios veikla, persispausdino bent vieną Jakšto eilėraštį. Galėjo Paleckis atsitiktinai su Draugija susidurti ir anksčiau. Kita vertus, abejonių kelia teiginys, kad leidinį jis uoliai skaitęs. Prieškarinė Draugija, dažnai užsiimanti siaurais Bažnyčios reikalais, jaunam žmogui būtų buvus sunkiai suprantama ir net atgrasi. 1919 m. atgaivinta Draugija prieinamesnė, ne tiek bažnytinis leidinys, kiek bendro pobūdžio kultūros žurnalas. Bet ir čia sunku suprasti kodėl, tarkim, Rygos balso redakcijoje, Paleckis jai būtų skyręs išskirtinį dėmesį – po ranka buvę kitų įvairiausių leidinių. Kiek teko jo šio laikotarpio rašinių skaityti, jį labiausiai domino politika, ypač lietuvių ir lenkų santykiai.

Kad ir kaip ten būtų buvę, tais laikais apie Jakštą jis „susidarė šviesų vaizdą, kaip apie pavyzdingą idealistą, tautos darbininką ir kūrėją“. Net ir kitokių pasaulėžiūrų atstovai iš Jakšto galėtų mokytis kaip „šventai ir nepalaužiamai savo ideologijos nusistatymo laikytis“. Atsižvelgiant į paties Paleckio politinę karjerą, ironiškai, bet ir pranašiškai skamba jo žodžiai: Jakštas stovėjęs tarytum ąžuolas, o „idėjos ąžuolais mūsų tauta ne taip turtinga!“ Manau, kad šiuo atveju Paleckis pertempė: savybes, kurias jis vertina kaip Jakšto principingumą, Paleckiui artimesni dažniau vadino dogmatizmu, siaurumu, uždarumu, užsispyrimu. Daugelio nuomone, Jakštas buvęs sunkaus būdo, diktatoriškas, ne sektinas pavyzdys, bet dvasinių ydų įsikūnijimas. Neturint išsamesnio Paleckio portreto, nėra kitos išeities kaip vien remtis asmeniška reakcija. Man nenuoširdumu, pozavimu dvelkia jo jau cituoti žodžiai apie pagarbą „Tautos Veikėjui, Kilnios Dvasios Žmogui ir Idealistui!“

Verta Paleckio tekstą palyginti su Lietuvos žinių redaktoriaus Jono Kardelio (1893–1969) vasario 21 d. nekrologu „Mirė žmogus, kurio kelias buvo aiškus“. Kardelis mandagus, korektiškas, bet kartu ir kritiškas. Jo Jakštas siekęs būti katalikiškesnis už popiežių. Atsirado ir tokių, kurie Jakšto neapkentę, „kaip ir jis savo priešininkų, kuriems nebuvo nei lojalus, nei tolerantingas“. Ypač Kardelis pabrėžia, kad 1905 m. Jakštui terūpėjo katalikų gerovė, kad jam nebuvo svarbu nei Lietuvos valstybingumas, nei demokratija. Jis rašo: Jakšto pasisakymų Draugijoje, „jog Lietuva nenori skirtis nuo Rusijos, kad lietuviai – „caro įnamiai“, ne tiktai demokratiniai sluoksniai, bet ir Lietuvos istorija užmiršti negalės“. Kardelio straipsnis tiksliau atspindi plačiai pasklidusią nuomonę: nors ir turėjęs stambių nuopelnų, kitaip manantiems Jakštas nebuvo mielas.

Niekad nesužinosime, kaip Paleckio silpnas ir bombastiškas rašinys XX amžiuje atsirado, kodėl, norėdamas parodyti, kad Jakštą gerbia ir ne katalikai, laikraštis nepasitenkino spaudos apžvalgoje persispausdinęs Kardelio straipsnio ištraukų? Kaltas galėjo būti paprastas atsitiktinumas. Gal improvizuoti linkęs redaktorius kunigas Juozas Prunskis (1907–2003) atsitiktinai Paleckį sutiko, o gavus silpnoką rašinį, jam buvo nepatogu jo nespausdinti? Bet kodėl Paleckis apskritai jį parašė? Gal čia slepiasi kieno nors noras visuomenę su Paleckiu supažindinti, parodant, kad jis kitaminčius sugebantis gerbti, tolerantiškas žmogus?

Lapkričio 24 d., kariuomenės šventės proga, XX amžiuje pasirodė jo straipsnis „Už vieningos kariuomenės – vieninga tauta“. Paleckis aiškina, kad nenorėjęs savo minčių dėstyti Lietuvos žiniose, jam artimiausios srovės laikraštyje, bet, akcentuodamas lietuvių vienybę, jį pasiūlė katalikų dienraščiui, kuris mielai priėmė: „Tai simbolizuoja, kad iš esmės mes svarbiausiuose pagrinduose esame vieni kitiems artimi“. Lietuvių kelias į vienybę kitoks negu kitų (mini Vokietiją, Sovietų Sąjungą ir kitas): „Lietuviai dideli individualistai, ir jiems tinka sąmoningo susitarimo kelias, kur viešosios laisvės pagrindu reikia auklėti individualią discipliną“. O ten, kur nėra vienybės arba vienybė ugdoma kitaip, plinta apatija: „negalima leisti, kad piliečiai pamotų ranka į tautos ir valstybės reikalus, sakydami, „O kas man darbo, ne mano kiaulės, ne mano pupos!“

Nežinau, kaip savo žodžius suprato pats Paleckis: gi 1940 m. komunistai skelbėsi, kad kraštą vienija jį auklėdami, o sovietizacijai nepritaria vien priverstinio darbo lageriuose pataisomų marginalų saujelė. Bet joks 1938 m. skaitytojas Paleckio nebūtų supratęs sovietine prasme, kad tautą auklėti lygu joje diegti leninizmą. Opozicijai – XX amžius buvo vienas iš opozicijos organų – skelbiant vienybės įvairovėje šūkį, natūraliausia interpretacija tokia: Paleckis, pripažindamas politinių įsitikinimų įvairovę, kviečia visus susitarimo keliu vienytis bendram darbui. Vienybė įvairovėje – tai prieš tautininkų vienvaldystę Šalkauskio ir jo mokinių, jaunųjų katalikų, nuolat ryškintas akcentas. Šio vedamojo šviesoje nenuostabu, kad, pasak Skrupskelio, Paleckio vyriausybė negalėjo pritarti politrukų institucijai kariuomenėje, nes politrukai vienija ne susitarimo, bet indoktrinacijos keliu.

Kitas Paleckio XX amžiui skirtas rašinys pasirodė 1939 m. gegužės 15 d. Tai vedamasis „Gegužės 15-toji – Tautos vienybės diena“. Data reikšminga, nes 1920 m. gegužės 15 d. darbą pradėjo Steigiamasis Seimas. Taip pat formavosi tradicija tą dieną švęsti kaip visuomenės ir kariuomenės susiartinimo dieną. Paleckio pagrindinė mintis, kad gegužės 15 d. būtų švenčiame kaip Tautos vienybės diena. Vienybė ypač svarbi didėjant tarptautinei įtampai: „reikėtų atrasti laiką ir formą tautos solidarumo idėjai pareikšti, plėsti ir gilinti; tat ypač svarbu šiuo metu, kada itin reikia kelti tautoj Nepriklausomybės branginimą“.

Šiais rašiniais – ne savo srovės laikraštyje – jis įsiliejo į stambų būrį: daug kas tuo metu rašė, kad pavojingu metu svarbiausia vienybė, tautos konsolidacija, kaip tada mėgta sakyti. Vienybės idėją įkūnijo 1939 m. kovo 28 d. paskelbta koalicinė vyriausybė, sulipdyta iš tautininkų, liaudininkų ir krikščionių demokratų, taigi visų pagrindinių politinių srovių. Atidesni, netolimą praeitį prisiminę skaitytojai negalėjo nepastebėti ir naują krašto gyvenime erą simbolizuojančio fakto: katalikiškam laikraščiui jautria tema vedamąjį rašo liaudininkas. Čia reikia prisiminti, kad beveik pusę šimtmečio katalikai ir laisvamaniai liaudininkai aršiai ir dažnai primityviai pešėsi. Jeigu jo bombastiškas rašinys apie Jakštą atsiduoda pozavimu, tai šitie yra paprasti ir dvelkia nuoširdumu: štai dar vienas tikras patriotas, giliai suprantantis vienybės būtinybę.

Pridurčiau dar šiek tiek: kai, paskelbus Paleckio vyriausybę, kai kurių organizacijų vadai Paleckį aplankė ir pažadėjo paramą, jie sveikino ne nepriklausomybės laidotoją, bet jos gynėją. Ne vienam turėjo kilti mintis: jeigu Paleckis įtartų sovietus veidmainyste, tai ar toks doras lietuvis galėtų toliau pasilikti vyriausybėje? Gi ne kas kitas, o Paleckis, kas dieną su sovietais bendraudamas, turėjo žinoti jų tikruosius planus. Ir jis pakartotinai užtikrino, kad nepriklausomybei pavojaus nėra, kad sovietų kariuomenė tik tam, kad garantuotų gerus tarp­valstybinius santykius ir kraštą apsaugotų nuo karo. Tuo tarpu visiems svarbiausia demonstruoti vienybę.

Sovietinės teisėsaugos požiūriu teksto „Gegužės 15-toji“ autorius buvo kontrrevoliucionierius. Jis rašo: „Steigiamasis Seimas buvo margas ir demokratiškas savo sąstatu, atitinkąs tų laikų Lietuvos visuomenę ir jos nuotaiką“. Taigi negali būti abejonės, kad, autoriaus požiūriu, Lietuvos tikrąsias nuotaikas atspindėjo Steigiamasis Seimas, o ne bolševikų partija, kuri Seime visai nebuvo atstovaujama. O komunistų vertinimu Seimas tebuvęs buržuazijos kūrinys, jos interesų gynėjas, o iš tiesų pikta, Lietuvos liaudį slopinusi jėga. Už kontrrevoliucinę veiklą bei tarptautinės buržuazijos rėmimą pasmerkto žurnalisto Skrupskelio rašiniuose nieko tiek inkriminuojančio nesu pastebėjęs.

1938 m. balandį pasirodė Henriko Blazo (1904–1965) redaguojamas, dažnai bulvariniu laikomas dienraštis Laikas. Nuo 1938 m. gruodžio ligi 1939 m. spalio Laike pasirodė bent 50 Paleckio pasirašytų vedamųjų ir šiaip rašinių. Kai kurie pasisakymai konkretūs: reikia daugiau pradžios mokyklos mokytojų, nes per didelės klasės (1939-01-25); rašytojų honorarai turėtų būti didesni, kad jie galėtų pragyventi iš savo veikalų (1939-02-15); Kaune butų kainos per didelės, todėl skatinant statybą, reikia tuščius sklypus Kaune daugiau apmokestinti (1939-05-12); reikia labiau pagerbti tuos, kurie baigę pradžios mokyklą (keturis skyrius) eina į gyvenimą (1939-06-01). Įdomūs jo 1939 m. rugpjūčio laiškai iš Vokietijos, keliaujant kartu su kitais lietuviais žurnalistais – gausu sovietų prokurorams medžiagos. Tačiau įvairiomis formomis dažniausiai pasikartoja tautos vienybės tema.

 Laiko Paleckį reikia priskirti prie svaresnių Lietuvos žurnalistų. Jį rikiuočiau gal pirmojo dešimtuko gale, rimtesnį, pavyzdžiui, už tautininkų Vytautą Alantą (1902–1990). Paleckis konstruktyvus, rašo santūriai, dalykiškai, neatsiduoda partiniu raugu – su tautininkais jis atvirai nepolemizuoja, kaip, pavyzdžiui, polemizavo Skrupskelis. Niekas neįtartų jį simpatizavus sovietams. Nesimato jokių kairėjimo ženklų. Nemėginsiu apžvelgti visos jo Laiko žurnalistikos. Pasitenkinsiu atkreipdamas dėmesį į kelis rašinius.

Popiežius Pijus XI figūruoja tarp svarbiausių tarptautinės buržuazijos vadų. Jis pakartotinai įspėjo apie komunizmo grėsmę ne vien Sovietų Sąjungoje, bet ir Ispanijoje bei Meksikoje. Šitaip XX amžius 1937 m. kovo 19 d. pristatė jo antikomunistinės enciklikos Divini Redemptoris esmę: „Popiežius visus kviečia kovoti ir nuplėšti kaukę komunizmui“. Pijus XI mirė 1939 m. vasario 10 d., o jau kitą dieną Laike pasirodė Paleckio „Pijus XI – taikos ir žmoniškumo apaštalas“ vasario 13 d. spaudos apžvalgoje stambias ištraukas paskelbė XX amžius. Paleckis rašo: „Šiuo metu, kai žmonija brangina kiekvieną jėgą, kuri nuoširdžiai gina taiką ir kovoja prieš pasauly kylančią beprotybę, toji mirtis yra ypatingas nuostolis“. Paleckiui svarbiausia faktas, kad popiežius pasmerkė rasizmą ir rasizmu paremtą antisemitizmą: „Smerkdamas žydų persekiojimą kaip tos rasizmo teorijos pirmą pasireiškimą popiežius Pijus XI pranašavo, kad rasizmas, rasinės neapykantos įsigalėjimas sudarys naują baisių karų priežastį“. Atrodo, Paleckis buvo neblogai informuotas. Jis žino, kad popiežius į vyskupus pakėlė ir „geltonosios bei juodosios rasės narių“: „Tai buvo nuosaikus evangelijos dvasios ir rasių taikos idėjos vykdymas“. Jis taip pat žino, iš anglų laikraščių, kad popiežius rengęs encikliką apie rasizmą, kurios prieš mirtį nesuspėjo paskelbti. Niekur Paleckis nemini, kad popiežius panašiai pasmerkė ir komunizmą. Tačiau ar jis galėjo nežinoti, kad popiežius pasaulyje matė dvi beprotybes, sovietų bolševizmą lygino su nacių rasizmu?

Atrodo, kad smerkdamas rasizmą Pijus XI palietė pačiame Paleckyje kai ką gilesnio, autentiškesnio. 1940 m. birželio 18 d. savo pirmoje kaip valstybės vadovo kalboje Paleckis pareiškė: „Bus atkreiptas rimtas dėmesys į tautybių lygybės principo įgyvendinimą ir griežtą šovinizmo pašalinimą tautybių tarpe“. Anksčiau, šiuose žodžiuose temačiau politinį manevrą, ieškant paramos tautinių mažumų gretose. Bet perskaičius jo rašinį apie Pijų XI, sunku atsikratyti minties, kad ši pastraipa atspindi autentišką paties Paleckio rūpestį. Beje, dėl teisingumo reikia pridurti, kad prieš šovinizmą pasisakydavo ir Smetona, o visų piliečių lygybę skelbė ir ne vienas jaunųjų katalikų. Smerkdamas antisemitizmą bei rasizmą Paleckis nuo daugelio Lietuvos inteligentų nesiskyrė.

Kovo 2 d. vos spėjusi susirinkti konklava vienbalsiai išrinko naują popiežių, kuris, pabrėždamas tęstinumą, pasivadino Pijumi XII. Pranas Dielininkaitis (1902–1942) kovo 3 d. XX amžiuje rašo, kad šis popiežius bus ne vien katalikų vadas, bet ir „aktyvi parama bei paguoda visiems, kurie kovos už taiką, už žmoniškumą, už teisingumą“. Kovo 3 d. Laike pasirodė Paleckio „Naujasis Popiežius Pijus XII“. Pasak Paleckio, net ir Bažnyčios priešai, „socialistai ir radikalai“ džiaugiasi: „Tai todėl, kad jie savo kovoj dėl taikos, pažangos ir žmoniškumo pamatė popiežių esant ne priešu, ne abejojančiu, bet sąjungininku“. Kai kur net ir tie patys Dielininkaičio žodžiai!

Šie rašiniai apgriovė manyje susidariusį Paleckio įvaizdį, būtent kaip paviršiuje plaukiojančio, be gilesnių įsitikinimų, girtuoklio. Norėtųsi daugiau sužinoti apie jo tėvus, vaikystę ir kaip jis reagavo į tai, kad aplink jį, daugiau ar mažiau savamokslį, vis ryškiau pradėjo reikštis už jį jaunesni ir universitetus baigusieji. Gal faktas, kad jis tapo klusniu okupantų įrankiu, atspindi su politika nieko bendra neturinčią jo dvasinę patologiją? Gal jis buvo ne tiek nusikaltėlis išdavikas, kiek ligonis? Kartu, bent man, didėja galimybė matyti jį buvus istorinių aplinkybių sunaikinta, tragiška figūra.

1939 m. vasario 24 d. Laike, minint Estijos nepriklausomybės dieną, pasirodė Paleckio „Estijos 21 metai: Nepriklausomybės kovų pamokos“. Dėmesys tenka vienam sunkiai suprantamam sakiniui: „Tebeeinant karui tarp nepriklausomos Estijos ir tuometinės Sovietų Estijos arba su ja identifikuojamos Sovietų Rusijos“. Neaišku, ar Paleckio supratimu tuo metu buvusios dvi Estijos, nepriklausoma ir sovietinė. Dar neaiškesnis Sovietų Rusijos ryšys su Sovietų Estija: ar tai sąjungininkai, ar, pasitelkus politinę fikciją, Rusijos pastangos sunaikinti Estijos valstybę? Antroji interpretacija tarytum tinkamesnė, Paleckiui teigiamai vertinant nepriklausomą Estiją. Jeigu taip, tai ir Kapsuko vyriausybę Lietuvoje Paleckis turėjo vertinti kaip Rusijos statytinę. Akivaizdu, kad sovietiniu požiūriu toks Lietuvos proletariato nuvertinimas tėra buržuazijos kuriama erezija. Kad ir Paleckis skelbė šią ereziją, siūlo ne vien šis dviprasmiškas tekstas apie Estiją, bet ir jau cituoti jo žodžiai apie Steigiamąjį Seimą. Taip pat pastebėtinas Paleckio dėmesys bermontininkams, kurie buvę didieji Baltijos valstybių nepriklausomybės priešai. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga čia iškyla kaip draugiška valstybė: jis rašo, kad nugalėjus bermontininkus ir supratus imperialistinius baltųjų rusų kėslus, Estija pirmoji pasirašė taikos sutartį su sovietais. Bet ir vėl, daug kas tuo metu rašė, kad sovietai yra patikima, Lietuvos interesus gerbianti valstybė. Bendrame fone Paleckis neišsiskyrė.

Vėlesnių įvykių šviesoje dviprasmiška atrodo jo pa­staba apie Baltijos valstybių skelbiamą neutralitetą: „gyvenimas ir netikėtos aplinkybės kartais apverčia aukštyn kojomis visas ramiu laiku nustatytas politikos vėžes“. Prisiminus, kad po pusės metų, įsileidusios sovietų įgulas, Baltijos valstybės neutraliteto atsisakė, sakytumėm, priverstinai kyla klausimas, ar Paleckis buvo kai ką iš savo sovietinių kontaktų išgirdęs? Deja, nebent šeimoje yra išsaugoti kokie Paleckio intymūs užrašai, niekada nesužinosime, ką jis turėjo omenyje šį sakinį rašydamas.

Beje, didžioji Estijos nepriklausomybės pamoka yra tai, kad šios trys valstybės turi vis glaudžiau bendradarbiauti, nes tik visų trijų jėgomis pavykę bermontininkus nugalėti. Jis rašo: istorinė patirtis „liepia Baltijos valstybėms neužmiršti, kad visos išorinės Baltijos valstybių sienos buvo ir bus visoms trims bendros“. Įdomu, ar jis suprato, kad ši geopolitinė tiesa pirmoje vietoje taikytina sovietams: Lietuvos pajėgas rytuose sovietai gali apeiti per Latviją. Todėl, karo su sovietais atveju, Lietuva turėtų kariuomenės išdėstymą derinti su latviais. Lenkijai Lietuvą per Latviją pulti būtų sunkiau, o Vokietija visai negalėtų. Taip pat įdomu, ar sakinys terodo literatūrinį mandrumą, ar apgalvotą geo­politikos supratimą.

Radikaliu marksistinės istorijos priešu Paleckis pasirodė 1939 m. rugpjūčio 1 d. vedamajame „25 metai nuo Didžiojo Karo pradžios“. Jo vedamoji mintis: karas kilo, nes valstybių vadai neparodė geros valios. Antai Rusijos kariuomenės vadas net išjungė telefoną, kad, jeigu caras nutartų atšaukti mobilizaciją, jam to negalėtų pranešti! Tai visiškas istorijos dėsningumo ir klasių kovos neigimas: istoriją lemia elito ambicijos. O norint karų išvengti, reikia pasirūpinti, kad valstybėms vadovautų geri žmonės.

Tiesa, pirmasis karas turėjo ir „teigiamos reikšmės, nes jis iškėlė demokratijų paskelbtą tautų laisvės ir apsisprendimo šūkį. Juo einant, daugelis Europos tautų pasidarė savarankės valstybės, o kai kur pav. Rusijoje, įvyko didelės socialiai politinės permainos“. Įdomu, kad priminęs Rusijos revoliuciją, jis pasitenkina mažai ką pasakančiomis bendrybėmis ir neatskleidžia, kaip jis pats permainas vertina.

Sakoma, kad marksistams ateitis yra nepakeičiama ir neišvengiama, o praeitis – besikeičianti ir kupina pavojų bei rizikos. Humoras atspindi sovietinį rūpestį praeitimi: nauja dienos politika reikalauja ir naujos praeities. Pasak Truskos, kai kuriuos savo projektus Paleckis su sovietais derinęs11. Tarkim, kad ir dėl šio rašinio Paleckis taręsis sovietų ambasadoje. Tada turime klausti, kokią politiką paleckiška karo samprata atspindi? Gal nenorą, kad būsimieji Lietuvos sovietintojai pasirodytų sovietams simpatizuojančiais kairuoliais, marksistais? Kad jie niekam nekeltų įtarimo, kad, kaip ir dauguma, vadovaudamiesi sveiku protu jie trokšta, jog Europa išvengtų antrojo karo? Taip parengti žmonės, sovietų kariuomenei į kraštą įžengus, įtikinamai galėtų kartoti, kad kariuomenė tik tam, jog Lietuva išvengtų karo.

Dauguma jo rašinių Laike prisidėjo prie Paleckio kaip demokratija, taika, pažanga besirūpinančio patrioto įvaizdžio, daugiau cituoti nėra reikalo. Bet įdomu, kad net ir po Lenkijos ultimatumo bei Klaipėdos netekimo Paleckis nesiūlė ieškoti užsienyje galingų užtarėjų – praleido progą paminėti draugišką Sovietų Sąjungą. Priešingai, jo žvilgsnis nukreiptas į saviškius: visi privalo giliau prie Lietuvos prisirišti, daugiau dirbti, aukotis, siekti vienybės. Štai 1939 m. kovo 23 d., Hitleriui esant pakeliui į atplėštą Klaipėdą, jis rašo: „Visi aplink Lietuvą susiburti, visi Lietuvai dirbti, Lietuvai galvoti ir jai visus pasiryžimus aukoti, vardan jos jokių aukų ir kančių nesibijoti – toks šiandien yra tikro lietuvio žodis!“ Skaitai tarsi Brazdžionį, šaukiantį enkavedistų užguitą tautą!

Taigi lieka neatsakytas klausimas: ar šie rašiniai išreiškia Paleckio autentiškas nuotaikas, ar jie tepriklauso sąmoningai kurtai legendai, žodį suprantant fiktyvios agento biografijos prasme?

 1 Romas Šarmaitis, „Istoriniai liaudies seimo nutarimai“, in: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje: Straipsnių rinkinys, redaktorius Romas Šarmaitis, sudarė A. Kolodnas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, p. 570. Taupant vietą, to meto spaudą cituosiu be atskiros nuorodos. Visas citatas lengvai galima patikrinti pagal datas.

2 Pavyzdžiui, žurnalistui Ignui Skrupskeliui (1903–1943) paaiškinus, kad jis kovojo prieš tautininkų režimą ir skatino reformas, tardytojas klausė: „Vadinasi, tuo būdu jūs nukreipinėjote darbininkijos mases nuo revoliucinio judėjimo ir Lietuvos darbo liaudies greito atėjimo į valdžią?“ (Vidmantas Valiušaitis, Kalbėkime patys, girdėkime kitus: Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai, Vilnius: Petro ofsetas, 2013, p. 29).

3 Liudas Truska, Lietuva 1938–1953 metais, Kaunas: Šviesa, 1995, p. 60.

4 Galvanausko pasiaiškinimas, kad jis sutikęs pasilikti finansų minist­ro vietoje, nes tikėjęsis, kad „pasiseks išgelbėti toje politinėje katastrofoje bent dalinai krašto sukurtas ūkines gėrybes“, neatsako į klausimą, ką konkrečiai jis suprato (Galvanausko užrašai paskelbti: Lietuvos aneksija: 1940 metų dokumentai, Kazio Škirpos ir Mato Krygerio archyvinę medžiagą spaudai parengė Leonas Gudaitis, Vilnius: Periodika, 1990, p. 75).

5 Spaudoje Krėvės vizito pristatymas melagingas. Išeina, kad su Molotovu Krėvė kalbėjęsi apie prekybos santykius ir „kitus savitarpio bendradarbiavimo klausimus“. Taip pat Krėvė apžiūrėjęs žemės ūkio parodą ir Maskvos-Volgos kanalą (Lietuvos žinios, 1940-07-05). Būtų įdomu nustatyti, ar Krėvei grįžus, pasikeitė jo viešosios veiklos pobūdis. Pasak kai kurių šaltinių, Krėvei Molotovas atvėręs ilgalaikį sovietų strateginį planą: karo eigoje kapitalistinėms valstybėms nukraujavus, Raudonoji armija visą Europą išvaduotų (Richard Overy, The Dictators: Hitler‘s Germany, Stalin‘s Russia, New York: W. W. Norton&Company, 2004, p. 486).

6 Pagal Richard Pipes, The Unknown Lenin: From the Secret Archive, (ser. Annals of Communism Series), New Haven: Yale University Press, 1996, p. 6–7; planas pastebimas jau 1920 m. Anne Applebaum, Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe, 1944–1956, New York: Allen Lane, 2012, Staliną vaizduoja kaip strategą, improvizuojantį marksistinės istorijos sampratos rėmuose. Lietuviškai tokia Stalino politikos interpretacija plačiausiai išdėstyta: Nerijus Šepetys, Molotovo–Ribbentropo paktas ir Lietuva, Vilnius: Aidai, 2006.

7 Stasys Lipskis, Amžiaus audrų paviliotas: Knyga apie Justą Paleckį, Vilnius: Žuvėdra, 2010, p. 149–151; Mindaugas Tamošaitis, Didysis apa­kimas: Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje, Vilnius: Gimtasis žodis, 2010, p. 143; Liudas Truska, op. cit., p. 60.

8 Kovo 20–21 d. naktį Paleckio laisvinimo žygių ėmėsi ir tą vakarą „Metropolyje“ vakarieniavęs amerikietis žurnalistas (Lietuvos aidas, 1938-03-22).

9 Zenonas Ivinskis, Dienoraštis, in: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, f. 29, b. 14.

10 Justas Paleckis, „1917 m. pavasario revoliucija Rusijoje“, in: Kultūra, 1937, Nr. 10, p. 555; Nr. 11, p. 631.

11 Liudas Truska, op. cit., p. 60.