Vasario skaitymai

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Andrius Jakučiūnas
DATA: 2013-03

Vasario skaitymai

 Andrius Jakučiūnas

Nepasakysi, kad vasario mėnuo į kultūrinės spaudos puslapius būtų atnešęs ką naujo – nebent naują ir, prisipažinsiu, man atgrasų „Šiaurės Atėnų” dizainą. Tai puikiausiai patvirtina savaitraščio „Literatūra ir menas” pirmojo vasario numerio prozos publikacija –­ Petro Venclovo alegorija (?) „Baladė apie širdį”. Pirmieji sakiniai netgi nuteikia viltingai, ėmus skaityti tekstą, atrodo, kad šįsyk autorius tai jau tikrai nustebins. Deja, reikia pripažint: toks jausmas apima pradėjus skaityti bet kurį kitą šio rašytojo kūrinį, – bet tik trumpam. Kuriame nors puslapyje (arba – jei tekstas trumpesnis, – pastraipoje) autoriui vis tiek pritrūksta savidrausmės, nuoseklumo, skonio, ir todėl rezultatas galiausiai būna tik pakenčiamas, bet ne puikus. Ne kitaip ir šįsyk. Vadinamosios „baladės” veiksmas sukasi apie kažkokį vyriškį, kuris prisipažįsta visada buvęs „pažymėtas atimties ženklu, baimės ir neigimo samplaika, netikėjimu ir abejingumu, tamsos akies nužiūrėtas”, –­ neva vaikystėje ieškodavęs šilumos ir supratimo parduotuvėse, tyrinėdavęs pardavėjas. Venclovas visa tai aprašo – dailiai ir žodingai. Bėda tik, kad patį kūrinėlio centrą užima scena, kuriai apsakyti turėtų pritrūkti žodžių, todėl tolesnis veiksmas pavirsta tragikomišku farsu. Tiesa, autoriaus tonas ir toliau išlieka rimtas, tačiau scenos, kurioje tas abstraktusis vyriškis akis į akį susiduria su mažos mergaitės nuo žemės pakelta jo simboline širdimi (o toji scena rašytojo pristatoma rimčiausiu veidu), neįmanoma skaityti nesusijuokus, ypač kai tariamoji širdis, kurią žmonės laiko nuolauža ar šunų apdergtu akmeniu, telepatijos būdu, tarsi deus ex machina, pati praneša herojui, kas esanti ir ką reiškianti, o galiausiai kaip purplelis nuplasnoja dangopi, palikusi mūsų herojų sutrikusį ir priblokštą…
Kad subtiliems ir jaudinantiems dalykams išreikšti nebūtinas patosas ar patetiška simbolika, galima įsitikinti perskaičius J. Tumasonytės novelę „Geometrinė lygtis” „Nemune”. Neblogai atpažįstama šios autorės pasakojimo maniera novelės pagrindinis veikėjas vaizduojamas pabrėžtinai menkas, jo pasaulis – pabrėžtinai pilkas ir nykus, perspektyvos – pabrėžtinai jokios. Čia nėra nieko naujo, – šią schemą be vargo galima pritaikyti visoms iki šiol publikuotoms šios autorės novelėms, – tačiau tai nėra blogai (teoriškai skaitytojams šablonas gali įkyrėti, bet tikriausiai tai atsitiks ne taip greitai). Kitaip nei Venclovo išvargtas simbolizmas, Tumasonytės trafaretas neerzina ir, tiesą sakant, nejuokina – netgi pasakyčiau, jog begalinis veikėjo, visų veikėjų gyvenimų nereikšmingumas verčia suklusti, pamąstyti apie būties, kurioje visi esam įkalinti, celes, apie savo vaidmenį ir (ne)galėjimą jį atlikti. Kita vertus, (per?) dažnai naudojamas triukas darosi neefektyvus, o tuomet akys natūraliai aptinka tai, kas kitu atveju gal nebūtų taip pastebima – stiliaus monotoniją ir net tam tikrą autorės abejingumą stilistiniam kūrinio audiniui. (Tai piktina, nes autorė įrodė gerai jaučianti kalbą, tačiau, susitelkusi į siužeto konstravimą, neišpildo kalbinio lygmens taip gerai, kaip galėtų.) Taip pat Jurgai turbūt reikėtų pagalvoti, kaip tekstuose kurti autentiškumo išgyvenimo iliuziją, padaryti juos ne tokius schematiškus… Žinoma, aš suprantu, kad schematizmas yra žaidimo dalis… Ką gi, žiūrėsim, kas iš to išeis.
Visai kitokį (sakyčiau, priešingą) požiūrį į tekstą ir teksto kūrimą demonstruoja neseniai trisdešimtmetį atšventęs poetas Aivaras Veiknys. Nebūtinai visada sėkminga, tačiau nenuilstama pastanga išsiaiškinti (perkurti) santykius su tėvais (ypač motina), gal net iš naujo gimti savo tekste, – štai ko iš tikrųjų (naiviai?) siekia autorius, kuris facebook’e kitados prisipažino savo kūrybos sąsiuvinį vaikystėje vadinęs „Kančia po mėlynais viršeliais”: „O vidury nakties – / vidury giliausios nakties – / motina, staigiai pašokusi, mūsų tipena / žiūrėti: gulim tokie vienodi, / tokie vienodi vienodi, / kad vos beatskirsi, kuris labiau negyvas.” („Berniukai žaidžia karą”). Beje, šio eilėraščio parašymo data nurodoma 2013 m. sausio 13-oji, tad jis tarytum atsitiktinai įgauna dar vieną stiprią prasmę – žavus sprendimas (beje, nemanau, kad atsitiktinai susiklostęs). Daugybėje ankstesnių savo tekstų, taip pat viešų pasisakymų skambiai deklaravęs meilę ir ištikimybę poezijai, Aivaras tą patį stengiasi daryti ir pastarojoje publikacijoje, tačiau nūdien pagaliau tai nebeskamba kaip paikas šūkis. Poeto kalboje girdėti nuovargio, nusivylimo ženklų, ji praradusi deklaratyvumą, tikėjimą pačia savim, – taigi tapusi aiškesnė, skvarbesnė, įtikinamesnė; paradoksalu, drauge įtikinamesnis pasidarė visai Veiknio kūrybai būdingas tam tikras patosas ir net desperatiškai vis gerklėje išbandomas mesianistinis tonas, kurio jis pramoko iš savo guru: „ – Mylėjau kalbą, kaip mylėti dera / vaikus bei žmoną senstančią, kuri / many poeto nekentė. / – Ko gero, / ji bus teisi, nes –­ amžiams išduota – / vaikus sūpavo, auklėjo, slapta / tavy tavim žavėjosi iš tolo, / kol tamsią girią kantriai auginai.
Kol Aivaras Veiknys narsiai kaunasi su kalba trokšdamas išsivaduoti iš vaikystės chimerų, Algimantas Mikuta – jo eilėraščiai publikuojami „Metuose” – savo valia leidžiasi jų suvedžiojamas. Beje, sakydamas žodį „suvedžiojamas”, neturiu galvoje, kad praėjusio laiko tema savaime išduoda literatūrinę bejėgystę – autorius yra įrodęs, kad puikiai susitvarko su prisiminimų žanru. Vis dėlto leistis į sentimentus eiliuota forma (ypač esant garbaus amžiaus) ir išlaikyti orumą yra nelengva užduotis, – ir Gedimino kryžiaus kavalierius čia šiek tiek suklumpa. „Jau per vėlu ką nors pradėti, / ne laikas skleistis, kai čia pat naktis, / belieka kuo ilgiau nenužydėti / ir vyt šalin bastūniškas mintis”, – autorius nemaskuoja klišių, nė to, kad nebeturi jėgų ir laiko mąstyti (kalbėti) plačiau, atviriau, laisviau. Tekstuose netrūksta moralizavimo ir pagiežos („Į rūmus spindinčius mane dar kviečia, / bet vis vangiau ir vis rečiau rečiau, / o ko tenai skubėt, gal aš miestiečių, / prakutusių iš melo, nemačiau.”), keistų, arogantiška savinieka dvelkiančių pasažų („Visi skubės, akis nudelbę, / tik valkataujantys šuneliai / sustos apuostyti manęs”), senatviško murmesio ir t. t.
Praėjusio laiko pusėn noriai suka ir Juozas Nekrošius (savaitraštis „Nemunas”), tik jo tekstams labiau būdingas ne moralizavimas ar bambėjimas (nors nespjaunama ir į tai), bet tariamas žaismingumas, netgi sukuriantis apgaulų įspūdį, neva rašoma vaikams, – ne solidiems senjorams: „Sapnavau –­­ ant balto debesėlio atsisėdęs, / Švilpavau ir kojomis tabalavau, / Ir šypsojausi –­ ko taip visi surūgę? / Gal ką įžeidžiau, o gal ne taip pabalsavau?” („Prisisapnavo”). Vis dėlto negalima šios publikacijos visiškai nurašyti, nors autoriui, be kitų formalių dalykų, tikrai pritrūksta ir paprasto jautrumo, imlumo aplinkai, galinčiai dosniai kiekvieną apdovanoti netikėtomis ir prasmingomis įžvalgomis. Kai tik autorius išvengia inercijos, jam atsiveria akys, ir paprastumas jį apdovanoja keliomis puikiomis eilutėmis: „O kojos / Kokios šaltos kojos / Nukryžiuotojo –­ / Išbalusios, žaizdotos, nubučiuotos.”
H. Kunčiaus Pasakiškų Bordo memuarų „Tapti savimi” (savaitraštis „Metai”, Nr. 1–2) jokiu būdu negalima pavadinti prisiminimais, tačiau tai yra prisiminimai tuo aspektu, kad kūrinyje reflektuojamas laikas, itin stokojęs rafinuotų manierų, estetinio skonio ir žmogiškų santykių, todėl ilgus metus nutylimas kaip nebuvęs. (Nors pasirodžius Justino Žilinsko romanui „KGB vaikai”, Kunčiaus nebegalima laikyti žmogumi, atkapsčiusiu tą temą iš istorijos sąvartyno, pastanga priminti skaitytojams kontraversiškąjį Gariūnmetį, yra tikrai girtina.) Tiesa, kūrinyje neoperuojama konkrečiais faktais (geriausiu atveju, jie absurdiškai perdėliojami ir sumaišomi), juos puikiai pakeičia tam tikros santykių ar reiškinių klišės, taigi nors Akropolis niekada nekovojo su Senukais, aprašytoje kovoje mes puikiausiai atpažįstame principus, kuriais tvirtai rėmėsi tuometis verslas ir bičiulystė. Banditų hierarchizacija, cinizmas, estetinio skonio ir moralės devalvavimas, godumas, na, ir paprastasis idiotizmas, tarytum nimbas apgaubęs visą epochą – iš viso to Kunčius negailestingai šaiposi: kalaitė Bordo, patekusi pas Akropolyje viešpataujantį (knygos „Išlikti žmogumi” autorių) Tėtušį (suprask, Henytę) ir peroksidinę Mamytę –­ jauną Tėtušio sugulovę, jaučiasi patekusi į rojų. Tėtušis ir jo patikėtiniai Hipokratas, Domkratas, Mongoliukas ir kt. patikimais metodais užtikrina sklandų verslo imperijos veikimą, čia kuriami ateities planai, sintetinami narkotikai etc. Prancūzė (kaip vėliau paaiškės –­ rusė) Fransuaza moko Bordo prancūzų kalbos ir kultūros paslapčių. Vasario „Metuose” vaizduojama jau probėgšmiais minėta Akropolio ir Senukų kova, ir Akropolio žlugimas, kurį dar bandoma atitolint makakos išvaizdą turinčiai kalaitei Bordo suteikus žmogišką stotą bei ištekinant ją už turtingo asilo Frančesko….
Šalia Kunčiaus prozos labai keistai žiūrisi „Literatūroje ir mene” publikuojamos iš grynų klišių sudurstytos ir dar nepakenčiamu „dvasingumu” apgaubtos Ugnės Ražinskaitės miniatiūros. Čia visai nėra siužeto, kokios nors apčiuopiamos logikos – vien ornamentuotas tauškėjimas, panardinantis skaitytoją į tuščių žodžių jūrą (o juk tikriausiai stengtasi išgauti stilistinį skaidrumą ir nuoširdaus kalbėjimo gaidą!): „Nejaugi viskas iš anksto užrašyta, sapnas pagal scenarijų, visos naktyje išsiskleidžiančios langų puokštės, ledo fontanai ir vilkų kauksmas, kiekvienas plaukų sruogos kritimas ant kaktos ir ąžuolo gilės laidotuvės žemai žemai slėnyje prie vandens gyslų;  kai rašau šitai, tai darau ne aš, tai jau parašyta už mane, tūkstančius kartų parašyta ir tiek pat sykių užmiršta.”
Vis dėlto Ražinskaitės miniatiūras kiek reabilituoja neblogas žodynas, numanomas kalbos jausmas – jei tik autorė būtų bent pabandžiusi regzti siužetinį pasakojimą, tikėtina, rezultatas būtų visai kitoks. To negalima pasakyti apie Nidos Timinskaitės opusą „Paklydęs jaunystės laiškas” kitame „Literatūros ir meno” numeryje. Tai gana padriki, vientisos pasakojimo linijos stokojantys prisiminimai apie vaikystę kaime, bendravimą su babyte. Kodėl autorei prireikė visa tai užrašyti, lieka paslaptis – kaip ir tai, kam nūdien reikia praeito amžiaus pradžiai būdingos stilistikos. „Biliūnas modernesnis nei šis tekstas”, – kandžiai pastebi vienas interneto komentatorius.
Kebliau vertinti „Literatūroje ir mene” vasario pabaigoje publikuotą Birutės T. kūrinėlį, kurio veiksmas vyksta Londone. Sarai (ji yra pagrindinės veikėjos Gojos kambariokė) ėmus kliedėti apie Amsterdame (ten nuplauks laivu) jos laukiančią meilę, – esą tai ji įskaičiusi knygoje, – ir priekaištauti, neva jos su Marija (dar viena kambariokė) ją laikančios pabaisa, Goja praranda dvasios ramybę. Nesugrąžina jos nei susitikimas su jaunystės gera drauge Ramute, nei atsitiktiniai lytiniai santykiai su kažkokiu Džeimsu. „Virpanti, plati tarsi iš medžio išpjauta šypsena” jos veide atsiranda, o viduje šilti ir šilti ima tik tada, kai, nusižudžius niekdarei Sarai, realybėje pasirodo ir tas, knygoje įskaitytasis, Saros vaikinas. Esamuoju laiku parašytame kūrinėlyje nėra stiliaus gudrybių, – bet nėra ir beprasmio žongliravimo vaizdingais posakiais, daugžodžiavimo, patetikos, todėl norisi autorei atleisti šiek tiek erzinantį piktnaudžiavimą nutylėjimais –­ kai kuriose vietose tai apsunkina teksto supratimą, tampa neaiški veikėjų logika, motyvacija ir t. t.
Lyginant su kitomis šio mėnesio „Literatūros ir meno” prozos publikacijomis, šioji, net jei nelaikysime jos teikiančia daugiausia vilties, laikytina geriausiai nuteikiančia, –­ beje, drauge su Almos Riebždaitės esė „Pirmūnas turi būti pionierius”. Beje, minėdamas šį kūrinį, manau nenusižengiąs savo principui apžvalgose nekalbėti apie lietuviškąją esė, nes tai, tiesą sakant, kaip ir ne esė, o novelė. (Kyla netgi pagrįstas klausimas, kodėl tai buvo pavadinta būtent „esė”? Siekiant tikroviškumo efekto?) Kūrinį sudaro tam tikra dvinarė opozicija, kurios viename gale – pirmūnės mergaitės (pasakotojos) vaikystėje patirtos kančios, tėvui neleidus tapti pioniere (kad mergaitė buvo spaliuke, šis nė nesužinojęs), paskui – kančios mokytojams vis tiek verčiant ją žygiuoti kartu su pionieriais, kitame – tos pačios mergaitės patyrimas sausakimšame autobuse: „Vieno vyriškio rankos visą kelią čiupinėjo mano pėdkelnių srūvantį raudonį. Jo rankos kilo aukštyn ir aukštyn, o paskui nusileisdavo, apsivydamos kelius. Visą kelią tos rankos makalavosi tarp mano kojų. Neturėjau kur pasitraukti, autobusas buvo sausakimšas, todėl kentėjau sukandusi dantis.” Akivaizdu, kūrinėlis kalba apie jauno žmogaus bejėgiškumą prieš ideologijas, tačiau nenustebčiau sužinojęs, jog daugumai skaitytojų finalas priminė Klonio gatvės apgailėtiną istoriją ir Garliavos Mergaitę… Būtų gaila, nes kūrinys tikrai nėra vertas patvorio.
Pirmajame vasario mėnesio „Šiaurės Atė­nų” numeryje grožinės literatūros kaip ir nėra, – čia randame Paulinos Drėgvaitės „šatėnišką” esė „Paukšteli paukštužėl”, apie kurią praktiškai nieko konstruktyvaus negaliu pasakyti, ir Vlado Motiejūno smagias S. Gedos parodijas. Štai kaip jas pristato pats autorius: „Pateikiu spaudai eiliuotas pabiras, rašytas prieš 48 metus. Yra net konkreti parašymo data – 1964 m. rugsėjo 28 d. Prisiminiau jas artėjant Sigito Gedos 70-mečiui. Tai parodijos-sekimai, nelengvai įvardijamas žanras.” Intrigai sukurti pacituosiu vieną: „Laižo Rainis gerą vietą / Tartum kritikas poetą.” (P. S. Sigitui Gedai atminti skirtos ne tik minėtos parodijos, bet ir dalis viso laikraščio numerio. Poeto talento gerbėjai jame ras literatūrologo Rimanto Kmitos recenziją „Freskoms”, greta publikuojami keturi Alfonsui Andriuškevičiui skirti S. Gedos laiškai – patikėkit, tai ne ką mažiau įdomu nei grožinė literatūra!)
Kitas „Šiaurės Atėnų” numeris gana margas. Greta Akvilės Žilionytės „Fantaziliono”, neaiškaus žanro ir turinio opuso, kurį dera tiesiog skaityti ir džiaugtis (nelabai ką apie jį, puošniai išraitytą, ir pasakysi, – tik tai, kad jame kalbama apie Marxo vaikus, ir apie tai, kaip Marxas mylėdavosi su Jenny) – Manto Balakausko ir Mindaugo Milašiaus-Montės nedidelės publikacijos (abiem perpus padalytas vienas laikraščio puslapis).
Jei reikėtų vaizdingai ir šiek tiek su humoru apibūdinti M. Balakausko eilėraščius, atsargiai bandyčiau sakyti, jog tai nuo lėbavimo pavargusio hokito mintys – poilsio valandėlę prieš laukiantį naują poetinį ciklą, kuris bus pradėtas trakštelėjus naujo butelio kamšteliui. Tačiau čia išsakomas nusivylimas ne alkoholiniu svaiguliu (arba ne tik juo) – staiga, tarsi kam švystelėjus akyse, suvokiama, kad „tavo skausmu pulsuojantys kadetai pavargo, / jie pavargo leist dvokiančias poezijos išskyras, / jie nebegali degint savo galūnių ant amžinybės laužų”, (mintyse?) šmėsteli, neva „(..) viskas yra ne tau, / esi tik įžaidžiantis tuštumas, / apsišlovinęs diletantas, / todėl labai prastas žaidėjas, / kartais užmirštantis artimą savo, / o juos, sako, reikia mylėt, / mylėt kaip save patį, / nors išeina kaip visad: / pokalbių rūgštys, dialogų tulžis / dvylikos žingsnių programoje.” Vis dėlto poeto rezignacija veidmainiška, o poilsis (turbūt taip pat ir nuo troškulio) – laikinas: „Tegul suskamba tie alkani kovos būgnai, / išdraskantys vidurius, / sutraiškantys kaulus it sausainius / „Berželis” ar kokia nors tai „Žibutė”. / Tegul skamba ir saugo nuo tikra (…)” Tai tikrai vientisa, stipri publikacija, rodanti, kad autorius turi daug galimybių literatūrinėje scenoje.
Manding, tą patį derėtų sakyti ir apie M. Milašiaus-Montės publikaciją, užimančią kitą to paties „Šiaurės Atėnų” puslapio dalį, –­ bent aš nepamenu, kad kada šio autoriaus pasireiškimas kultūrinėje spaudoje būtų pasirodęs stipresnis. Mažų mažiausia, tas „budistinis primityvizmas su intelektualinėm pretenzijom”, kaip taikliai Montės tekstus apibūdino Marius Burokas, atveria šiek tiek kitonišką, mūsų literatūros nelabai tyrinėtą erdvę, kurioje sakralumo (drauge –­ ir abstrakčios dermės) ieškoma gamtiškame tolimų kultūrų religingume, medituojant perregimas niekio struktūras, žiūrint ir girdint: „ant žolės gulinėja mano sesuo šviesoje / išbalusi, šnabždanti sapno įtaigoje: / jadargaa (mong. išmirkymas – aut. past.) kada žmogų ištinka – jis / neprisimena savojo sapno” („Jadargaa”).
Labai žvaliai susiskaitė „Šiaurės Atėnuose” Marius Plečkaitis – sakau „žvaliai”, nes tirštas prieštaringų (kartais – paradoksalių) vaizdų ir ironijos kokteilis tikrai atgaivina: „pasaulio manevras prie visų artėjo savaip / prie rytų su išilgom parako juostom / prie pietų su pejotu ir dingais / prie šiaurės tibeto su jaku / prie vakarų su mažu krepšeliu / ko gero, tai čipsai” (5). Drąsiai parodijuojama (gal kultūringiau sakyt – parafrazuojama) P. Celano „Mirties fuga” (netaisykl. vokiškas vertimas): „aš nenoriu / čia sėdėt amžinai / ant šio šikančio buliaus / ein man wohnt im haus / und er spielt mit his shlanga / aš užpilu lietaus drebučius tiršta vakaro aura / jau sudeginai tiltus, skamba per tašką”, – gal ir įdomus pasažas. Šiaip, aišku, būtų įdomu sužinoti, koks autoriaus santykis su cituojamuoju eilėraščiu, tačiau Plečkaitis, žinoma, neprivalo atvirauti.
Jis – ne Dovydas Grajauskas, kuriam tenka daug sunkesnė ir, reikia pasakyt, delikatesnė užduotis – pačiam būti savo tėvo citata. Jo poezija – fantastiška, tačiau, ką čia slėpsi, be galo panaši į Gintaro Grajausko poeziją, ir tai nesunkiai suprantama – nepatirti didžiulės tėvo įtakos jo situacijoje praktiškai neįmanoma. Kas lieka mums, skaitytojams? Džiaugtis Dovydo sugebėjimais (bent jau kalbos pojūtį ir literatūrinį skonį jis tikrai turi) ir tikėtis, kad jam ateityje pavyks poezijoje atrasti ir savo balsą – ir tai turbūt reikės padaryti anksčiau negu atrodo, žvelgiant iš šešiolikmečio perspektyvos. Norom nenorom teks kažką savo sąmonėj (o gal ir pasąmonėj) perdėlioti, juoba kad, paties Dovydo žodžiais tariant, „apskritai visas jų (poetų –­ aut. past.) gyvenimas iš esmės ir tėra / viena didžiulė durna dėlionė”.
Apie Inesos Juzefos Janonės ištrauką iš rašomos knygos „Nemune” turbūt neturėčiau čia kalbėti, nes tai ne visai grožinė literatūra, tiksliau – prisiminimai (ar tiesiog mintijimai) apie anapilin išėjusį vyrą, mylimąjį. Vis dėlto šis tekstas man pasirodė kur kas labiau grožinis negu visa Janonės poezija – jame esama ir aistros, ir įtaigos, ir sentimentų, pagaliau paprasto supratimo, kaip reikia konstruoti tekstą, kad šis būtų nuoširdus ir jaudinantis.
Visiška priešingybė šiam tekstui – perregimi, neapibrėžiami Gražinos Cieškaitės trieiliai („Teofanijos”) savaitraštyje „Nemunas”, kuriuos akys (ir mintis) tiesiog praslysta kiaurai. Kitados pluoštas „Teofanijų” jau buvo spausdintas savaitraštyje „Metai”, tiesą sakant, anoji ir dabartinė publikacijos vienodos kaip du vandens lašai. Be galo nuosaikus kalbėjimas, abstraktūs įvaizdžiai, absoliuto ilgesys ir pagal kontekstą nuspėjami vaizdiniai leidžia prarasti budrumą, užsimiršti tekstuose… Tai tekstai, kurių skaitymas labai nedaug skiriasi nuo neskaitymo („gintarinis pranašo / smuikas giedojo / amžinybės tankmėj geltonojoj” arba, sakykim, „ne besparnė / esi o dvasia / per ekstazę šviesi” ir t. t.), todėl iš tiesų nelabai svarbu, kas bus ir ar bus (ne)perskaityta. Šitokios poezijos didysis palikimas skaitytojui yra jo paties vyzdžių švysčiojimas virš / šalia teksto, akių obuolių judėjimas akiduobėse…
Tiesą sakant, kažkaip panašiai akys praslysta besvorius, skaidrius Zitos Mažeikaitės eilėraščius (savaitraštis „Metai”). Tiesa, Mažeikaitė savo publikacijoje nepalyginamai žodingesnė už Cieškaitę, be to, žemiškasis pasaulis, kuriame daiktai vadinami tikrais vardais, jai tikrai rūpi. Vis dėlto skaitant tekstus neapleidžia įspūdis, kad pasaulis, kurį savo tekstuose kuria Mažeikaitė, egzistuoja kažkur šalia tikrojo – ne visai tikras, o gal ir ne visai pasaulis, atsižvelgiant į tai, kaip atsargiai, kone baugščiai jis yra pasakomas: „Kažkur trinkteli durys, / fortepijono garsai, kūdikio verksmas, / batsiuvio plaktukas kaukši pusrūsy, / juokas, nutylantys žingsniai, / kuždesiai.”
Džiaugčiausi, jei akis taip lengvai galėtų praslysti ir Clandestinus save vadinančio klaipėdiškio noveles, tačiau, lyginant su Cieškaitės trieiliais, ir netgi su ne tokiais santūriais Mažeikaitės posmais, šios yra pernelyg kūniškos ir gremėzdiškos, kad būtų įmanoma jų nepastebėti. Čia turiu galvoj ne vien stilistinį negrabumą, kurio nepaslėpsi, bet ir labai šleivą struktūrą, logiką: negalėdamas paaiškinti, kodėl elektriniame traukinyje groję muzikantai nepaprašė pinigų, pagrindinis novelės „Amžina muzika” herojussusapnuoja atsakymą, kuris vėliau verčia jį daryti skambią išvadą: muzikantai – nemirtingi, o traukinys nesustos visą amžinybę. Taip bus, iki pasaulyje atsiras bent vienas klausytojas. Kita novelė – „Susikirtimas” –­ stebina visiškai netikėta lietuviškame kontekste tema. Ustazas (Mokytojas, auklėtojas –­ arabų k.) Ali pažadina mergaitei Mariam meilę islamui, tačiau jos tėvai nežiūri į tai rimtai –­ o patys netgi valgo dešrą. Mariam patiria stiprų psichikos sukrėtimą, tačiau ustazas Ali elgiasi gudriai, ir į šeimą grąžinama ramybė (žinoma, šeima atsigręžia į islamo vertybes). Novelės pabaigoje dešra, kaip ir pridera, keliauja šunims pro langą…
Deja, šiuo simbolišku vaizdeliu išsitęsusią apžvalgą tenka baigti, kad ir kaip būtų gaila, visko aprėpti, matyt, yra neįmanoma. Atsiprašydamas tų, kurie buvo verti paminėti, tačiau, nesant burtų lazdelės (ši padarytų žurnalą „Literatūra ir menas” talpesnį, o autorių kūrinius – dar šiek tiek gerėlesnius), liko už borto, siunčiu rezultatus savaip apibendrinančią ir, tikiu, savaip guodžiančią Dovydo Grajausko citatą iš eilėraščio „Putokutas analizuoja girios gyventojus”: Visko yra, nu.
Argi galėtume su juo nesutikti?