Vasario skaitymai

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: LiteratAi??ra
AUTORIUS:Ai??Andrius JakuA?iAi??nas
DATA: 2013-03

Vasario skaitymai

Ai??Andrius JakuA?iAi??nas

Nepasakysi, kad vasario mAi??nuo A? kultAi??rinAi??s spaudos puslapius bAi??tA? atneA?Ai??s kAi?? naujo ai??i?? nebent naujAi?? ir, prisipaA?insiu, man atgrasA? ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nA?” dizainAi??. Tai puikiausiai patvirtina savaitraA?A?io ai??zLiteratAi??ra ir menas” pirmojo vasario numerio prozos publikacija ai??i??Ai?? Petro Venclovo alegorija (?) ai??zBaladAi?? apie A?irdA?”. Pirmieji sakiniai netgi nuteikia viltingai, Ai??mus skaityti tekstAi??, atrodo, kad A?A?syk autorius tai jau tikrai nustebins. Deja, reikia pripaA?int: toks jausmas apima pradAi??jus skaityti bet kurA? kitAi?? A?io raA?ytojo kAi??rinA?, ai??i?? bet tik trumpam. Kuriame nors puslapyje (arba ai??i?? jei tekstas trumpesnis, ai??i?? pastraipoje) autoriui vis tiek pritrAi??ksta savidrausmAi??s, nuoseklumo, skonio, ir todAi??l rezultatas galiausiai bAi??na tik pakenA?iamas, bet ne puikus. Ne kitaip ir A?A?syk. Vadinamosios ai??zbaladAi??s” veiksmas sukasi apie kaA?kokA? vyriA?kA?, kuris prisipaA?A?sta visada buvAi??s ai??zpaA?ymAi??tas atimties A?enklu, baimAi??s ir neigimo samplaika, netikAi??jimu ir abejingumu, tamsos akies nuA?iAi??rAi??tas”, ai??i??Ai?? neva vaikystAi??je ieA?kodavAi??s A?ilumos ir supratimo parduotuvAi??se, tyrinAi??davAi??s pardavAi??jas. Venclovas visa tai apraA?o ai??i?? dailiai ir A?odingai. BAi??da tik, kad patA? kAi??rinAi??lio centrAi?? uA?ima scena, kuriai apsakyti turAi??tA? pritrAi??kti A?odA?iA?, todAi??l tolesnis veiksmas pavirsta tragikomiA?ku farsu. Tiesa, autoriaus tonas ir toliau iA?lieka rimtas, taA?iau scenos, kurioje tas abstraktusis vyriA?kis akis A? akA? susiduria su maA?os mergaitAi??s nuo A?emAi??s pakelta jo simboline A?irdimi (o toji scena raA?ytojo pristatoma rimA?iausiu veidu), neA?manoma skaityti nesusijuokus, ypaA? kai tariamoji A?irdis, kuriAi?? A?monAi??s laiko nuolauA?a ar A?unA? apdergtu akmeniu, telepatijos bAi??du, tarsi deus ex machina, pati praneA?a herojui, kas esanti ir kAi?? reiA?kianti, o galiausiai kaip purplelis nuplasnoja dangopi, palikusi mAi??sA? herojA? sutrikusA? ir priblokA?tAi??…
Kad subtiliems ir jaudinantiems dalykams iA?reikA?ti nebAi??tinas patosas ar patetiA?ka simbolika, galima A?sitikinti perskaiA?ius J. TumasonytAi??s novelAi?? ai??zGeometrinAi?? lygtis” ai??zNemune”. Neblogai atpaA?A?stama A?ios autorAi??s pasakojimo maniera novelAi??s pagrindinis veikAi??jas vaizduojamas pabrAi??A?tinai menkas, jo pasaulis ai??i?? pabrAi??A?tinai pilkas ir nykus,Ai??perspektyvos ai??i?? pabrAi??A?tinai jokios. A?ia nAi??ra nieko naujo, ai??i?? A?iAi?? schemAi?? be vargo galima pritaikyti visoms iki A?iol publikuotoms A?ios autorAi??s novelAi??ms, ai??i?? taA?iau tai nAi??ra blogai (teoriA?kai skaitytojams A?ablonas gali A?kyrAi??ti, bet tikriausiai tai atsitiks ne taip greitai). Kitaip nei Venclovo iA?vargtas simbolizmas, TumasonytAi??s trafaretas neerzina ir, tiesAi?? sakant, nejuokina ai??i?? netgi pasakyA?iau, jog begalinis veikAi??jo, visA? veikAi??jA? gyvenimA? nereikA?mingumas verA?ia suklusti, pamAi??styti apie bAi??ties, kurioje visi esam A?kalinti, celes, apie savo vaidmenA? ir (ne)galAi??jimAi?? jA? atlikti. Kita vertus, (per?) daA?nai naudojamas triukas darosi neefektyvus, o tuomet akys natAi??raliai aptinka tai, kas kitu atveju gal nebAi??tA? taip pastebima ai??i?? stiliaus monotonijAi?? ir net tam tikrAi?? autorAi??s abejingumAi?? stilistiniam kAi??rinio audiniui. (Tai piktina, nes autorAi?? A?rodAi?? gerai jauA?ianti kalbAi??, taA?iau, susitelkusi A? siuA?eto konstravimAi??, neiA?pildo kalbinio lygmens taip gerai, kaip galAi??tA?.) Taip pat Jurgai turbAi??t reikAi??tA? pagalvoti, kaip tekstuose kurti autentiA?kumo iA?gyvenimo iliuzijAi??, padaryti juos ne tokius schematiA?kus… A?inoma, aA? suprantu, kad schematizmas yra A?aidimo dalis… KAi?? gi, A?iAi??rAi??sim, kas iA? to iA?eis.
Visai kitokA? (sakyA?iau, prieA?ingAi??) poA?iAi??rA? A? tekstAi?? ir teksto kAi??rimAi?? demonstruoja neseniai trisdeA?imtmetA? atA?ventAi??s poetas Aivaras Veiknys. NebAi??tinai visada sAi??kminga, taA?iau nenuilstama pastanga iA?siaiA?kinti (perkurti) santykius su tAi??vais (ypaA? motina), gal net iA? naujo gimti savo tekste, ai??i?? A?tai ko iA? tikrA?jA? (naiviai?) siekia autorius, kurisAi??facebook’eAi??kitados prisipaA?ino savo kAi??rybos sAi??siuvinA? vaikystAi??je vadinAi??s ai??zKanA?ia po mAi??lynais virA?eliais”: ai??zO vidury nakties ai??i?? / vidury giliausios nakties ai??i?? / motina, staigiai paA?okusi, mAi??sA? tipena / A?iAi??rAi??ti: gulim tokie vienodi, / tokie vienodi vienodi, / kad vos beatskirsi, kuris labiau negyvas.” (ai??zBerniukai A?aidA?ia karAi??”). Beje, A?io eilAi??raA?A?io paraA?ymo data nurodoma 2013 m. sausio 13-oji, tad jis tarytum atsitiktinai A?gauna dar vienAi?? stipriAi?? prasmAi?? ai??i?? A?avus sprendimas (beje, nemanau, kad atsitiktinai susiklostAi??s). DaugybAi??je ankstesniA? savo tekstA?, taip pat vieA?A? pasisakymA? skambiai deklaravAi??s meilAi?? ir iA?tikimybAi?? poezijai, Aivaras tAi?? patA? stengiasi daryti ir pastarojoje publikacijoje, taA?iau nAi??dien pagaliau tai nebeskamba kaip paikas A?Ai??kis. Poeto kalboje girdAi??ti nuovargio, nusivylimo A?enklA?, ji praradusi deklaratyvumAi??, tikAi??jimAi?? paA?ia savim, ai??i?? taigi tapusi aiA?kesnAi??, skvarbesnAi??, A?tikinamesnAi??; paradoksalu, drauge A?tikinamesnis pasidarAi?? visai Veiknio kAi??rybai bAi??dingas tam tikras patosas ir net desperatiA?kai vis gerklAi??je iA?bandomas mesianistinis tonas, kurio jis pramoko iA? savo guru: ai??z ai??i?? MylAi??jau kalbAi??, kaip mylAi??ti dera / vaikus bei A?monAi?? senstanA?iAi??, kuri / many poeto nekentAi??. /Ai??ai??i?? Ko gero, / ji bus teisi, nes ai??i??Ai?? amA?iams iA?duota ai??i?? / vaikus sAi??pavo, auklAi??jo, slapta / tavy tavim A?avAi??josi iA? tolo, / kol tamsiAi?? giriAi?? kantriai auginai.
Kol Aivaras Veiknys narsiai kaunasi su kalba trokA?damas iA?sivaduoti iA? vaikystAi??s chimerA?, Algimantas Mikuta ai??i?? jo eilAi??raA?A?iai publikuojami ai??zMetuose” ai??i?? savo valia leidA?iasi jA? suvedA?iojamas. Beje, sakydamas A?odA? ai??zsuvedA?iojamas”, neturiu galvoje, kad praAi??jusio laiko tema savaime iA?duoda literatAi??rinAi?? bejAi??gystAi?? ai??i?? autorius yra A?rodAi??s, kad puikiai susitvarko su prisiminimA? A?anru. Vis dAi??lto leistis A? sentimentus eiliuota forma (ypaA? esant garbaus amA?iaus) ir iA?laikyti orumAi?? yra nelengva uA?duotis, ai??i?? ir Gedimino kryA?iaus kavalierius A?ia A?iek tiek suklumpa. ai??zJau per vAi??lu kAi?? nors pradAi??ti, / ne laikas skleistis, kai A?ia pat naktis, / belieka kuo ilgiau nenuA?ydAi??ti / ir vyt A?alin bastAi??niA?kas mintis”, ai??i?? autorius nemaskuoja kliA?iA?, nAi?? to, kad nebeturi jAi??gA? ir laiko mAi??styti (kalbAi??ti) plaA?iau, atviriau, laisviau. Tekstuose netrAi??ksta moralizavimo ir pagieA?os (ai??zAi?? rAi??mus spindinA?ius mane dar kvieA?ia, / bet vis vangiau ir vis reA?iau reA?iau, / o ko tenai skubAi??t, gal aA? miestieA?iA?, / prakutusiA? iA? melo, nemaA?iau.”), keistA?, arogantiA?ka savinieka dvelkianA?iA? pasaA?A? (ai??zVisi skubAi??s, akis nudelbAi??, / tik valkataujantys A?uneliai / sustos apuostyti manAi??s”), senatviA?ko murmesio ir t. t.
PraAi??jusio laiko pusAi??n noriai suka ir Juozas NekroA?ius (savaitraA?tis ai??zNemunas”), tik jo tekstams labiau bAi??dingas ne moralizavimas ar bambAi??jimas (nors nespjaunama ir A? tai), bet tariamas A?aismingumas, netgi sukuriantis apgaulA? A?spAi??dA?, neva raA?oma vaikams, ai??i?? ne solidiems senjorams: ai??zSapnavau ai??i??Ai??Ai?? ant balto debesAi??lio atsisAi??dAi??s, / Ai??vilpavau ir kojomis tabalavau, / Ir A?ypsojausi ai??i??Ai?? ko taip visi surAi??gAi??? / Gal kAi?? A?A?eidA?iau, o gal ne taip pabalsavau?” (ai??zPrisisapnavo”). Vis dAi??lto negalima A?ios publikacijos visiA?kai nuraA?yti, nors autoriui, be kitA? formaliA? dalykA?, tikrai pritrAi??ksta ir paprasto jautrumo, imlumo aplinkai, galinA?iai dosniai kiekvienAi?? apdovanoti netikAi??tomis ir prasmingomis A?A?valgomis. Kai tik autorius iA?vengia inercijos, jam atsiveria akys, ir paprastumas jA? apdovanoja keliomis puikiomis eilutAi??mis: ai??zO kojos / Kokios A?altos kojos / NukryA?iuotojo ai??i??Ai?? / IA?balusios, A?aizdotos, nubuA?iuotos.”
H. KunA?iaus PasakiA?kA? Bordo memuarA? ai??zTapti savimi” (savaitraA?tis ai??zMetai”, Nr. 1ai??i??2) jokiu bAi??du negalima pavadinti prisiminimais, taA?iau tai yra prisiminimai tuo aspektu, kad kAi??rinyje reflektuojamas laikas, itin stokojAi??s rafinuotA? manierA?, estetinio skonio ir A?mogiA?kA? santykiA?, todAi??l ilgus metus nutylimas kaip nebuvAi??s. (Nors pasirodA?ius Justino A?ilinsko romanui ai??zKGB vaikai”, KunA?iaus nebegalima laikyti A?mogumi, atkapsA?iusiu tAi?? temAi?? iA? istorijos sAi??vartyno, pastanga priminti skaitytojams kontraversiA?kAi??jA? GariAi??nmetA?, yra tikrai girtina.) Tiesa, kAi??rinyje neoperuojama konkreA?iais faktais (geriausiu atveju, jie absurdiA?kai perdAi??liojami ir sumaiA?omi), juos puikiai pakeiA?ia tam tikros santykiA? ar reiA?kiniA? kliA?Ai??s, taigi nors Akropolis niekada nekovojo su Senukais, apraA?ytoje kovoje mes puikiausiai atpaA?A?stame principus, kuriais tvirtai rAi??mAi??si tuometis verslas ir biA?iulystAi??. BanditA? hierarchizacija, cinizmas, estetinio skonio ir moralAi??s devalvavimas, godumas, na, ir paprastasis idiotizmas, tarytum nimbas apgaubAi??s visAi?? epochAi?? ai??i?? iA? viso to KunA?ius negailestingai A?aiposi: kalaitAi?? Bordo, patekusi pas Akropolyje vieA?pataujantA? (knygos ai??zIA?likti A?mogumi” autoriA?) TAi??tuA?A? (suprask, HenytAi??) ir peroksidinAi?? MamytAi?? ai??i??Ai?? jaunAi?? TAi??tuA?io sugulovAi??, jauA?iasi patekusi A? rojA?. TAi??tuA?is ir jo patikAi??tiniai Hipokratas, Domkratas, Mongoliukas ir kt. patikimais metodais uA?tikrina sklandA? verslo imperijos veikimAi??, A?ia kuriami ateities planai, sintetinami narkotikai etc. PrancAi??zAi?? (kaip vAi??liau paaiA?kAi??s ai??i??Ai?? rusAi??) Fransuaza moko Bordo prancAi??zA? kalbos ir kultAi??ros paslapA?iA?. Vasario ai??zMetuose” vaizduojama jau probAi??gA?miais minAi??ta Akropolio ir SenukA? kova, ir Akropolio A?lugimas, kurA? dar bandoma atitolint makakos iA?vaizdAi?? turinA?iai kalaitei Bordo suteikus A?mogiA?kAi?? stotAi?? bei iA?tekinant jAi?? uA? turtingo asilo FranA?esko….
Ai??alia KunA?iaus prozos labai keistai A?iAi??risi ai??zLiteratAi??roje ir mene” publikuojamos iA? grynA? kliA?iA? sudurstytos ir dar nepakenA?iamu ai??zdvasingumu” apgaubtos UgnAi??s RaA?inskaitAi??s miniatiAi??ros. A?ia visai nAi??ra siuA?eto, kokios nors apA?iuopiamos logikos ai??i?? vien ornamentuotas tauA?kAi??jimas, panardinantis skaitytojAi?? A? tuA?A?iA? A?odA?iA? jAi??rAi?? (o juk tikriausiai stengtasi iA?gauti stilistinA? skaidrumAi?? ir nuoA?irdaus kalbAi??jimo gaidAi??!): ai??zNejaugi viskas iA? anksto uA?raA?yta, sapnasai???pagal scenarijA?, visos naktyje iA?siskleidA?ianA?ios langA? puokA?tAi??s, ledo fontanai ir vilkA? kauksmas, kiekvienas plaukA? sruogos kritimas ant kaktos ir Ai??A?uolo gilAi??s laidotuvAi??s A?emai A?emai slAi??nyje prie vandens gyslA?;ai??? kai raA?au A?itai, tai darau ne aA?, tai jau paraA?yta uA? mane, tAi??kstanA?ius kartA? paraA?yta ir tiek pat sykiA? uA?mirA?ta.”
Vis dAi??lto RaA?inskaitAi??s miniatiAi??ras kiek reabilituoja neblogas A?odynas, numanomas kalbos jausmas ai??i?? jei tik autorAi?? bAi??tA? bent pabandA?iusi regzti siuA?etinA? pasakojimAi??, tikAi??tina, rezultatas bAi??tA? visai kitoks. To negalima pasakyti apie Nidos TiminskaitAi??s opusAi?? ai??zPaklydAi??s jaunystAi??s laiA?kas” kitame ai??zLiteratAi??ros ir meno” numeryje. Tai gana padriki, vientisos pasakojimo linijos stokojantys prisiminimai apie vaikystAi?? kaime, bendravimAi?? su babyte. KodAi??l autorei prireikAi?? visa tai uA?raA?yti, lieka paslaptis ai??i?? kaip ir tai, kam nAi??dien reikia praeito amA?iaus pradA?iai bAi??dingos stilistikos. ai??zBiliAi??nas modernesnis nei A?is tekstas”, ai??i?? kandA?iai pastebi vienas interneto komentatorius.
Kebliau vertinti ai??zLiteratAi??roje ir mene” vasario pabaigoje publikuotAi?? BirutAi??s T. kAi??rinAi??lA?, kurio veiksmas vyksta Londone. Sarai (ji yra pagrindinAi??s veikAi??jos Gojos kambariokAi??) Ai??mus kliedAi??ti apie Amsterdame (ten nuplauks laivu) jos laukianA?iAi?? meilAi??, ai??i?? esAi?? tai ji A?skaiA?iusi knygoje, ai??i?? ir priekaiA?tauti, neva jos su Marija (dar viena kambariokAi??) jAi?? laikanA?ios pabaisa, Goja praranda dvasios ramybAi??. NesugrAi??A?ina jos nei susitikimas su jaunystAi??s gera drauge Ramute, nei atsitiktiniai lytiniai santykiai su kaA?kokiu DA?eimsu. ai??zVirpanti, plati tarsi iA? medA?io iA?pjauta A?ypsena” jos veide atsiranda, o vidujeAi??A?ilti ir A?iltiAi??ima tik tada, kai, nusiA?udA?ius niekdarei Sarai, realybAi??je pasirodo ir tas, knygoje A?skaitytasis, Saros vaikinas. Esamuoju laiku paraA?ytame kAi??rinAi??lyje nAi??ra stiliaus gudrybiA?, ai??i?? bet nAi??ra ir beprasmio A?ongliravimo vaizdingais posakiais, daugA?odA?iavimo, patetikos, todAi??l norisi autorei atleisti A?iek tiek erzinantA? piktnaudA?iavimAi?? nutylAi??jimais ai??i??Ai?? kai kuriose vietose tai apsunkina teksto supratimAi??, tampa neaiA?ki veikAi??jA? logika, motyvacija ir t. t.
Lyginant su kitomis A?io mAi??nesio ai??zLiteratAi??ros ir meno” prozos publikacijomis, A?ioji, net jei nelaikysime jos teikianA?ia daugiausia vilties, laikytina geriausiai nuteikianA?ia, ai??i??Ai?? beje, drauge su Almos RiebA?daitAi??s esAi?? ai??zPirmAi??nas turi bAi??ti pionierius”. Beje, minAi??damas A?A? kAi??rinA?, manau nenusiA?engiAi??s savo principui apA?valgose nekalbAi??ti apie lietuviA?kAi??jAi?? esAi??, nes tai, tiesAi?? sakant, kaip ir ne esAi??, o novelAi??. (Kyla netgi pagrA?stas klausimas, kodAi??l tai buvo pavadinta bAi??tent ai??zesAi??”? Siekiant tikroviA?kumo efekto?) KAi??rinA? sudaro tam tikra dvinarAi?? opozicija, kurios viename gale ai??i?? pirmAi??nAi??s mergaitAi??s (pasakotojos) vaikystAi??je patirtos kanA?ios, tAi??vui neleidus tapti pioniere (kad mergaitAi?? buvo spaliuke, A?is nAi?? nesuA?inojAi??s), paskui ai??i?? kanA?ios mokytojams vis tiek verA?iant jAi?? A?ygiuoti kartu su pionieriais, kitame ai??i?? tos paA?ios mergaitAi??s patyrimas sausakimA?ame autobuse: ai??zVieno vyriA?kio rankos visAi?? keliAi?? A?iupinAi??jo mano pAi??dkelniA? srAi??vantA? raudonA?. Jo rankos kilo aukA?tyn ir aukA?tyn, o paskui nusileisdavo, apsivydamos kelius. VisAi?? keliAi?? tos rankos makalavosi tarp mano kojA?. NeturAi??jau kur pasitraukti, autobusas buvo sausakimA?as, todAi??l kentAi??jau sukandusi dantis.” Akivaizdu, kAi??rinAi??lis kalba apie jauno A?mogaus bejAi??giA?kumAi?? prieA? ideologijas, taA?iau nenustebA?iau suA?inojAi??s, jog daugumai skaitytojA? finalas priminAi?? Klonio gatvAi??s apgailAi??tinAi?? istorijAi?? ir Garliavos MergaitAi??… BAi??tA? gaila, nes kAi??rinys tikrai nAi??ra vertas patvorio.
Pirmajame vasario mAi??nesio ai??zAi??iaurAi??s AtAi??Ai??nA?” numeryje groA?inAi??s literatAi??ros kaip ir nAi??ra, ai??i?? A?ia randame Paulinos DrAi??gvaitAi??s ai??zA?atAi??niA?kAi??” esAi?? ai??zPaukA?teli paukA?tuA?Ai??l”, apie kuriAi?? praktiA?kai nieko konstruktyvaus negaliu pasakyti, ir Vlado MotiejAi??no smagias S. Gedos parodijas. Ai??tai kaip jas pristato pats autorius: ai??zPateikiu spaudai eiliuotas pabiras, raA?ytas prieA? 48 metus. Yra net konkreti paraA?ymo data ai??i?? 1964 m. rugsAi??jo 28 d. Prisiminiau jas artAi??jant Sigito Gedos 70-meA?iui. Tai parodijos-sekimai, nelengvai A?vardijamas A?anras.” Intrigai sukurti pacituosiu vienAi??: ai??zLaiA?o Rainis gerAi?? vietAi?? / Tartum kritikas poetAi??.” (P. S. Sigitui Gedai atminti skirtos ne tik minAi??tos parodijos, bet ir dalis viso laikraA?A?io numerio. Poeto talento gerbAi??jai jame ras literatAi??rologo Rimanto Kmitos recenzijAi?? ai??zFreskoms”, greta publikuojami keturi Alfonsui AndriuA?keviA?iui skirti S. Gedos laiA?kai ai??i?? patikAi??kit, tai ne kAi?? maA?iau A?domu nei groA?inAi?? literatAi??ra!)
Kitas ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nA?” numeris gana margas. Greta AkvilAi??s A?ilionytAi??s ai??zFantaziliono”, neaiA?kaus A?anro ir turinio opuso, kurA? dera tiesiog skaityti ir dA?iaugtis (nelabai kAi?? apie jA?, puoA?niai iA?raitytAi??, ir pasakysi, ai??i?? tik tai, kad jame kalbama apie Marxo vaikus, ir apie tai, kaip Marxas mylAi??davosi su Jenny) ai??i?? Manto Balakausko ir Mindaugo MilaA?iaus-MontAi??s nedidelAi??s publikacijos (abiem perpus padalytas vienas laikraA?A?io puslapis).
Jei reikAi??tA? vaizdingai ir A?iek tiek su humoru apibAi??dinti M. Balakausko eilAi??raA?A?ius, atsargiai bandyA?iau sakyti, jog tai nuo lAi??bavimo pavargusio hokito mintys ai??i?? poilsio valandAi??lAi?? prieA? laukiantA? naujAi?? poetinA? ciklAi??, kuris bus pradAi??tas trakA?telAi??jus naujo butelio kamA?teliui. TaA?iau A?ia iA?sakomas nusivylimas ne alkoholiniu svaiguliu (arba ne tik juo) ai??i?? staiga, tarsi kam A?vystelAi??jus akyse, suvokiama, kad ai??ztavo skausmu pulsuojantys kadetai pavargo, / jie pavargo leist dvokianA?ias poezijos iA?skyras, / jie nebegali degint savo galAi??niA? ant amA?inybAi??s lauA?A?”, (mintyse?) A?mAi??steli, neva ai??z(..) viskas yra ne tau, / esi tik A?A?aidA?iantis tuA?tumas, / apsiA?lovinAi??s diletantas, / todAi??l labai prastas A?aidAi??jas, / kartais uA?mirA?tantis artimAi?? savo, / o juos, sako, reikia mylAi??t, / mylAi??t kaip save patA?, / nors iA?eina kaip visad: / pokalbiA? rAi??gA?tys, dialogA? tulA?is / dvylikos A?ingsniA? programoje.” Vis dAi??lto poeto rezignacija veidmainiA?ka, o poilsis (turbAi??t taip pat ir nuo troA?kulio) ai??i?? laikinas: ai??zTegul suskamba tie alkani kovos bAi??gnai, / iA?draskantys vidurius, / sutraiA?kantys kaulus it sausainius / ai??zBerA?elis” ar kokia nors tai ai??zA?ibutAi??”. / Tegul skamba ir saugo nuo tikra (…)” Tai tikrai vientisa, stipri publikacija, rodanti, kad autorius turi daug galimybiA? literatAi??rinAi??je scenoje.
Manding, tAi?? patA? derAi??tA? sakyti ir apie M. MilaA?iaus-MontAi??s publikacijAi??, uA?imanA?iAi?? kitAi?? to paties ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nA?” puslapio dalA?, ai??i??Ai?? bent aA? nepamenu, kad kada A?io autoriaus pasireiA?kimas kultAi??rinAi??je spaudoje bAi??tA? pasirodAi??s stipresnis. MaA?A? maA?iausia, tas ai??zbudistinis primityvizmas su intelektualinAi??m pretenzijom”, kaip taikliai MontAi??s tekstus apibAi??dino Marius Burokas, atveria A?iek tiek kitoniA?kAi??, mAi??sA? literatAi??ros nelabai tyrinAi??tAi?? erdvAi??, kurioje sakralumo (drauge ai??i??Ai?? ir abstrakA?ios dermAi??s) ieA?koma gamtiA?kame tolimA? kultAi??rA? religingume, medituojant perregimas niekio struktAi??ras, A?iAi??rint ir girdint: ai??zant A?olAi??s gulinAi??ja mano sesuo A?viesoje / iA?balusi, A?nabA?danti sapno A?taigoje: / jadargaa (mong. iA?mirkymas ai??i?? aut. past.) kada A?mogA? iA?tinka ai??i?? jis / neprisimena savojo sapno” (ai??zJadargaa”).
Labai A?valiaiAi??susiskaitAi??Ai??ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nuose” Marius PleA?kaitis ai??i?? sakau ai??zA?valiai”, nes tirA?tas prieA?taringA? (kartais ai??i?? paradoksaliA?) vaizdA? ir ironijos kokteilis tikrai atgaivina: ai??zpasaulio manevras prie visA? artAi??jo savaip / prie rytA? su iA?ilgom parako juostom / prie pietA? su pejotu ir dingais / prie A?iaurAi??s tibeto su jaku / prie vakarA? su maA?u krepA?eliu / ko gero, tai A?ipsai” (5). DrAi??siai parodijuojama (gal kultAi??ringiau sakyt ai??i?? parafrazuojama) P. Celano ai??zMirties fuga” (netaisykl. vokiA?kas vertimas): ai??zaA? nenoriu / A?ia sAi??dAi??t amA?inai / ant A?io A?ikanA?io buliaus / ein man wohnt im haus / und er spielt mit his shlanga / aA? uA?pilu lietaus drebuA?ius tirA?ta vakaro aura / jau sudeginai tiltus, skamba per taA?kAi??”, ai??i?? gal ir A?domus pasaA?as. Ai??iaip, aiA?ku, bAi??tA? A?domu suA?inoti, koks autoriaus santykis su cituojamuoju eilAi??raA?A?iu, taA?iau PleA?kaitis, A?inoma, neprivalo atvirauti.
Jis ai??i?? ne Dovydas Grajauskas, kuriam tenka daug sunkesnAi?? ir, reikia pasakyt, delikatesnAi?? uA?duotis ai??i?? paA?iam bAi??ti savo tAi??vo citata. Jo poezija ai??i?? fantastiA?ka, taA?iau, kAi?? A?ia slAi??psi, be galo panaA?i A? Gintaro Grajausko poezijAi??, ir tai nesunkiai suprantama ai??i?? nepatirti didA?iulAi??s tAi??vo A?takos jo situacijoje praktiA?kai neA?manoma. Kas lieka mums, skaitytojams? DA?iaugtis Dovydo sugebAi??jimais (bent jau kalbos pojAi??tA? ir literatAi??rinA? skonA? jis tikrai turi) ir tikAi??tis, kad jam ateityje pavyks poezijoje atrasti ir savo balsAi?? ai??i?? ir tai turbAi??t reikAi??s padaryti anksA?iau negu atrodo, A?velgiant iA? A?eA?iolikmeA?io perspektyvos. Norom nenorom teks kaA?kAi?? savo sAi??monAi??j (o gal ir pasAi??monAi??j) perdAi??lioti, juoba kad, paties Dovydo A?odA?iais tariant, ai??zapskritai visas jA? (poetA? ai??i??Ai?? aut. past.) gyvenimas iA? esmAi??s ir tAi??ra / viena didA?iulAi?? durna dAi??lionAi??”.
Apie Inesos Juzefos JanonAi??s iA?traukAi?? iA? raA?omos knygos ai??zNemune” turbAi??t neturAi??A?iau A?ia kalbAi??ti, nes tai ne visai groA?inAi?? literatAi??ra, tiksliau ai??i?? prisiminimai (ar tiesiog mintijimai) apie anapilin iA?Ai??jusA? vyrAi??, mylimAi??jA?. Vis dAi??lto A?is tekstas man pasirodAi?? kur kas labiau groA?inis negu visa JanonAi??s poezija ai??i?? jame esama ir aistros, ir A?taigos, ir sentimentA?, pagaliau paprasto supratimo, kaip reikia konstruoti tekstAi??, kad A?is bAi??tA? nuoA?irdus ir jaudinantis.
VisiA?ka prieA?ingybAi?? A?iam tekstui ai??i?? perregimi, neapibrAi??A?iami GraA?inos CieA?kaitAi??s trieiliai (ai??zTeofanijos”) savaitraA?tyje ai??zNemunas”, kuriuos akys (ir mintis) tiesiog praslysta kiaurai. Kitados pluoA?tas ai??zTeofanijA?” jau buvo spausdintas savaitraA?tyje ai??zMetai”, tiesAi?? sakant, anoji ir dabartinAi?? publikacijos vienodos kaip du vandens laA?ai. Be galo nuosaikus kalbAi??jimas, abstraktAi??s A?vaizdA?iai, absoliuto ilgesys ir pagal kontekstAi?? nuspAi??jami vaizdiniai leidA?ia prarasti budrumAi??, uA?simirA?ti tekstuose… Tai tekstai, kuriA? skaitymas labai nedaug skiriasi nuo neskaitymo (ai??zgintarinis pranaA?o / smuikas giedojo / amA?inybAi??s tankmAi??j geltonojoj” arba, sakykim, ai??zne besparnAi?? / esi o dvasia / per ekstazAi?? A?viesi” ir t. t.), todAi??l iA? tiesA? nelabai svarbu, kas bus ir ar bus (ne)perskaityta. Ai??itokios poezijos didysis palikimas skaitytojui yra jo paties vyzdA?iA? A?vysA?iojimas virA? / A?alia teksto, akiA? obuoliA? judAi??jimas akiduobAi??se…
TiesAi?? sakant, kaA?kaip panaA?iai akys praslysta besvorius, skaidrius Zitos MaA?eikaitAi??s eilAi??raA?A?ius (savaitraA?tis ai??zMetai”). Tiesa, MaA?eikaitAi?? savo publikacijoje nepalyginamai A?odingesnAi?? uA? CieA?kaitAi??, be to, A?emiA?kasis pasaulis, kuriame daiktai vadinami tikrais vardais, jai tikrai rAi??pi. Vis dAi??lto skaitant tekstus neapleidA?ia A?spAi??dis, kad pasaulis, kurA? savo tekstuose kuria MaA?eikaitAi??, egzistuoja kaA?kur A?alia tikrojo ai??i?? ne visai tikras, o gal ir ne visai pasaulis, atsiA?velgiant A? tai, kaip atsargiai, kone baugA?A?iai jis yra pasakomas: ai??zKaA?kur trinkteli durys, / fortepijono garsai, kAi??dikio verksmas, / batsiuvio plaktukas kaukA?i pusrAi??sy, / juokas, nutylantys A?ingsniai, / kuA?desiai.”
DA?iaugA?iausi, jei akis taip lengvai galAi??tA? praslysti irAi??ClandestinusAi??save vadinanA?io klaipAi??diA?kio noveles, taA?iau, lyginant su CieA?kaitAi??s trieiliais, ir netgi su ne tokiais santAi??riais MaA?eikaitAi??s posmais, A?ios yra pernelyg kAi??niA?kos ir gremAi??zdiA?kos, kad bAi??tA? A?manoma jA? nepastebAi??ti. A?ia turiu galvoj ne vien stilistinA? negrabumAi??, kurio nepaslAi??psi, bet ir labai A?leivAi?? struktAi??rAi??, logikAi??: negalAi??damas paaiA?kinti, kodAi??l elektriniame traukinyje grojAi?? muzikantai nepapraA?Ai?? pinigA?, pagrindinis novelAi??s ai??zAmA?ina muzika” herojussusapnuojaAi??atsakymAi??, kuris vAi??liau verA?ia jA? daryti skambiAi?? iA?vadAi??: muzikantai ai??i??Ai??nemirtingi, o traukinys nesustos visAi?? amA?inybAi??. Taip bus, iki pasaulyje atsiras bent vienas klausytojas. Kita novelAi?? ai??i?? ai??zSusikirtimas” ai??i??Ai?? stebina visiA?kai netikAi??ta lietuviA?kame kontekste tema. Ustazas (Mokytojas, auklAi??tojas ai??i??Ai?? arabA? k.) Ali paA?adina mergaitei Mariam meilAi?? islamui, taA?iau jos tAi??vai neA?iAi??ri A? tai rimtai ai??i??Ai?? o patys netgi valgo deA?rAi??. Mariam patiria stiprA? psichikos sukrAi??timAi??, taA?iau ustazas Ali elgiasi gudriai, ir A? A?eimAi?? grAi??A?inama ramybAi?? (A?inoma, A?eima atsigrAi??A?ia A? islamo vertybes). NovelAi??s pabaigoje deA?ra, kaip ir pridera, keliaujaAi??A?unimsAi??pro langAi??…
Deja, A?iuo simboliA?ku vaizdeliu iA?sitAi??susiAi?? apA?valgAi?? tenka baigti, kad ir kaip bAi??tA? gaila, visko aprAi??pti, matyt, yra neA?manoma. AtsipraA?ydamas tA?, kurie buvo verti paminAi??ti, taA?iau, nesant burtA? lazdelAi??s (A?i padarytA? A?urnalAi?? ai??zLiteratAi??ra ir menas” talpesnA?, o autoriA? kAi??rinius ai??i?? dar A?iek tiek gerAi??lesnius), liko uA? borto, siunA?iu rezultatus savaip apibendrinanA?iAi?? ir, tikiu, savaip guodA?ianA?iAi?? Dovydo Grajausko citatAi?? iA? eilAi??raA?A?io ai??zPutokutas analizuoja girios gyventojus”:Ai??Visko yra, nu.
Argi galAi??tume su juo nesutikti?