Veidrodis meluoja

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: LiteratAi??ra
AUTORIUS:Ai??Adam Zagajewski
DATA: 2013-01

Veidrodis meluoja

Adam Zagajewski

Poetai paprastai nemoka skaityti paskaitA?. EilAi??raA?A?ius jiems diktuoja A?kvAi??pimas, bet paskaitA? mAi??zos, deja, nAi??ra; juk tai ne kauke prisidengusi TalAi??ja ir ne tragedijA? specialistAi?? MelpomenAi??, ne rAi??sA?ioji Uranija, kuri biA?iuliavosi su JarosAi??awu Iwaszkiewicziumi, ne susimAi??sA?iusi Polihimnija, net ne KlAi??ja, ne kitos mAi??zos ai??i??Ai?? ir tikrai ne MnemosinAi??, globojanti visAi?? devynetAi?? tA? aikA?tingA? mergeliA?. Gal kaip tik todAi??l poetA? paskaitos ai??i?? ir esAi?? ai??i??Ai?? daA?niausiai pabyra A? smulkius fragmentus kaip prastai sutrinta torto masAi??, bet taip, lyg mAi??za vis dAi??lto kartkartAi??mis A?nabA?dAi??tA? kokA? nors sumanymAi?? ar sprendimAi??, taA?iau visada per maA?ai tam, kad pasisakymas sudarytA? koherentinAi??, A?tikinamAi?? visumAi??.
Taip pat ir todAi??l, kad tas, kas raA?o eilAi??raA?A?ius, paskaitoje stengsis pasakyti kuo maA?iau ai??i?? tai yra gobA?uolio, kuris gali baimintis, kad apdovanojAi??s paskaitos klausytojus vykusia formule atims jAi?? iA? savo eilAi??raA?A?iA? skaitytojA?, baimAi??… Taip gal ir atsiranda ypatinga negatyvi poetiniA? paskaitA? teologija ai??i?? viskas poezijai, A?iek tiek paskaitai!
PoetA? skelbiamos tiesos apie poezijAi?? paprastai iA?barstytos ai??i?? laiA?kuose, dienoraA?A?iuose, esAi??, komentaruose, recenzijose, atsitiktinAi??se pastabose, interviu. Ir tas iA?barstymas kyla ne dAi??l grynai iA?oriniA? prieA?asA?iA?, progA? ai??i?? ar ambicijA? ai??i?? stygiaus paskelbti riA?liAi?? doktrinAi??, ne dAi??l su leidybine praktika susijusiA? prieA?asA?iA? ar laiko trAi??kumo. Ne, tA? pastabA? ir pastebAi??jimA? fragmentiA?kumas, kaip man atrodo, yra gilesnAi??s prigimties. Poetai yra praktikai, ne teoretikai; jie gal pavydi mokslininkams jA? sintetiniA? gebAi??jimA? (ar iA? tikrA?jA??), bet patys jA? neturi ai??i?? iA?sibarstyme jie net A?A?velgia tam tikrA? privalumA?. Mano, kad iA?sibarstymas teikia tarytum partizaniA?kAi?? priAi??jimAi?? prie tiesos; daro prielaidas, kad universitetA? filosofai elgiasi kaip reguliarios kariuomenAi??s, A?engianA?ios glaudA?ia rikiuote, galingos, bet nelabai lanksA?ios veikimo bAi??dA? poA?iAi??riu, o poetai, kai jiems tenka pasisakyti refleksyviai, primena veikiau partizanA? bAi??rA?, persimetantA? iA? vieno slAi??nio A? kitAi??, pasileidA?iantA? A?iemai ir iA? naujo susiburiantA? pavasarA?, kai gieda paukA?A?iai. PartizaniA?kas karas A?ia gal net pranaA?esnis nei reguliarus, nes prieA?ininkas yra labai grAi??smingas, jie turi reikalAi?? su poezijos mA?sle. O iA? karA? istorijA? A?inome, kad partizaniA?kas bAi??das veiksmingesnis tada, kai prieA?ininkas pranoksta savo galia.
Gal tai yra susijAi?? ir su tam tikru generaliniu poezijos bruoA?u: poetai, kitaip nei filosofai, nesiekia nustatyti vienos centrinAi??s metaforos, su kuria tapatintA?si jA? vizijos ai??i?? Platono olos, Leibnizo monados, Nietzscheai??i??s antA?mogio, Heideggerio proA?vaistAi??s rAi??A?ies metaforos, vieno centrinio vaizdo, bet ieA?ko tikros tiesos apie pasaulA?, apie A?mogA? kitokiu bAi??du, nepastoviA? metaforA? sraute, eiliA? sraute, vaizdA? sraute ai??i?? ir viso to vienas motoras yra stiprus pojAi??tis, kad vaizdai ir metaforos, nors ir labiausiai vykAi??, visada yra nepakankami, kad bAi??tinai reikia eiti ai??i?? ar plaukti ai??i?? toliau, nes atsakymas dar nerastas, o gal net nenorima jo per anksti rasti.
Tame ai??i?? kiekvieno poeto kitame ai??i?? sraute beveik visada galima aptikti vienos rAi??A?ies vienovAi??, bet neklauskite apie jAi?? poeto, jis atsisakys atsakyti A? klausimAi??, kas yra toji vienovAi??. Atsisakys pateikti atsakymAi??, nes jo neA?ino, tik A?iek tiek nujauA?ia. Ta vienovAi?? gal taps tik jo epitafija. TiesAi?? sakant, A?inome, kad esama tradicijos formuluoti poetinAi?? epitafijAi?? sau paA?iam, bet juk ne visi poetai projektuoja sau antkapA?, nebent pokA?taudami.
Mickiewicziaus paskaitose, KrasiAi??skio, SAi??owackio laiA?kuose, noriai cituojamuose Norwido laiA?kuose, ilguose, A?kvAi??ptuose ir detaliuose RilkAi??s laiA?kuose, ciniA?kuose ir iA?mintinguose Gottfriedo Benno laiA?kuose ponui Oelze, pirkliui iA? Bremo, Seferio poetiniame dienoraA?tyje, Montaleai??i??o esAi??, A?A?valgiuose CzesAi??awo MiAi??oszo straipsniuose, ilgame, graA?iame ir nevientisame Paulio Claudelio dienoraA?tyje, Audeno ar Seamuso Heaney esAi?? ir recenzijose, Anos Achmatovos pokalbiuose ir apybraiA?ose, Cvetajevos ir Annos KamieAi??skos uA?raA?uose, Goetheai??i??s laiA?kuose ir pokalbiuose, puikiuose HAi??lderino laiA?kuose, Baudelaireai??i??o aforizmuose, MandelA?tamo esAi?? ir pasisakymuose, MallarmAi?? laiA?kuose, nesuskaiA?iuojamuose kitA? poetA? uA?raA?uose rasime iA?barstytA? neA?kainojamA? pastabA? apie poezijAi?? (ir tiktai Baudelaireai??i??o laiA?kuose pirmiausia aptiksime praA?ymA? pinigA?).
Viena geriausiA? ir labiausiai kvaiA?telAi??jusiA?, ir giedrA?, ir iA?radingA?, ir jaunatviA?kA?, genialiA? paskaitA? apie poezijAi?? yra anglA? poeto Johno Keatso laiA?kA? tomas (priminsiu, kad jis gimAi?? 1795 metais ir mirAi?? nuo dA?iovos Romoje, sulaukAi??s vos 26 metA?; jo kapas maA?ose protestantA? kapinaitAi??se, netoli Cestijaus piramidAi??s, vis dar nuklotas gAi??lAi??mis) ai??i?? jA? tiesiog galima laikyti poeto apmAi??stymA? apie poezijAi??, aikA?tingos, nepastovios, nuo temos prie temos A?okinAi??janA?ios minties modeliu.
Savo laiA?kuose Keatsas valandAi??lAi?? pakalba apie orAi??, pasakoja apie savo keliones po AnglijAi?? ir Ai??kotijAi??, apie A?eimos finansus, ligas, kAi?? tik paA?intus A?mones, biA?iulius, kurie vaidijasi, taikosi ir vAi??l vaidijasi dAi??l menkiausiA? prieA?asA?iA? ai??i?? nes ponia Hunt laiku negrAi??A?ino sidabriniA? A?rankiA? ponui Haydonui ai??i?? ir iA?kart po to iA?sako nemirtingAi?? pastabAi?? apie poezijAi??, cituoja Ai??ekspyro fragmentAi??, A?raA?o kelias savo eilAi??raA?A?io eilutes, formuluoja savo planus, savo svajones, pasakoja apie pasivaikA?A?iojimus, teatro spektaklius, vakarienAi?? su paA?A?stamaisiais ir apie tai, kas yra A?mogaus gyvenimas. Tas nuostabus miA?inys aukA?to ir A?emo, kasdienio gyvenimo su metafizika, rAi??pesA?iA? dAi??l pinigA? su staigiu poetinio A?kvAi??pimo potvyniu mums labai patinka ir pataiko, gal nelauktai, A? mAi??sA? lAi??kesA?iA? esmAi?? ai??i?? nes juk ir mes, vAi??lyvieji savo jau nebejaunA? naujA?jA? laikA? gyventojai, irgi aiA?kiai matome, kad neturAi??tume atskirti aukA?tA? dalykA? nuo A?emA?; nepakenA?iame patoso, ypaA? abstraktaus nevykusiA? pamokslA? ir nevykusiA? poemA? patoso, mums nepatinka nuo kasdienybAi??s atitrAi??kusios kalbos ir eilAi??raA?A?iai, mAi??gstame ai??i??Ai?? tikriausiai be abipusiA?kumo ai??i??Ai?? konkretumAi??, turime daug ir konkreA?iA? rAi??pesA?iA?, vis giedrAi?? keiA?iant lietui namA? stogai tai A?lampa, tai dA?iAi??sta, ir A?oka ant jA? saulAi??s spindulys, vaidijamAi??s ir taikomAi??s su biA?iuliais dAi??l menkniekiA?, A?venA?iame gimtadienius ir vardadienius, klausomAi??s radijo A?iniA? ai??i?? ir kartu A?inome, kad visi A?ie praktiniai, patys savaime A?domAi??s, bAi??tini dalykai netenka reikA?mAi??s, tampa beprasmiai, iA?blunka, darosi beviltiA?kai nuobodAi??s, jeigu kartkarA?iais jA? neatgaivina A?kvAi??pimo potvynis, jei jA? neaplanko poezijos, muzikos ar maldos dvelksmas.
Poetinis ieA?kojimas nesusitelkia A? vienAi??, centrinAi?? metaforAi?? ai??i?? panaA?iai ir poetA? pamAi??stymai apie tai, kas yra poezija, kiek man A?inoma, retai A?gauna kondensuotos filosofinAi??s apibrAi??A?ties ar analizAi??s pavidalAi??. Be abejo, klausimas, kas yra poezija, gundo poetus ai??i?? jeigu gerai A?inotume, jeigu galiausiai suvoktume, kas yra poezija, toji A?vieA?ianti substancija, kuri nAi??ra auksas, gal tik neregimasis auksas (tai yra jeigu mokAi??tume ryA?tingai perA?engti lingvistiniA? apibrAi??A?A?iA? ribas, grynai iA?orines, tas, kurias atmintinai kala polonistikos studentai), kartu geriau suA?inotume ir tai, kas yra A?mogus.
Keatsas buvo nusistatAi??s prieA? sistemingAi??, racionalA? tiesos ieA?kojimAi?? poezijoje, tai yra tokA? ieA?kojimAi??, koks bAi??dingas filosofijai. Bet jis troA?ko vaizduotAi??s tiesos. Ai??tai maA?as pavyzdys jo epistolografijos, fragmentas Benjaminui Baileyai??i??ui 1817 metA? lapkriA?io 22 dienAi?? raA?yto laiA?ko (Keatsas tada buvo 22 metA?).
ai??zVaizduotAi?? galima palyginti su sapnu Adomo, kuris nubudAi??s iA?vydo iA?sipildA?iusA? sapnAi??, tiesAi??. AA? A?ia esu dar stropesnis, nes niekada nepajAi??giau suprasti, kaip kas nors gali bAi??ti paA?inta protavimA? grandinAi??s bAi??du, o juk taip pasitaiko. Argi net ir didA?iausias Filosofas bAi??tA? galAi??jAi??s pasiekti savo tikslAi??, jeigu nebAi??tA? abstrahavAi??sis nuo nesuskaiA?iuojamA? iA?lygA?. Kad ir kaip ten bAi??tA?, gyvenkime labiau Ai??spAi??dA?iais nei Mintimis! Tai yra ai??zVizija, pasirenkanti JaunystAi??s pavidalAi??ai???. Ai??eA?Ai??lis tikrovAi??s, kuri dar tik ateis ai??i?? ir tas pamAi??stymas mane dar stipriau A?tikino, nes parAi??mAi?? kitAi?? mano pamAi??gtAi?? SpekuliacijAi??, kad kitame gyvenime dA?iaugsimAi??s, patirdami tobuliau pakartotAi??, taip, pakartotAi?? A?emiA?kAi??jAi?? laimAi??. O vis dAi??lto tAi?? likimAi?? galAi??s patirti tiktai tie, kurie, uA?uot ieA?kojAi?? Tiesos, mAi??gaujasi Ai??spAi??dA?iais, kaip tu tai darai. Adomo sapnas A?ia turi prasmAi?? kaip A?sitikinimas, kad VaizduotAi?? ir jos dangiA?kasis atspindys yra tas pats, kas A?mogaus gyvenimas ir jo Dvasinis pasikartojimas. Bet, kaip sakiau, vaizduote gyvenanA?iam paprastam Protui gali bAi??ti atlyginta jo tylaus darbo pakartojimais, atsirandanA?iais Dvasioje su saldA?iu Staigumu ai??i?? palyginkime didelius dalykus su maA?ais ai??i?? argi niekada per tai, kad buvai uA?kluptas anksA?iau tau A?inomos melodijos, dainuotos nuostabioje vietoje puikaus balso, negrA?A?o pas tave tavo Mintis ir tavo iA?vados tokiu pavidalu, kokiu pirmAi?? kartAi?? paveikAi?? tavo SielAi??.ai???
BAi??tent viename laiA?ke, paraA?ytame 1817 metA? gruodA? broliams Tomui ir Georgeai??i??ui, kai pamatAi?? Ai??ekspyro ai??zRiA?ardAi?? IIIai???, suformulavo Keatsas savo garsiAi??jAi?? Negatyvumo taisyklAi?? ai??i??Ai??negative capability:
Negative Capability, that is when man is capable of being in uncertainties, Mysteries, doubts, without any irritable reaching after fact and reason…
ai??zNegatyvumo taisyklAi?? ai??i?? tai gebAi??jimas iA?likti netikrumo, abejoniA?, paslapties bAi??senos, uA?uot Ai??musis irzliai aiA?kintis faktus ir prieA?astis…ai???
Poetams nevalia sakyti per daug ai??i?? negative capability iA? dalies uA?riA?a jiems lAi??pas, jiems nevalia eiti pAi??domis filosofo, nekantriai siekianA?io tiesos A?eA?Ai??lio, bet, antra vertus, jie negali nenuoA?irdA?iai dangstytis Keatso formule tik tam, kad pateisintA? savo sielos drungnumAi?? ai??i?? juk jie privalo pasakyti viskAi??, privalo pasakyti kuo daugiau. Ir A?ia iA?plaukia nuolatinAi?? poezijos postulatA? prieA?ingybAi??: nepasakyti per daug, kaip mAi??stytojui ai??i?? ir nepasakyti per maA?ai, kaip gobA?uoliui.
Bet grA?A?kime prie temos: galime nesunkiai atskirti dvi poetA? A?eimas: tai bus poetai, noriai interpretuojantys (pavyzdA?iui, Brodskis, Heaney, MiAi??oszas, Venclova, PrzyboAi??is, o anksA?iau Mickiewiczius ar Coleridgeai??i??as), ir poetai, kurie nemAi??gsta interpretuoti poezijAi??, bent ne vieA?ai, spaudoje ar prieA? gyvAi?? auditorijAi?? (pavyzdA?iui, Herbertas, Szymborska, Celanas, Larkinas, BiaAi??oszewskis).
Ai??iA? A?odA?iA? autorius kartais uA?siima interpretacija kaip mokytojas ir kartais tai net teikia didelA? malonumAi?? (iA?skyrus tAi?? metAi??, kai iA?puola bloga diena ir viskas nesiseka) ai??i?? bet tai veikiau yra A?vykiai, konkretAi??s, susijAi?? su momentu, susitikimai su klausytojA?, studentA? grupe, pokalbiai ir todAi??l spaudai netinka.
TaA?iau A?ia esminis faktas yra poetA?, skaitanA?iA? vienas kito kAi??rinius, kilniaA?irdiA?kumas, ir taip pat skaitytojA? didA?iaAi??dvasiA?kumas, tik apie jA? atliepimus A? eilAi??raA?A?ius paprastai A?inome gerokai maA?iau. LektAi??ros akte glAi??di erotinis elementas ai??i??Ai?? platoniA?kuoju aspektu. Kol uA?simezga polemika (nes daA?nai kitas A?ingsnis jau yra polemika ai??i?? kaip, pavyzdA?iui, MiAi??oszo eilAi??raA?tyje ai??zDo Robinsona Jeffersaai??? ar ai??i?? A?ia autorius daugiau polemizuoja pats su savimi ai??i?? Zbigniewo Herberto eilAi??raA?tyje ai??zDo Ryszarda Krynickiego ai??i?? listai???), patiriamas erotinAi??s prigimties iA?gyvenimas ai??i?? iki meilAi??s lektAi??rai ekstazAi??s. Tai pradA?ia bet kokios poezijos ai??i?? pradA?ia, kurioje susilieja du dA?iaugsmai: dA?iaugsmas, kad egzistuoja poezija ir kad egzistuoja ai??i?? egzistavo ai??i?? autorius. DA?iaugsmas, kad egzistuoja kaA?ko aukA?tesnio. Tai yra absoliuA?ios brolybAi??s momentas, kartais lemiamas, nors trumpalaikis, nes tuojau prasidAi??s polemikos metas. Nes tai irgi yra momentas, nuo kurio galima datuoti tikriausiai visA? poetA? poetinA? darbAi?? (tik neA?inia, kaip buvo su pirmuoju poetu!).
Taip pat tai yra beveik nenusakomas momentas ai??i?? daug lengviau uA?raA?yti poleminA? impulsAi?? negu gryno dAi??kingumo impulsAi??! Interpretacija ateina vAi??liau ir jau yra didaktiA?kesnAi??. Reikia skirti entuziastingAi?? lektAi??rAi?? ir entuziastingAi?? interpretacijAi??. Pirmos lektAi??ros dA?iaugsmas nereikalauja interpretacijos gesto, kitaip tariant, pirminAi?? ir giliausia interpretacija nAi??ra interpretacija, apgalvota kaip svetimo kAi??rinio aiA?kinimas, tai tik atsakymas savo eilAi??raA?A?io pavidalu. Klasikinis tokio atsakymo pavyzdys anglA? poezijoje yra ankstyvasis Keatso eilAi??raA?tis ai??zOn First Looking Into Chapmanai??i??s Homerai??? ai??i?? patoso kupinas raportas apie Georgo Chapmano iA?versto Homero skaitymAi??.
KitA? poetA? eilAi??raA?A?iA? interpretacija (palieku nuoA?alyje specifinAi?? poetinAi??s autointerpretacijos problemAi??) kartais A?gauna kone politinA? charakterA?. Ai??A?ymAi??s poetai ai??i?? gal reikia paA?ymAi??ti, kad A?ia turiu omenyje tam tikrAi??, iA? esmAi??s gana retAi?? garsaus poeto intelektualo, kuris suvokia savo tikslus beveik nuo pat meninio kelio pradA?ios, tipAi?? ai??i?? kartais atlieka kvazipolitinAi?? vertinimA?, poetinAi??s tradicijos reinterpretacijos akcijAi??, kartais didelio masto. A?ia mokytojas, kartkarA?iais kiek baisokas, buvo T. S. Eliotas, tas MisAi??rio valstijos St. Louiso mieste gimAi??s amerikietis, kuris po studijA? Harvarde ir trumpos vieA?nagAi??s ParyA?iuje apsigyveno DidA?iojoje Britanijoje, perAi??jo A? anglikonA? religijAi?? ir tapo angliA?kesnis uA? paA?ius Londono gyventojus. Jis iA? naujo perskaitAi?? visAi?? anglA? poezijAi?? ir gerokAi?? dalA? europietiA?kos A?altomis doktrinieriaus, savosios poezijos doktrinos iA?paA?inAi??jo akimis, o A?inome, kad jam idealas buvo beasmenAi??, intelektuali, A? dialogAi?? su tradicija (poezijos ir krikA?A?ionybAi??s) angaA?uota poeAi??zija, tokia, kurioje raA?anA?iojo aA?, jo asmenybAi??, emocijos, asmeninAi?? istorija visiA?kai iA?nyksta ir poetinis pasisakymas tampa civilizacijos diagnozAi??s ir religinio ilgesio lydinys ai??i?? ir Spenglerio bei Toynbee A?imtmetyje poetas pradAi??jo trokA?ti didelAi??s sintezAi??s. Eliotas rAi??sA?iai teisAi?? romantikus, jam pernelyg subjektyvius, isteriA?kus, kritiA?kai A?velgAi?? A? Viktorijos epochAi??, ne visai toleravo Ai??ekspyrAi??, skersakiavo A? YeatsAi??, taA?iau iA?traukAi?? iA? santykinAi??s uA?marA?ties anglA? poetus metafizikus ai??i?? jie jam tiko, nes uA?siiminAi??jo intensyviomis poetinAi??mis minA?iA? spekuliacijomis, iA?sakinAi??jo tik filosofines emocijas; jeigu ir paliesdavo asmeninius iA?gyvenimus, tai apvilkdavo juos puoA?niais koncepcijos apdarais. Taip pat, kaip A?inome, garbino DantAi??.
Elioto atvejis yra ypatingas, nes A?is poetas buvo neprilygstamai talentingas kritikas ir jo poezijos reinterpretacijos kampanija pasiekAi??, ko gero, daugiau, negu jis pats galAi??jo tikAi??tis ai??i?? ne tik paruoA?Ai?? dirvAi?? jo paties kAi??rybos recepcijai, bet tuo pat metu pozicijos, kokioje Eliotas greitai A?sitvirtino, savo dvigubu, poeto ir literatAi??ros kritiko autoritetu daugeliui metA? pakeitAi?? anglakalbAi??s poezijos suvokimo bAi??dAi??. Intelektinis Elioto vieA?patavimas anglosaksA? poezijos pasaulyje penktAi??jA? ir A?eA?tAi??jA? deA?imtmetA? buvo beprecedentis atvejis (ir vAi??liau privedAi?? prie ai??zkonfesiniA?ai??? poetA? kartos, besiAi??remianA?iA? asmeniniais poA?iAi??riais, maiA?to).
Bet tas kraA?tutinis ai??zElioto atvejisai??? dAi??l jo nepaprasto kritinAi??s inteligencijos bei kampanijos veiksmingumo atskleidA?ia tam tikrAi?? bent kai kuriA? poezijos interpretacijA? partiA?kumAi??. Niekada nesuA?inosime, kaip labai ai??zpartiA?kaiai??? iA?protautos gali bAi??ti tos interpretacijos, taA?iau geleA?inis tokio tipo polemikA? ir tipologijA? nuoseklumas leidA?ia A?tarti, kad neretai kritiniuose didA?iA?jA? poetA? pasisakymuose galime aptikti tam tikrA? militaristinio mentaliteto elementA?. Tai pasigavo literatAi??ros teoretikai, jie nuo seno mAi??gsta kalbAi??ti apie literatAi??rines ai??zstrategijasai???, tarsi nebAi??tA? buvAi?? didesnio skirtumo tarp Clausewitzo ir Victoro Hugo.
Kitaip manifestavosi polemiA?kumas PauAi??lio Claudelio, maA?iau sistemingo aptariant ir ne kartAi?? patikAi??jusio savo apodiktiA?kas pastabas dienoraA?A?io puslapiams, kurie buvo paskelbti tik po autoriaus mirties. Ir, pavyzdA?iui, 1939 metais Claudelis raA?Ai??:
ai??zTas R. M. RilkAi?? kaA?kada suruoA?Ai?? man kaA?kAi?? panaA?aus A? skandalAi??, kai suvokAi??, kad jis man nieko nereiA?kia. Jis dvelkAi?? vidutinybe ir liAi??desiu. Ne skurdA?ius, bet vargA?as. Jo poezija yra neA?skaitoma.ai???
O deA?imA?ia metA? vAi??liau, 1949 metais, jis teigAi??:
ai??zT. S. Eliotas, pseudopoetas, kaip ir pseudokatalikas, fabrikantas ir ai??zgeA?eftininkasai??? be talento A?eA?Ai??lio, kaA?kas panaA?aus A? mAi??siA?kius prasA?iausius simbolistus. AnglA? Dai???Annunzia rAi??A?is.ai???
Kaip matome, Claudelis savo amA?ininkA? kAi??rAi??jA? atA?vilgiu A?ia nenusideda didA?iadvasiA?kumu.
Tad ar poetai skaito teisingai? Ar teisingai interpretuoja kitus poetus?
Ko gero, A?ia reikia skirti bent du lektAi??ros ir interpretavimo lygius: pirmas, kuo labiausiai programinAi??s, aktyvios, susijusios su labai sAi??moningo poetinio projekto sistema lektAi??ros lygis ai??i?? taip skaitAi?? Eliotas, taip skaito, bent kartais, daug poetA?.
Antras lektAi??ros lygis yra intymesnio, neprograminio pobAi??dA?io ai??i?? tai yra retos valandAi??lAi??s, kuriomis poetas sugeba atsiverti kAi??riniui, iA? esmAi??s ateinanA?iam iA? estetiA?kai ar filosofiA?kai jam svetimos aplinkos, kai akimirkAi?? pamirA?ta savuosius postulatus, taigi kada, kitaip sakant, tie gana dirbtiniai programA? sAi??lygoti padalijimai akimirkai iA?nyksta ir lieka tik besikalbantys A?monAi??s ai??i?? besikalbantys poezijos, tai yra A?kvAi??pimo, kalba.
LaA?inuosi, kad tik nedaugelis poetA? studijuoja hermeneutikos problemoms skirtus filosofinius veikalus, Gadamerio ar Bachtino kAi??rinius. Ir anaiptol ne intelektinis tingumas sulaiko juos nuo tos lektAi??ros, o veikiau A?sitikinimas, sAi??moningas ar tiktai intuityviai nujauA?iamas, kad tai ne jiems raA?yti traktatai. Ne todAi??l, kad poetai turAi??tA? ai??i?? ar privalAi??tA? ai??i?? bAi??ti tamsuoliai, tikrai ne, nebent tam tikro fundamentalaus paprastumo prasme, pasireiA?kianA?io, pavyzdA?iui, naiviu tikAi??jimu sielos egzistavimu ai??i?? tik todAi??l, kad poezijos objektas yra pasaulis, o ne poezija. Poezijos kritikas ir poetas gyvena dviejose skirtingose planetose; pavyzdA?iui, Cioranas manAi??, kad poezijos intelektualinimas yra jos nuosmukio poA?ymis. PerdAi??tas dAi??mesys kalbai tai irgi liudija ai??i?? prisiminkime Ciorano nuobodulA? ir neviltA?, kai jis aA?tuntAi??jA? deA?imtmetA? kiekviename ParyA?iaus knygyne iA?vysdavo nesuskaiA?iuojamas monografijas apie kalbAi??.
Poetai daA?niausiai puikiai perskaito kitA? poetA? eilAi??raA?A?ius, bet nebAi??tinai gerai juos interpretuoja. Poetai iA? esmAi??s nemoka interpretuoti poezijos, nes yra nusistatAi?? ai??i??Ai??Ai?? aklai, fanatiA?kai, fantastiA?kai, ironiA?kai ir rimA?iausiai pasaulyje, su nebylumo perioAi??dA? pertraukomis, mAi??nesius ar kartais ir metus trunkanA?iais kurtumu ir ignorancija ai??i?? skaityti pasaulA?. Skaito svetimus eilAi??raA?A?ius tam, kad skaitytA? savAi??jA? pasaulA?.
Ir gal Keatso negative capability, jo negatyvumo taisyklAi??, reikia taikyti ne tiktai eilAi??raA?A?iams raA?yti, gal dera tAi?? taisyklAi?? suprasti ne tik kaip Ockhamo skustuvAi?? poezijos ir joje formuluojamA? filosofiniA? ir politiniA? A?sitikinimA? atA?vilgiu, bet ir kaip A?spAi??jimAi?? poetams, kad jie neinterpretuotA? poezijos, savos ir svetimos ai??i?? kad neitA? per toli su hermeneutinAi??mis pastangomis, kad jie skirtA?si nuo kritikA? ir mokslininkA?.
Matau A?ia dar vienAi?? svarbiAi?? problemAi?? ai??i??Ai?? dar vienAi?? klausimAi??. Nes jeigu mus domina tai, ar poetai moka interpretuoti poeAi??zijAi??, privalome iA?siaiA?kinti, bent aptakiai, kas yra poetas ir A? kAi?? jis yra atsigrAi??A?Ai??s.
Taigi tai, kas lemia poeto egzistavimAi??, yra balsas. Poetus atpaA?A?stame pagal balsus. Kas yra balsas ai??i?? ko gero, tam tikras sielos daA?nis. Nelengva jA? apibrAi??A?ti ai??i?? dvasingumas nematuojamas nei kilo-, nei megahercais; A?ia kalbu apie dikcijAi??, ramiAi?? arba nervingAi??, apie atakos pobAi??dA? ai??i?? apie ai??zatakAi??ai??? kalbama muzikoje ai??i?? apie konkretumo ir abstrakcijos proporcijAi??, bet pirmiausia tiesiog apie individualA? kalbAi??jimo bAi??dAi??. (PaA?ios balso kategorijos, beje, nepakanka poezijai apraA?yti ai??i?? dar privalome A?inoti, ko poetas ai??i?? poetAi?? ai??i?? ieA?ko, tad ko jA? balse nAi??ra, nes tiktai ieA?koma.)
Turiu A?ia omenyje tai, kas lemia, jog negalAi??tume sumaiA?yti SAi??owackio su NorAi??widu ir Iwaszkiewicziaus su IAi??Ai??akiewiAi??czA?wna ai??i?? A?ia svarbu ne tiktai eilAi??raA?A?io skambAi??jimas, balso moduliacija, lingvistinAi??s, A?odyno, sintaksAi??s schemos, A?ia taip pat svarbus tam tikras balsAi?? persmelkiantis virpesys arba to virpesio nebuvimas, taip pat A? gyvAi?? poemos audinA? A?austa intelektinAi?? programa.
Bet ai??i?? dAi??mesio ai??i?? nAi?? vienas poetas nepaA?A?sta savo balso, negirdi savAi??s paties! Eliotas puikiai A?inojo, kokiAi?? turi intelektinAi?? programAi??, ir nuosekliai diegAi?? jAi?? A? gyvenimAi??, bet negalAi??jo nei planuoti, nei girdAi??ti tam tikro savo balso sausumo. Tad ir A?ia, kaip ir ten, kur buvo kalbama apie poetA? kritines polemikas ir pasisakymus, turime reikalAi?? su panaA?iais ai??zdviem lygiaisai??? ai??i?? su racionaliuoju balsu, apgalvotA? sprendimA? ir pasirinkimA? rezultatu, ir su balsu, kuriame tiesiog atsiskleidA?ia tai, kas esame ai??i??Ai?? mAi??sA? substancija.
Taigi raA?antysis eilAi??raA?A?ius paprastai puikiai mokAi??s iA?girsti ir atpaA?inti balsus kitA? poetA?, senA? ir naujA?, bet niekada neA?inos, kuo yra jo savas balsas, nes tai balsas kitiems, o ne jam paA?iam.
Tas pats, beje, vyksta ir su mAi??sA? fiziniu balsu ai??i?? jis visada mums nuskamba nemaloniai, toks svetimas, kai girdime iA? juostos, plokA?telAi??s, radijo laidos. Mat savo fizinA? balsAi?? savo kaukolAi??s viduje girdime visiA?kai kitokA?, negu jA? girdi aplinkiniai, mAi??sA? paA?nekovai. MAi??sA? kaukolAi??s viduje balsas yra prislopintas, todAi??l negirdime A?vairiA? jo sudedamA?jA? elementA?. Taigi kalbamAi??s su savimi prastesniu balsu.
PanaA?iai yra ir su mAi??sA? veidu. Niekas iA? mAi??sA? iA? tikrA?jA? nepaA?A?stame savo veido ai??i?? visi veidrodA?iai A?iek tiek meluoja (tai A?ino keliautojas, gyvenantis vis kitame vieA?butyje: kiekviename su juo sveikinasi kiek kitokia fizionomija), meluoja portretai ir nuotraukos, joks atvaizdas nAi??ra nei galutinis, nei tobulas. Nemeluoja tiktai mAi??siA?kis kitA? A?moniA?, ypaA? svetimA?, veidA? paA?inimas. Kai vaA?iuoju tramvajumi ir A?valgausi aplinkui, po dvideA?imties sekundA?iA? geriau paA?A?stu A?alia stovinA?io asmens, moters ar vyro, veidAi??, negu kada nors galAi??siu paA?inti savo nuosavAi?? veidAi??, nors ir godA?iausiai stebeilyA?iausi A? veidrodA?. Tai yra didelAi?? neteisybAi??, skandalinga asimetrija, besiA?aukianti dangaus kerA?to. Kas man iA? svetimo veido paA?inimo, negi nenorAi??A?iau verA?iau paA?inti savAi??jA?? AiA?kiA? aiA?kiausia tiesa yra ta, kad mAi??sA? veidas skirtas ne mums, jis yra kitiems, ir panaA?iai ne mums skirti mAi??sA? eilAi??raA?A?iai.
PoetinA? balsAi?? poetas irgi girdi tarsi kaukolAi??s viduje, irgi truputA? prislopintAi??, neaiA?kA?, netekusA? esminiA? moduliacijA?. PoeAi??tas A?velgia A? save daugelyje veidrodA?iA?, kritikos veidrodyje, kartais kreivuose recenzijA? pavirA?iuose, bet niekada iA? tikrA?jA? neiA?vys savo poezijos veido.
Ir bAi??tent tas kiek klystantis poetas ai??i??Ai?? klystantis, nes nepaA?A?stantis savAi??s, neinformuotas apie tai, kas jame svarbiausia ai??i??Ai?? mAi??gina interpretuoti svetimas eiles. Tad lygins tai, kAi?? paA?A?sta, kAi?? gali paA?inti ai??i?? svetimus poeAi??tinius balsus ai??i?? su savuoju balsu, apie kurA? A?ino tiek maA?ai, beveik nieko… Nes darau prielaidAi??, kad poeto atliekamos interpretacijos akte A?vyksta tam tikras sugretinimas, palyginimas dviejA? balsA?, vieno, pateikto mums knygos puslapiuose ar autorinio vakaro metu, taigi svetimo, su savuoju, nepaA?A?stamu balsu.
Poetas, skaitantis ir aiA?kinantis kitA? poetA? kAi??rinius, nAi??ra A?varus siela, nesuinteresuotas mokslininkas, yra skaitytojas, kuris tik akimirkai pakeitAi?? raA?ytojAi??, ir to nepamirA?ta; svarbu ne tai, kad jis yra pavydus (nors ir A?itaip gali pasitaikyti, ypaA? tuo ai??zstrateginiuai???, programiniu lygiu), o tai, kad lektAi??ros aktas, jeigu jis yra rimtas, susikaupAi??s, jam yra toks pat egzistencinis veiksmas, kaip ir pats raA?ymas, panaA?us A? reflektoriaus veikimAi?? naktA? ai??i?? o reflektoriaus A?viesa naktA? niekuo neprimena olimpinio saulAi??s visapusiA?kumo, tik iA?kerta iA? tamsos A?viesos ruoA?Ai??.
Poetai ai??i?? kaip ir mes visi ai??i?? eina prieblandoje, kurioje A?inios, protas ir inteligencija yra sumiA?usios su ignorancija, o storas paslapties A?ydas kabo virA? jA? lyg medA?iA? A?akos miesto parke ai??i?? eina apgraibomis, atsargiai, uA?degAi?? A?ibintuvAi??lius, kurie neapA?vieA?ia jA? veidA?.

VertAi??Ai??Kazys Uscila

IA? knygos: Adam Zagajewski, Poeta rozmawia z filozofem, ai??zZeszyty Literackieai???, 2007.