Vigilija balsams, žingsniams ir klepsidrai

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Dalia Rauktytė

DATA: 2013-05

Vigilija balsams, žingsniams ir klepsidrai

Dalia Rauktytė

Kai nepavyksta nuslėpti susižavėjimo kūryba, kuri atliepia jautriausias sielos stygas, nejučia norisi tokiam meno kūrėjui užduoti labai banalų klausimą, kaip Jums tai pavyksta? O štai toks kūrėjas, vienas pirmųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, bei kitais reikšmingais apdovanojimais už savo kūrybą įvertintas kompozitorius Algirdas Martinaitis atsako: „Mano katinas paryčiais eina peliauti pelių, o aš einu peliauti muzikos“,  – štai taip paprastai ir nuoširdžiai apie kūrybinius ieškojimus, neramybę ir pašaukimą pasikalbėjome.

Papasakokite apie pradžių pradžią ir tą pirmąją akistatą su muzikos garsynu?

Beskaitinėdamas vyresnių kompozitorių biografijas ar atsiminimus apie juos, atkreipdavau dėmesį į tai, kad dauguma jų gimę kaime, ir pirmoji pažintis su muzika buvo liaudies daina. Man, gimusiam 1950 m. gimtajame Paserbentyje, autentiškų liaudies dainų jau nebuvo. Vienos buvo išvežtos į Sibirą, kitos sušaudytos vietoje, kitos… Kai mano krikšto motinėlė Elžbieta kokioje nors giminės šventėje atsargiai uždainuodavo „Paukščių veselę“, visi nejaukiai nuščiūdavo, patylėdavo, o paskui užtraukdavo populiarią pokario „liaudies“ dainą „… Žygiuoja kareivis per smėlį…“. Dainuodavo ją visi gražiom tercijom, su galingu turavojimu, prigęstant žibalinei lempai. Ta daina buvo rusiškos kilmės, taigi melodija visiškai nebūdinga liaudiškajam melosui.

Kitas muzikos šaltinis buvo nedidukė radijėlė, kurią tėvai taupydami baterijas įjungdavo pasiklausyti žinių ar kaimo kapelijų. Pamenu – išgirdęs tuomet populiarią dainą „Apie palvą arklį“, panorau pats tapti kompozitoriumi ir rašyti tokią muziką, kuri patinka visai mano giminei ir visam kaimui. Kartą vakare į mūsų trobelę užsuko kažkokie klajūnai muzikantai, nešini rusiška „tulska“ armonika, kurią už gerą pusbuteliuką tėvai ir įsigijo, kad tuščiai nekliedėčiau, o pradėčiau pats minkyti klapanėles ir taip žengčiau pirmuosius žingsnius į man tada net nenujaučiamą muzikos pasaulį.

Gimėte ne muzikantų šeimoje, tad kaip pavyko save atrasti muzikoje?

Atradimas savęs pamesto laukuose, jaunystėje, tamsią naktį, kada apgraibomis vietoj knygų rikiuotės užčiuopi sukrautų malkų eiles, vietoj fortepijono stygų lieti dūzgiančias gamyklų „dratines“ tvoras… Vaikystėje mėgau šulinį  – pasilenkęs per rentinį į jo gelmę dainuodavau, sakydavau „tekstus“, tada dar nesuprasdamas apie potraukį kitokiai akustinei erdvei, kur garsas kažkaip kitaip persikeičia, ir tave patį kažkaip tai keistai veikia. Tos nepažintos erdvės išbandymas vėliau ir buvo muzikos rašymas dramos teatro spektakliams. Būtent ten įsiprasmino visi mano vaikystės pašūkaliojimai ir padainavimai.

Anais laikais žodis „pašaukimas“ turėjo kaip ir magiškąją prasmę: kažkas tave pašaukė, ir ten tu neabejodamas nuėjai. Aš savo kelio kitaip ir neapibrėžčiau kaip pašaukimu. Jo dėka galėjau siekti šiaip neįmanomo dalyko – iš alksnynų, purvynų aplinkos – mokslo aukštumų, o vėliau ir kūrybinių atsivėrimų. Dabar kūryba suprantama labiau pragmatiškai, kaip vienos ar kitos veiklos pasirinkimas, kartais net labai šaltai modeliuojant karjerą ir tam nesuteikiant jokių „antgamtinių“ paslapčių. Prigimtinis dvasinis užtaisas dabar gali būti paaiškinamas kaip koks pavojingas sprogmuo, kenkiantis aplinkai, kurį operatyviai reikia išvežti į kokius žvyro karjerus ir ten susprogdinti… Kūrybinėms galioms apibūdinti neliko ir žodžio „pašaukimas“. Pašaukimas dažniau vartojamas pašaukiant šunį, kad jis nesišlapintų ant kaimyno darželio lelijų, ir tiek.

Tačiau anuomet informacinė aplinka nebuvo labai turtinga, nebuvo ir tiek muzikos įtakų, kiek jų yra dabar. Tad kas inspiravo kūrybinius ieškojimus?

Tarybinis laikotarpis nebuvo toks skurdus, kaip gali atrodyti tada dar negyvenusiems žmonėms. Buvo daug kūrybinių iniciatyvų, būtent tada formavosi tokie ryškūs Lietuvos kultūroje vardai  – P. Repšys, S. Geda, B. Kutavičius. Šis „trejetukas“ tada mane stipriai veikė, suteikė kūrybinio pasitikėjimo priešinantis tuo laiku taip suklestėjusiai meninės kvailybės rutinai. Tikėjimas jais ir sveiku protu padėjo nenuklysti į šunkelius, neprisitaikyti prie deficitinių žirnelių, be to, „budėjo“ partinė muzika su įvairiomis konjunktūrinėmis priklausomybėmis.

O pačios pirmos rimtesnės pažintys su muzika įvyko įstojus į tuometinį Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą. Pradžioje metus mokiausi choro dirigavimo, o vėliau perėjau į kompoziciją, ir šalia privalomos programos savarankiškai pradėjau studijuoti šiuolaikinę muziką. Tada išgirdau S. Slonimskio, R. Ščedrino, V. Lutoslavskio, K. Pendereckio kūrinius bei kitą modernią „Varšuvos festivalių“ muziką, ir taip pamažu pradėjau kurti savas kompozicijas gan aštriais disonansais, kas buvo tada madinga ir nauja garsų pasaulyje.

1970 m. įstojęs į tuometinę Vilniaus konservatoriją išgirdau I. Xenakį ir O. Messianą. Pastarasis padarė didelę įtaką mano kūrybai. Dar studentavimo laikais jo poveikyje sukurtas „Šviesiųjų nakties žiedų atminimas“ vargonams ir dabar skamba koncertinėse programose Lietuvoje bei užsienyje.

Viename interviu esate užsiminęs, kad kūryboje tik 10 procentų lemia muzika, o 90 procentų – aplinka. Kokia buvo Jūsų kūrybinė aplinka ir kaip gimė pirmieji kūriniai?

Prieš pradėdamas rašyti kūrinį daug ruošiu „aplinkinės“ medžiagos, kartais net nieko bendro neturinčios su būsimo kūrinio idėja. Įsileidžiu visus įmanomus atsitiktinumus, nes vėliau jie kaip tik gali stoti į pirmąsias pėstininkų gretas ir net nulemti kūrinio kryptį. Toliau kurdamas elgiuosi kaip prityręs jūrininkas, išmesdamas nereikalingą balastą už borto, visai nesigailėdamas, kad buvo įdėta tiek laiko ir jėgų sukaupiant visą šitą „gėrį“. Bet kartais atsitinka taip, kad tos „atliekos“ vėl grįžta prie mano pavargusio laivelio ir išplukdo iš aklavietės, kurion įpuoliau su „giliais“ išprotavimais.

Tačiau Jūsų kuriama muzika neatsiejama nuo gamtos ir poezijos. Tad kaip šie išprotavimai prisidėjo kuriant gamtos motyvais paremtus opusus?

Mano kūryboje pilna gamtiškų pavadinimų, kad ir prisiminus 1988 m. kūrinį „Muzikinės piktybės gėlės“. Pirma, jis „pririštas“ prie totaliojo serializmo – viską paverčiant į skaičius – garso aukštį, trukmę, dinamiką ir t. t. (prancūzų kompozitoriaus P. Bulezo teorijos dėka). Antra – prie Ch. Baudelaire‘o, kuriuo tuo metu svaigau ir blaškiausi kaip jo vieno eilėraščio albatrosas. Solo fleitai „Strazdo mokinys“ – irgi savotiška prancūziška įtaka sekant O. Messianu bei impresionizmu plačiąja (spalvos, virpesio) prasme. Strazdiškieji sofizmai yra daugelyje mano kamerinių ar simfoninių kūrinių, net ir čiurlioniškajame opuse chorui „MKČ“. Iš suskiemenavimo „Mi – ka – lo – jus – Kons – tan – ti – nas – Čiur – lio – nis“, susikūriau „paukštiškąjį“ tekstą  – garsinius signalus, kurie kartu su muzikiniu tekstu virto nauja prasme, nauja „rojaus“ kalba,  – kuriame kokia tai siužeto linija neveikia, bet bendras skambesys yra paveikus. Tokiu spalvingumu siekiau suartinti M. K. Čiurlionį kaip tapytoją ir kompozitorių…

O grįžtant prie poezijos. Ar niekada nekilo pagunda poezijoje užsibūti ilgėliau, ne tik dėl muzikinių kūrinių. Juk vis dėlto Martynas Raseinis kažkuriuo metu egzistavo?

„Tikrosios“ poezijos rašymą teko padėti ne vien dėl brolio Marcelijaus artumo, bet ir dėl to, kad „sukalti“ gerą poetinį tekstą reikia tiek pat laiko, kaip ir parašyti muzikinį kūrinį (čia pagal mano matavimus). Taip, poezijos neliko, bet išliko literatūrinis patyrimas, tam tikri meistrystės įgūdžiai „susimontuojant“ tekstus iš įvairių šaltinių savo vokalinio žanro kūriniams. Nors buvo atsiradusi viena pagunda paukštiškus čirškesius paskelbti Martyno Raseinio vardu. Gal kada per Sekmines, kai nesuprantamą kalbą staiga visi ima suprasti.

Anot kritikų, Jūsų muziką maitina įvairios Vakarų muzikos epochos  – barokas, klasicizmas, romantizmas, užtinkama ir lietuvių liaudies, Rytų muzikos ar net roko. Kas lėmė būtent tokią daugiabriaunę kryptį, ir kaip atradote avangardinės muzikos kompozicijas?

Didelę įtaką padarė teatras, poreikis susipažinti su įvairia muzika, nuo senojo Egipto iki dabartinių laikų įvairiausių triukšmo mikstūrų, kas sumodeliuojama elektronika. Teatras padėjo skirtingas melodijas mylėti viena meile, – vienam spektakliui rašai varlių daineles, kitam – graikiškųjų tragedijų chorus, sumaišytus su įvairiomis elektroninėmis kombinacijomis. Paskui atsitinka taip, kad rašant kūrinį „sau“, kažkas „prisigretina“ ir iš teatro muzikos: melodija iš „Vėlinių“ tapo pagrindine tema Nebaigtojoje simfonijoje, charakteringas dainavimo motyvas iš A. Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ suformavo visą antrąją dalį kūrinyje „Summa“ solistams, chorui bei simfoniniam orkestrui (2012 m., „Gaidos“ festivalis)

Avangardas man  – kaip išskirtinės keistenybės sąvoka, nesuderinamų dalykų suderinamumas. Kartais elgiuosi drastiškai ir šalia elementarios muzikos įvedu įvairių metalo pjovimo dūzgesių, tikro medžioklės rago garsą ir t. t., neskaitant performansiškųjų arfos nešimo ar bitininko vaidmens „Bičių žmoguje“. Visus tuos vaidmenis atlieku aš pats „gyvai“, įtraukdamas į meno prestižiškumą elementarios žmogiškos kvailybės ar net šventojo idiotizmo…

Muzikologai Jūsų kartos kompozitorius priskyrė neoromantizmo krypčiai, tačiau netrukus išėjote už jo ribų. Kaip Jūsų muzikoje atsirado supriešinimai? Ar tai buvo sąmoningas noras išsivaduoti iš kūrėjo galimybių ribų, ar tiesiog atsirado natūralus poreikis prieštarauti pačiam sau?

Priskyrimas naujai krypčiai  – neoromantizmui  – gal čia pagal senovinį paprotį: subridusius į šventąjį upės vandenį pakrikštydavo vienu vardu: ar Jonu, ar Petru. Taip mes tada keli jaunieji buvome „pakrikštyti“ dėl patogumo, kad rašant apie mus nereikėtų daug aiškinti. Vienas žodis  – ir tuo viskas pasakyta… Paskui mes keli keitėme kūrybines kryptis, bet ta neo  – uodega liko ilgesniam laikui. Man po neoromantizmo atėjo trumpas, bet prieštaringas „piktybės gėlių“ laikas, vėliau  – „gyvulizmai“ su „Pradžios ir pabaigos knyga“ bei tuo pačiu metu rašyta religine muzika.

O ar priešingas polius Jūsų ankstesnei kūrybai yra religinė muzika?

„Gyvulizmas“ nepriešinamas religinei muzikai, tai buvo dabartinio pasaulio pagrindinė tematika: plėšrūnas turtui ir taip sulaukėjusių žmonių makabriškam šokiui „Danse macabre“ (yra tokio pavadinimo mano kūrinys). „Summoje“ šalia mišių kanoninių tekstų panaudojau ir savo pasirašytų „gyvulinės“ kalbos garsažodžių, kurie iliustruotų kitą sintaksę, nukrypimą nuo elementarios kalbos, nuo tikėjimo žodžių perėjimo prie beprasmiškųjų, kuriais, beje, dabar galima valdyti pasaulį, kaip ir tada legendiniam Babilonijos karaliui Nimrodui: Rafel mai ameche zabi almi…

Galima pasakyti, kad religinė muzika visada manyje skambėjo, bet nebuvo užrašoma trukdant įvairioms, dabar jau nutolusioms aplinkybėms. Jaunystės svajonė buvo Paryžius ir bažnytinio meno (muzikos) studijos. Aišku, tam nebuvo jokių vilčių, tad pradėjau savas studijas nuo Paryžiaus  – pirmųjų liturginių mišių autoriaus Gijomo Mašo (XIV a. pradžia; Guillaume de Machaut), kuris ir dabar man yra neišsenkama versmė, šaltinio vandeniu patepantis akis vis naujiems religiniams kūriniams.

Tačiau pats priėjimas prie religinės muzikos, ar tai yra sąmoningas pasirinkimas, ar tiesiog vidinis noras išsilaisvinti iš (ne)ramybės?

Neramybė yra visur ir visada. Kiekvienam žmogui, prabudusiam vidurnakty ir negalinčiam užmigti, yra neramu. Paklaustas – kas? – savais žodžiais neatsakytų, nes tam, matyt, yra maldos žodžiai – atsakymai į visus dienos ar nakties klausimus. Taip žmogus dažnai nutveriamas, sumaišant jo numatytų darbų siekių perspektyvą. Taip gana dažnai sugriaunami nerealūs kūrybiniai užmojai, laiku sustabdomas žmogus rimčiai, maldai, apmąstymams. Nuo čia prasideda mano religinė muzika, ir aš tam neturiu paaiškinimo, o ir jo neieškau. Tiesiog palieku pravirus vartelius budėjimui ir nežiniai: „kada ateis tas laikas… ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje“, kaip sako evangelistas Morkus (Mk 13, 33 –35). Amžinoji vigilija.

Esate sakęs, kad malda ir giesmė yra vienintelis išsigelbėjimas sunkiais momentais. Kaip buvo parašyta „Šv. Pranciškaus litanija“, „Aleliuja“? Vėliau gimę – „Sanctus“, „Arma Christi“, galiausiai – mišių muzika?… Kas paskatino šių kūrinių atsiradimą?

Apie 1994 m. sutikęs tada pranciškonų provincijolą Benediktą ir įkėlęs koją į Bernardinų bažnyčią, supratau: čia laikas ir vieta pradėti rašyti religinę muziką. Po kiek metų taip atsitiko, kad kartu iš Bernardinų ir išėjome – aš nešinas savo kūriniais, kurie, beje, jau buvo plačiai atliekami koncertinėse programose čia ir užsienyje, o jis – su viltingomis ateities vizijomis, kurios virto realybe – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir Vilties namais sunkiems ligoniams. Dabar, beje, rašau kūrinį vargonams, skirtą Benediktui už visas geras jo intencijas…

Tada iš Bernardinų išėjęs toli nenuėjau, nes sutikau… Mozę, vaikinuką, tada dar besimokiusį kunigų seminarijoje, kuris, čia pat gatvėje, man „užsakė“ kūrinį Dievo Gailestingumo bažnyčiai. Sutikau iš karto, nes buvo labai netikėta. Po kelių dienų jau tikrąjį užsakymą gavau iš Vilniaus Dievo Gailestingumo bažnyčios rektoriaus kunigo Vaido Vaišvilo ir taip gimė „Gailestingumo altorius“ pagal žymios XX a. pradžios mistikės šv. Faustinos dienoraščius. Po premjeros kardinolas A. J. Bačkis manęs paklausė: „Kaip tu tokį kūrinį parašei?“ Atsakiau tiesiai: „Iš baimės.“ Ir nesumelavau, nes baimė ir nežinomybė  – dvi sesutės, kurios per kalnelį nesueina, bet veikia galingai. Pasijunti bejėgis, kai idėjos tau plūsta tiesiog iš oro ir pradeda atrodyti, kad tam kūriniui ruošeisi visą gyvenimą.

Dieną pradedate susikaupimu, malda. Nemėgstate šurmulio. Ar atskirtis nuo žmonių ir atsigręžimas į gamtą yra būtinas veiksmas, neriant į kūrybines plotmes? Ar saviizoliacija prisidėjo prie Jūsų kūrybos formavimosi?

Šiam klausimui visai tinka žodžiai „susikaupimas“, „malda“. Dar pridėčiau „žegnonė“. Kartais labai daug kartų tenka žegnotis ir nežinau, kodėl. Ir tai ištinka bet kur  – namuose, laukuose, stotyse… Nors gal ir atrodau atsiskyrėlis, bet esu kompanijos žmogus. Kartkartėmis vis pasitikrinu tarp savo draugų, ar dar nenukvailėjau, jei taip, tai kokiu lygiu. Gyvenimo patirtis verčia laikytis atokiau, nes daug dalykų kartojasi, kaip kartojasi žmonės, kurių esu „prisifotografavęs“ įvairiose gyvenimo kryžkelėse, ir dabar kažkieno mestas į mane akmuo ne visada pataiko, nes esu išmokęs neskausmingai nugriūti. Bet tai nieko nereiškia prieš dabar naują galimybę užmušinėti internetu. Ir visai ne dėl to esu įpratęs neatsiversti internetinio pašto: jei pats nerašai, tai ko tikėtis. Internautai sako, jei nesiskelbi, tai tavęs tiesiog nėra pasaulyje. Atsakas: kaip ir jų. Kartais susimąstai, kad toje informacinėje tėkmėje iš viso mūsų nėra, vien tik virtualioji apgaulė.

Kartais mėgstu pažiūrėti televizorių, net neįjungtą. Tamsiame ekrane daug šviesesnė informacija  – be užsakomųjų žmogžudysčių, vienokių ar kitokių avarijų, valstybinio masto ateities burtininkų… Tada kyla klausimas: ar būtina įjungti, jeigu nori matyti? Kaip ir neatversta knyga prie mano lovos. Jaunystėje skaityta, ir aš žinau, kas jos viduje. Tad ar būtina atversti? Ateinant nakčiai, prieš miegą mėgstu susinešti daug įvairių knygų ir užmigti galvodamas, jog tiek daug yra vienas už kitą protingesnių žmonių ir kad tam nėra pabaigos…

Kalbino Dalia Rauktytė