Vilniaus operos primadona

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Tadeusz Tomaszewski
DATA: 2013-09

Vilniaus operos primadona

Tadeusz Tomaszewski

Pokalbis su operos soliste Jadvyga Petraškevičiūte

Operos solistė ir dainavimo dėstytoja, profesorė Jadvyga PETRAŠKEVIČIŪTĖ (Jadwiga Pietraszkiewicz-Michońska) gimė 1919 m. rugpjūčio 30 d. Nalibokuose (Naugarduko rj.). 1947 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, tapo Lietuvos operos ir baleto teatro soliste, gastrolėse dainavo Didžiojo teatro (Maskva) ir Marijos teatro (buv. Leningradas) scenose. 1959 m. apsigyvenusi Lenkijoje, tapo Varšuvos, Lodzės ir Bytomo operos teatrų soliste. Atliko pagrindinius soprano vaidmenis P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas”, „Pikų dama”, „Mazepa”, M. Musorgskio „Borisas Godunovas”, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris”, G. Verdi „Aida”, „Kaukių balius”, „Likimo galia”, G. Puccini „Toska”, „Bohema”, „Mergelė iš Vakarų”, P. Mascagni „Kaimietiška garbė”, G. Bizet „Karmen”, S. Moniuszkos „Halka”, „Grafienė”, „Baisusis dvaras”. 1963–2006 m. dėstė dainavimą Lodzės valstybinėje aukštojoje muzikos mokykloje (vėliau – Muzikos akademija), buvo viena Lenkijos dainavimo mokytojų draugijos steigėjų. Buvusioje TSRS už nuopelnus gavo Valstybinę premiją, Lenino ordiną ir nusipelniusios Lietuvos TSR artistės vardą. Lenkijoje du kartus tapo Kultūros ir meno ministro apdovanojimo laureate, be kita ko, apdovanota Polonia Restituta ordino kavalieriaus kryžiumi ir Aukso medaliu Gloria Artis už nuopelnus kultūrai. Su Jadvyga Petraškevičiūte kalbėjosi Tadeuszas TOMASZEWSKIS, „Krantų“ skaitytojams siūlome sutrumpintą pokalbį, vykusį 2010 metais. Deja, operos primadona šios publikacijos nesulaukė – mirė Lodzėje šiemet gegužės 23 dieną.

Kokią gimnazijos metais įsivaizdavote savo ateitį ir kokios jos norėjo Jūsų tėvai?

Visada mėgau dainuoti ir norėjau būti artiste. O mano tėvai labai norėjo, kad baigusi gimnaziją studijuočiau mediciną. Sesuo turėjo tapti vaistininke. Nes tai būtų garantuotas darbas, juk mes nepriklausėme turtingųjų luomui. Tėvas, pašto tarnautojas, gaudavo 120 prieškarinių zlotų. Turėjome mažutį ūkelį – daržai, kiaulės, vištos, dar tėvas šiek tiek uždirbdavo vargonaudamas, tad šiaip taip vertėmės. Ir štai 1939 metų pavasarį – aš mokiausi gimnazijoje – į Molodečną atvažiavo garsus pianistas, Pederewskio mokinys, Vilniaus konservatorijos direktorius Stanisławas Szpinalskis. Szpinalskis ir jį lydinti smuikininkė Umińska atėjo pas gimnazijos direktorių Antoszczuką, didelį muzikos mylėtoją, nes norėjo pasiklausyti mūsų choro. Choro vadovas buvo mokytojas Smolskis.

Choras ėmė dainuoti, ir aš sudainavau solo, Moniuszkos dainą. Po to Szpinalskis sako: „Prieik arčiau, vaikeli”. Prieinu. „Ar gali man sudainuoti dar ką nors?” – klausia. Aš sakau: „Galiu”. – „O ką gali?” – „Legiony to…” (juokiasi). Sudainavau. Jis sėda prie fortepijono ir sako: „O sudainuok šitai!” Ir sugrojo man kūrinio fragmentą, šiandien jau neprisimenu – kokio. Prašom, negi sunku, sudainavau. Tada jis klausia: „Ar galėčiau pasikalbėti su tavo tėvu?” Paskambinau tėčiui į paštą, ir direktorius Szpinalskis jam sako: „Pone Pietraszkiewicziau, jūsų duktė turi eiti artistės keliu, nes ji – tikras vokalinis talentas. Aš pasirūpinsiu jos mokslais, globosiu ją. Ar sutinkate?” Tėvas pasakė sutinkąs, ir toliau viskas klostėsi šitaip.

Direktorius Szpinalskis išvažiavo, bet netrukus iš Vilniaus į Molodečną atsiuntė savo mokinę, Vilniaus konservatorijos absolventę, dėstytoją Mariją Skotnicką-Mączyńską. Toji graži moteris ir nuostabus žmogus turėjo Molodečne įkurti muzikos mokyklą. (Dėl karo įkurti ją buvo nespėta, atsirado tik studija.) Dėstytoja Skotnicka-Mączyńska ėmėsi mane mokyti, ir per kelis mėnesius paruošėme Moniuszkos Halkos ariją. Ši arija neretai papjauna ir profesionalios dainininkės balsą, bet man tai buvo menkas niekas! Nesuvokiau, kokia tai sunki arija, tą supratau tik po daugelio metų – žiūrėdama į kitas, nes mačiau, kaip jos kankinasi. Man tai nebuvo jokia kančia. Be Halkos, ponia dėstytoja parengė su manimi karalienės Bonos ariją iš Joteikos operos „Žygimantas Augustas”, ir kai jau buvau paruošusi tas dvi arijas, Szpinalskis mane ir dėstytoją Skotnicką-Mączyńską pasikvietė į Vilnių.

Tai buvo Jūsų pirmas apsilankymas Vilniuje?

Taip. Tai nutiko pora mėnesių iki karo. Atvažiavome į Vilnių, direktorius Szpinalskis mus pasitiko ir apgyvendino, tik įsivaizduokite, „George” viešbutyje. Kitą dieną vyko konservatorijos absolventų koncertas, ir Szpinalskis norėjo, kad aš ten pasirodyčiau. Koncertas vyko Pohuliankos teatre. Ar žinote, kaip ten viskas dėjosi? Gražus teatras, tokio daugiau niekur nemačiau, pilnutėlė salė, o scenoje koncertuoja absolventai: dainininkai, pianistai, smuikininkai, violončelininkai, choras – žodžiu, iškilmingas koncertas! Išeina ponas ir praneša, kad iš provincijos atvažiavo jauna mergaitė, gimnazistė, kuri padainuos tai ir tai, jai akompanuos… direktorius Szpinalskis! Publika apmirė. Išeinu į sceną – su mokykline uniforma, kaspinais plaukuose – ir pradedu dainuoti.

Ar jaudinausi? Nė truputėlio. Salėje tvyro tyla, aš dainuoju, ir man taip malonu! Turbūt tas įmanoma tik jaunystėje: nerūpestingumas, džiaugsmas, saugumo pojūtis – juk nėra ko bijoti, o ir ko gi čia bijoti?! Nei man iš baimės gniaužia gerklę, apskritai nieko, esu visiškai atsipalaidavusi, apkabinčiau visą publiką. Žinote, išaugau gamtos prieglobstyje, toli nuo miesto, nuo triukšmo, aš visur dainuodavau, manęs klausydavo paukščiai, karvės, vaikystėje įsikardavau į medį ir dainuodavau, iškrisdavau ir vėl dainuodavau. Tokia buvau ir tokia pirmą kartą išėjau į sceną. Baigiau dainuoti, tūptelėjau, – publikai nesilenkiu, nes esu mokinė, – publika stačiai šėlsta! Nueiname į užkulisius, direktorius Szpinalskis klausia: „Ar turi jėgų padainuoti dar?” Atsakau: „Žinoma!” Einame į sceną, pakartojame visą Halkos ariją nuo pradžių. Vėl tas pats, neleidžia man nueiti nuo scenos. Vėl nueiname į užkulisius. Szpinalskis: „Na, tai ką darysime?” Sakau: „O ar galima padainuoti dar kartą?” – „Ar įstengsi?” – „Žinoma!” Išeiname trečią kartą, ir aš vėl dainuoju… Žinote, to pasirodymo įspūdis man liko visam gyvenimui. Tai buvo didis ir džiaugsmingas išgyvenimas.

Kokį įspūdį Jums padarė Vilnius?

Mačiau tik patį centrą: Mickevičiaus gatvę [dab. Gedimino prospektas], Katedrą. Jau kitą dieną po koncerto turėjau išvažiuoti, tad mačiau nedaug, bet man, mergaitei iš kaimo, tai buvo tikras stebuklas. Miestas buvo nepaprastai gražus: tos parduotuvės, prašmatnios vitrinos – visa tai gerte sugėriau. Bet dar grįžkime prie pasirodymo. Į užkulisius ateina toks vienas ponas, pasikalba su Szpinalskiu, paskui Szpinalskis pristato jam mane kaip didelį talentą. O tasai ponas buvo Kultūros ir meno ministerijos atstovas, jis pasakė, kad Lenkijos vyriausybė skirs man stipendiją Italijoje studijuoti dainavimą. Tais pačiais metais, rudenį, turėjau kaip stipendininkė išvažiuoti į Italiją. Taip mes tada sutarėme. Direktorius Szpinalskis atsisveikindamas tarė: „Jadzyte, lauk iš manęs žinios!” Ir išvažiavau į Chožovą (netoli Molodečno – T. T.).

Suprantamas dalykas, kad parvažiavau namo kupina euforijos, jog esu tokia svarbi, jog manęs laukia studijos ne šiaip kur, o Italijoje! Tėvai, norėdami kaip pridera išruošti mane į užsienį, pardavė paršelį ir nupirko gražius kailinukus ir apsiaustą. Nes jau buvau suaugusi, gavusi brandos atestatą, suprantate? O perspektyvoje – La Scala ir taip toliau!.. Visi žino, kas nutiko rugsėjo pirmąją. Sėdžiu namuose. O rugsėjo 17 dieną atėjo sovietai.

Kaip tas vyko Chožove?

Tėvas, kaip pašto darbuotojas, iš Molodečno centrinės stoties gavo telefoninį pranešimą. Pavieto pašto ir telegrafo valdžia įsakė tučtuojau sunaikinti visus – nežinau, kokius – dokumentus, nes sovietai peržengė sieną. Tėvas įvykdė įsakymą ir paskambino grafui Tiškevičiui ir dvarininkui, kurie apie sovietus dar nieko nežinojo. Ir taip išgelbėjo, nes jie dar spėjo pabėgti nuo bolševikų.

Ar paštas ir toliau dirbo?

Iš pradžių ne, bet po kurio laiko atvažiavo kažkoks rusas ir liepė tėvui atidaryti paštą ir dirbti jame  toliau. Tad paštas vėl dirbo, o tėvas jam vadovavo. Ėmė siųsti daugybę rusiškų laikraščių, kuriuos tėvas turėjo pardavinėti. Bet žmonės nenorėjo jų pirkti. Tad tėvas patyliukais laikraščius degino, o į kasą dėjo savo pinigus, neva gautus už parduotus egzempliorius. Antraip jam būtų grėsusios sankcijos už tai, kad prastai platina sovietinę spaudą. Laikui bėgant iš Rusijos buvo atsiųstas valdininkas, turintis dirbti pašte. Tas vargšelis pašto reikalų visiškai neišmanė ir vis kreipdavosi į tėvą pagalbos. Bet tai žinau iš tėvų pasakojimų, nes manęs tada Chožove jau nebuvo. Staiga gavau telegramą iš Vilniaus – per Maskvą! Iš Vilniaus telegrama nuėjo į Maskvą, o iš ten – į Chožovą. Tokie buvo laikai. Szpinalskis rašė: „Tučtuojau atvažiuok!” Tėvai, nieko nelaukdami, kreipėsi į vietinį žmogų, kad nuvežtų mane į Vilnių. Sumokėjo jam aukso monetomis. Jau buvo nustatyta Lietuvos–Baltarusijos siena.

Buvo dar 1939 metai?

Taip, tai vyko 1939 metų lapkritį. Atsisveikinusi su tėvais – mama net nualpo iš susijaudinimo, oi, baisūs dalykai – nešina dviem lagaminais su tuo palydovu patraukiau į Vilnių. Nuvažiavau pas poną Szpinalskį ir ilgokai pas jį gyvenau. Kai susirgo jo motina ir nebegalėjau ilgiau ten gyventi, persikrausčiau pas kompozitorių, profesorių Szeligowskį, kuris su šeima gyveno aštuonių kambarių bute. Pas Szeligowskius gyvenau iki prasidedant vokiečių ir sovietų karui. Mane išlaikė kompozitoriaus šeima, – aš pinigų neturėjau, – buvau laikoma šeimos nare. Esu jiems labai dėkinga.

Szeligowskių dėka turėjau laimės pamatyti Hanką Ordonówną. Taip! Szeligowskiai bendravo su ja ir grafu Tiškevičiumi. Vieną dieną ponia Szeligowska sako: „Mergaitės, paklausykite…” Kodėl mergaitės? Nes iš Varšuvos į Vilnių atvyko ponios Szeligowskos šeima, ir mes – dvi tos šeimos mergaitės ir aš – gyvenome viename kambaryje. Taigi, ji sako: „Mergaitės, paklausykite, šiandien paruošime ypatingus pietus, nes ateis grafas Mykolas Tiškevičius su Hanka Ordonówna. O mūsų, jaunimo, akyse Hanka Ordonówna buvo tikra dievaitė! Įsivaizdavome, kokia ji turi būti graži ir žavi! Ateina pietų valanda, stalas rūpestingai padengtas, nors patiekalai šiaip sau, nes iš kurgi paimsi, visur skurdas. Atsidaro durys, įeina… Dieve! Atsikišęs žandikaulis, bjaurūs dantys. Hanka Ordonówna?! O paskui ją – labai gražus vyriškis, grafas Mykolas Tiškevičius… Mes buvome įsitikinusios, kad artistė turi būti graži, bet Hanka Ordonówna jokiu grožiu nepasižymėjo. Baisus nusivylimas! Na, pietūs baigėsi, jie atsisveikino ir išėjo. Po kurio laiko artistė pakvietė mus į svečius. Ponia Szeligowska paėmė mus, mergaites, ir visos nuėjome pas Hanką Ordonówną, kuri gyveno grafui priklausančiame name prie Lukiškių aikštės. O ji ėmė ir susirgo. Ateiname. Guli pūkiniuose pataluose, visa nėriniuota, tarnaitė atneša kavos, jai ir mums, po kambarį vaikštinėja du didžiuliai senbernarai – tikra dievaitė! Mums ji jau nebeatrodė tokia negraži.

O paskui buvo Hankos Ordonównos atsisveikinimo koncertas. Kas darėsi Pohuliankoje! Žmonių kimšte prikimšta: sėdi, kabo, guli, įsispraudę kas kur gali. Ji atliko dainas, skečus, tokias, žinote, ištraukas iš kabaretų ir pan. Ir darė šitai įvairiais stiliais, taip įtikinamai perteikdama kiekvieno kūrinio charakterį, kad mums net žandikauliai atvipo. Jos artistinė įtaiga buvo tokia galinga, kad visi buvo pavergti ir sužavėti. Jūs negalite nė įsivaizduoti, kaip ji spinduliavo! Ir tarsi nedainavo nieko ypatingo: kokią nors „Bamboleo” ar kokią jūrininkų dainelę, ar „Mein Jidisze Mame, grįžtu pas tave po šešių dienų…”, bet skleidė tokius spindulius, tokią jėgą, kad negalėjai nesižavėti ir nesijaudinti. O visiškai pritrenkianti buvo pabaiga. Pakyla uždanga, scenoje  postamentas, ant kurio stovi ji, vilkėdama baltos ir raudonos spalvos tuniką, perjuostą juodu kaspinu. Ir deklamuoja Norwido „Chopino fortepijoną”… Verkėme visi. Aš irgi. Kaip ji deklamavo! Kai baigė ir uždanga pamažu ėmė leistis, stojo tyla, ilga iškalbinga tyla, girdėjosi tik publikos kūkčiojimai. Paskui nugriaudėjo plojimai. Visi atsistojo, buvo daugybė gėlių, žmonės jas nešė ir nešė į sceną, gyvenime nesu mačiusi šitiek. Ji lenkėsi… Aš tada, po to koncerto, supratau, kodėl ji kaip moteris turi tokį pasisekimą. Nes kai stovėjo scenoje ir dainavo, nematei, kad jai trūksta grožio, matei tik didžią artistę. Tai buvo reiškinys, neregėta artistinė natūra. Įrašai, likę po jos, neperteikia tos jėgos ir įspūdžio, kokį ji sukeldavo savo meistriškumu. Taip jau yra.

To pirmo ilgesnio pabuvimo Vilniuje metu Hankos Ordonównos rečitalis veikiausiai padarė Jums patį didžiausią įspūdį?

Taip, didžiausią meninį įspūdį. Dar vieną meninį tų laikų įvykį prisiminsiu iki gyvenimo pabaigos. Taigi, mano pirmoji dėstytoja ponia Wanda Hendrychówna, kuri, beje, paskui, išvažiavusi į Gdanską, dėstė Marijai Fołtyn, nežinau, kaip ir kodėl, gyveno Operos teatro pastate, turėjo ten  kambarėlį, ir vieną dieną ji man sako: „Jadze, lik pas mane nakvoti, nes šiandien vakare sovietų armija iškilmingai perduos lietuviams Vilniaus raktus, visas teatro pastatas bus uždarytas, o po oficialių iškilmių lietuvių operos teatras dainuos „Aidą”. Atėjau. Atsisėdome balkone. Ir štai matau – įeina Lietuvos armijos generolas Raštikis ir iš rusų komisaro rankų paima simbolinius Vilniaus raktus.

Matyt, tai vyko netrukus po to, kai atvažiavote į Vilnių?

Buvo 1940-ieji. Taigi, po iškilmių buvo rodoma „Aida”. Dainavo prieškario lietuvių dainininkai. Nuostabūs balsai! Puikūs aktoriai! Nerandu žodžių, jie padarė man didžiulį įspūdį. Ir ne todėl, kad tada pirmą kartą pamačiau operą scenoje, ne, girdėjau išties galingus ir gražius balsus, tipiškus operinius balsus.

Ar pamenate solistų vardus?

Aidą – partiją, kurią vėliau atlikau ir aš – dainavo Grigaitienė. Dainavo ir garsusis Kipras Petrauskas.

Su kuriuo vėliau kartu dainavote scenoje?

Taip, bet vėliau. Čia, „Aidoje”, jis dainavo Radamesą; Amonasrą – kažkuris iš brolių Sodeikų. Ir štai koks įdomus dalykėlis. Kitą dieną, po tų iškilmių Pohuliankos teatre, į užsienį pabėgo ir Raštikis, ir daugelis kitų. Nes visiems grėsė areštas. Po karo Grigaitienė atsidūrė Amerikoje, kur atidarė savo mokyklą. Tą man pasakojo vyresnieji kolegos lietuviai. O mano mokslai konservatorijoje truko tol, kol atėjo vokiečiai. Kai vokiečiai įžengė į Vilnių, lietuviai tučtuojau išbraukė iš studentų lenkus, rusus, baltarusius, žydus – liko vieni lietuviai. Tada lenkams nebuvo galima mokytis konservatorijoje.

Bet vokiečių laikais konservatorija nebuvo uždaryta?

Uždaryta nebuvo, tik kad man teko iš ten išeiti. Tėvas pėsčiomis atėjo į Vilnių, kad parsivestų mane namo. Kelias atgal į Chožovą truko tris dienas. Nakvojome tai daržinėje, tai dar kur nors, prisiglaudę pas žmones. Chožove irgi buvo pasikeitimų. Tėvas pašte jau nebedirbo, bet bažnyčia buvo atidaryta, tad jis vėl ten vargonavo. Be to, šiek tiek padėjo malūne, už tą darbą gaudavo ne pinigų, o miltų. Bet vis tiek baisiai badavome. Pasklido žinia, kad vokiečiai ims žmones darbams Vokietijoje, tad ėmiau ieškotis darbo, kad išvengčiau išvežimo. O kad ten buvo mokykla, senoji lenkų pradinė mokykla, ir joje dirbo lenkų mokytojai, kreipiausi į juos.

Kai sovietai jau vijo vokiečius į Vakarus ir Vilnius, kaip tada sakydavo, buvo išvaduotas, grįžau į Vilnių. Juk turėjau įgyti kokią nors profesiją. Sesuo jau buvo ištekėjusi, ir aš, palikusi tėvus, traukiniu išvažiavau į Vilnių. Szpinalskių šeimos jau neradau, jie buvo išvykę į Varšuvą, kur ponas Szpinalskis tapo konservatorijos direktoriumi. Szeligowskių šeima taip pat ruošėsi išvažiuoti. Pirmiausia apsistojau pas juos, o paskui, kai jų butą užėmė lietuviai, aš su savo lagaminėliu persikrausčiau pas pažįstamus lenkus, ponus Kaszycus, į Užupį. Po kurio laiko Kaszycai irgi išvažiavo, jų namus užėmė lietuviai, bet viename kambarėlyje galėjau pasilikti. Ir prasidėjo mokslai.

Tuomet konservatorija buvo įsikūrusi…

Skapo gatvėje. Vietos turėjome nedaug, bet, žinote, nuotaikos buvo puikios. Nors buvo sunku, optimizmo man netrūko, ir gyvenimas, kaip dabar prisimenu, buvo kupinas džiaugsmo. Gaudavau stipendiją. Ką buvo galima nusipirkti už 50 rublių? Duonos. Silkės, kartais gabalėlį sviesto ir cukraus. Ką valgiau? Pusryčiams – karštas vanduo su cukrumi ir duona, nes nebuvo nei arbatos, nei kavos. Pietums – karštas vanduo, cukrus ir duona. Jei pasitaikydavo riebesnio maisto, būdavo tikra šventė. Kambaryje šalta, nes nekūrenama, nėra kuo. Ant gultų čiužinys, pagalvė, taip ir miegojau. Viena suknelė, vieneri batai su aulais. Norėjau prisidurti prie stipendijos, tai uždarbiaudavau dainuodama įvairiuose koncertuose. Be to, žmonėms mazgojau langus. Nubundu ankstų rytą ir nubraukiu nuo sienų šerkšną, nes lauke minus 30 laipsnių. Ar peršaldavau? Ne. Ar skundžiausi? Ne. Tik jaunystė gali atlaikyti tokius dalykus.

Tėvai rašė, kad nebeturi kur gyventi, nes juos vis labiau spraudė į kampą, norėjau pasiimti pas save, bet negalėjau, nes pati buvau kampininkė. Tik tada, kai pradėjau dirbti ir ėmiau darytis populiari – gavau butą. Dar konservatorijoje apie mane buvo sakoma, kad esu tikras talentas. Netinka taip kalbėti apie save, bet kad taip buvo. Baigiant studijas konservatorijoje kaip diplominis darbas buvo pastatyta opera „Eugenijus Oneginas“. Aš dainavau Tatjaną, mano kolegos – Olgą, Lenskį, Greminą. Išgirdo apie mane profesorius Bukša, garsus dirigentas, tada jau senukas, kuris kitados buvo Šaliapino akompaniatorius ir dirigentas, ir pasiūlė man debiutuoti Kaune Tatjanos vaidmeniu. Tik pirma turėjau būti jo išklausyta, kaip dainuoju. Nuvažiavau į Kauną, ten apsistojau pas baleto šokėjus Sventickaitę ir Kunavičių. Bukša pasikvietė mane pietų. Viešpatėliau, pavaišino mane pietumis, kokių iki tol niekad nebuvau valgiusi: buvo ikrų, lašišos, kitų skanėstų, apie kuriuos aš Vilniuje su savo duona ir cukrumi galėjau tik svajoti (juokiasi). Per pietus maestro Bukša pasiklausė mano dainavimo, paskui pasakė: „Jadvygute, tokią ir tokią dieną debiutuoji kaip Tatjana“. Jis truputį mokėjo lenkiškai ir rusiškai, o aš lietuviškai nei bū, nei mė.

Bet Tatjaną dainavau lietuviškai. Turėjau pažinti Tatjaną: kas ji yra, kokia ji, kas ją sieja su Oneginu, turėjau žinoti, kokie yra Oneginas, Lenskis, Olga ir taip toliau. Visa tai žinojau, bet lietuviškai nemokėjau, ta kalba negalvojau, tad kartais mane „nunešdavo“ į šalį. Visada buvau karštakošė, staigaus būdo, net pernelyg, tas pat ir scenoje. Ir laiško rašymo scenoje yra tokia orkestro įžanga: tarararararara! Ir tada aš dainuoju: Пускай погибну я, но прежде… ir taip toliau, ir taip toliau. Gerai, imu dainuoti. Paskui reikia padaryti pertrauką, tik muzika, muzika, ir aš, nežiūrėdama į dirigentą, įlindau dešimčia taktų per anksti. Nieko negirdžiu, nieko nematau, su įkarščiu dainuoju toliau… Staiga galvoju: kas čia nutiko? Orkestras tyli! Tada nutilau ir aš. O Bukša pakelia batutą ir sako: „Jadvygute, kur taip leki?“ Atsipeikėjau, priėjau prie rampos, tūptelėjau ir sakau: „Atsiprašau“, – ir ėmiau dainuoti toliau.

Tai nutiko per repeticiją?

Per spektaklį! Per mano premjerą tikrame teatre! Kai tūptelėjau, publika ėmė pašėlusiai ploti! Įsivaizduojate, koks tai įvykis? Kai dirigentas nustoja diriguoti ir publikai girdint sako: „Jadvyga, luktelėk, kur taip leki?!“

Tai laikotarpis, kai Kauno opera…

…dar buvo Kaune. Paskui, neilgai trukus, persikraustė į Vilnių. Buvau priimta ten dirbti, išeidavau į sceną kaip tik ten, kur prieš dešimt metų dainavau dar būdama gimnazistė, senajame Pohuliankos teatre.

Kaip Jūs mokėtės konservatorijoje, jei nemokėjote lietuviškai?

Konservatorijoje dar dėstė lenkai ir dirbo lietuvių, kurie mokėjo lenkiškai. Pavyzdžiui, konservatorijos direktorius Bendorius puikiai mokėjo lenkų kalbą, nes prieš karą studijavo Varšuvoje ir Paryžiuje. Jis buvo didelis muzikas, į tą vietą buvo paskirtas ne per partinę liniją, Dieve gink. Lenkiškai kalbėjo ir profesorius Kaveckas, nuostabus muzikas, jis mums dėstė solfedžio ir vadovavo chorui. Dar dirbo dėstytojai lenkai, dirbo Lenkijos žydai, kurie vėliau išvažiavo į Lenkiją. Puikiai lenkiškai kalbėjo profesorius Galkauskas, kuris, ko gero, buvo rusas. Tai buvo nuostabūs žmonės, jie nekalbėjo su manimi lietuviškai tyčia, nes žinojo, kad nesuprantu, jie kreipdavosi lenkiškai, tegu ir ne itin taisyklingai, bet aš tai laikiau pagarba jaunam žmogui, kuris dar nespėjo išmokti jam visiškai naujos kalbos.

Panašiai buvo ir teatre. Kai Kauno opera – turbūt 1948 metais – persikėlė į Vilnių, susipažinau su vyresnio amžiaus Lietuvos operos solistais. Jie buvo lietuvių muzikos elitas. Labai džiaugiuosi, kad teko kartu su jais dirbti. Tai buvo nepaprastos kultūros žmonės, niekada nesu pajutusi nė užuominos  nepalankumo. Kipras Petrauskas, pavyzdžiui, buvo labai globėjiškas ir mums, jauniems dainininkams, padėjo savo pastabomis, patarimais dėl aktorinio meistriškumo. Jis buvo ne tik nuostabus dainininkas, bet ir didis aktorius. Ir turėjau garbės su juo dainuoti: „Borise Godunove“ jis buvo Apsišaukėlis, o aš – Marina Mnišek. Pamenu, po spektaklio pakvietė mane ir kitus dainininkus vakarienės, o kad tarp pakviestųjų buvau vienintelė moteris, po vakarienės, vėlai naktį, kolegos palydėjo mane iki pat namų. Jis buvo nuostabus žmogus. Patrauklus pagyvenęs vyriškis, penkiasdešimčia ar net daugiau metų vyresnis už mane, bet niekada nesikūprino.

Iš vyresniosios kartos tarp mūsų buvo ir nuostabus mecosopranas Vaitkutė, su kuria palaikėme draugiškus santykius; ji buvo kažkokio ministro žmona. Daili lietuvė Zaniauskaitė, turėjusi gražų balsą ir dainavusi tas pačias partijas kaip ir aš, tik kad buvau jaunesnė. Mano ilgametis partneris Gutauskas, nuostabus tenoras. Jo žmona buvo Jasaitytė, puiki koloratūra, bet artimai nebendravome, nes nedainavome tų pačių vaidmenų. Broliai Sodeikos, baritonas ir bosas. Su bosu Sodeika kartu dainavome „Demone“. Aš dainavau Tamarą, jis – mano tėvą, o Demoną – gražus vyriškis ir nuostabus baritonas Mažeika. Dar buvo Degelytė, puikus, galingas dramatinis sopranas! Deja, ji anksti mirė vėžiu. Tai vis vyresniosios kartos dainininkai, man labai draugiški žmonės. Keista, kad Petrauskas ir beveik visi kiti mokėjo lenkiškai. Gal nebent išskyrus Vaitkutę ir Zaniauskaitę. Kolektyve buvau vienintelė lenkė ir niekada nesu patyrusi kokių nors nesmagumų, visi buvo draugiški ir nuoširdūs. Su kai kuriais labai susidraugavau, o kai išvažiavau į Lenkiją, visą laiką susirašinėjome

Aha, dar buvo garsusis Kučingis, prieškarinės Kauno operos žvaigždė. Čia turiu pasakyti šį tą ir blogo, ir gero. Sovietai Kučingį suėmė, o jo vilą Kaune rekvizavo. Aš ėmiau darytis populiari, ir Kauno valdžia nusprendė padovanoti man tą vilą. Pareinu namo ir sakau: „Mama, tu tik įsivaizduok, man skiria vilą, kuri priklausė dabar suimtam didžiam dainininkui. Ką tu pasakysi?“ – „O tu ką pasakysi?“ – klausia mama. „Aš jos neimsiu“, – atsakau. „Teisingai nusprendei, – sako ji, – tegu tave Dievas nuo to apsaugo! Jei paimtum, išeičiau iš namų.“ Ir aš atsisakiau. Kai Kučingį paleido, jam Vilniuje leido dainuoti Mefistofelį, o „Fauste“, žinote, yra toks entrée: įžengia į sceną Mefistofelis ir sako: „Aš ir vėl čia!” Kas tada darėsi teatre! Po spektaklio nuėjau į užkulisius pasveikinti, o jis sako: „Tai čia tu, vaikeli, nepaėmei mano vilos?!“

Su savo pirmuoju vyru susipažinote ne Vilniuje?

Ne, susipažinome Maskvoje, kai Didžiojo teatro scenoje dainavau operoje „Kunigaikštis Igoris”. Mano būsimasis vyras buvo fizikas, dirbtinio pluošto specialistas, Maskvoje gyveno kaip Lenkijos stipendininkas. Jis buvo labai simpatiškas, lenkiškai galantiškas. Kritome vienas kitam į akį, užsimezgė pažintis, sakyčiau, telefoninė korespondencinė, trukusi ketverius metus. Susipažinau su juo 1955 metais, paskui jis grįžo į Lenkiją, kur dėstė Šcecino politechnikos institute. Susiskambindavome ir rašydavome vienas kitam, ir kartą, kai dainavau Leningrade, jis atvažiuoja į Maskvą ir siūlo susitikti. Tad aš iš Leningrado, užuot važiavusi į Vilnių, patraukiu į Maskvą, apsistoju pas pažįstamą profesorių Kotlarovskį. Susitinku su tuo savo korespondenciniu sužadėtiniu, o jis ima ir paprašo mano rankos. O kad jis man patiko, be to, buvo lenkas, o aš labai norėjau ištekėti už lenko, tai nebuvo jokių kliūčių. Jis lenkas, aš lenkė, jis laisvas, aš laisva.

Bet susituokti buvo galima tik Maskvoje?

Taip, tik ten, ir tai labai sunkiai. Aš neregistruota Maskvoje, o jis Lenkijos pilietis. Formalumus pavyko sutvarkyti padedant mano ir jo pažįstamiems. Susituokėme vadinamajame ZAGSe. Prieš tai, žinoma, aš paskambinau savo mamai, jis – savajai, gavome palaiminimą, nors mano mama labai nenorėjo, sakė: „Jadze, sustok, kol dar laikas, juk nepažįsti to žmogaus, telefoninė korespondencinė pažintis nieko nereiškia“. Bet mes nusprendėme susituokti, ir jis, jau kaip mano vyras, kartu su manimi atvažiavo į Vilnių. Mama, žinoma, surengė priėmimą, o kitą rytą išeiname į Lenino prospektą – visi apstulbę! Ak ir ok, kokia naujiena! Žmonės išverčia akis, niekada nėra manęs matę einančios su kuo nors už parankės, o čia staiga sužino, kad esu ištekėjusi.

Paskui reikėjo važiuoti į Lenkiją. Mama nenorėjo: „Pagalvok tik, Jadze, išsiskiri su savo šeima, juk ten nieko neturi“. Ir tikrai ten nieko neturėjau. Be to, Vilniuje man gerai sekėsi. Tiesa, per karą viską praradę, su tėvais pradėjome gyventi ir kurtis iš naujo, viską, ką uždirbdavau, išleisdavome būtiniausiems daiktams. Gavau butą ir miegojau ant grindų, nes neturėjau pinigų lovai. Daug laiko praėjo, kol įstengiau nusipirkti stalą. Nes iš mūsų atlyginimų tik kad badu nemirei, ir mums, pirmiesiems solistams, dažnai pritrūkdavo pinigų iki algos. Bet paskutiniais mano gyvenimo Vilniuje metais man ėmė sektis geriau, dažnai važinėjau koncertuoti po visą Sovietų Sąjungą, taip pat buvau pakviesta nuolatiniam darbui į Leningrado teatrą. Tačiau sprendimas buvo priimtas – išvažiavau į Lenkiją. Dar Sovietų Sąjungoje nusipirkau automobilį, išmokau vairuoti ir į Lenkiją važiavau savo mašina. Vyras pasitiko mane prie sienos, ir patraukėme į Lodzę – ten gyveno jo teta, kurios namuose atvažiavusi ir apsigyvenau.

Dar valandėlei užtrukime Vilniuje. Jūs tada buvote Vilniaus operos žvaigždė.

Na, tarkime. Tiesiog buvau labai populiari, lietuvių publika mane stačiai garbino, ir už tai esu jai labai dėkinga. Iki paskutinės dienos nepamiršiu entuziazmo, kurio kupina ji mane pasitikdavo, kai išeidavau į sceną, ir paskui palydėdavo.

Lietuvos publika galėjo nežinoti, kad esate lenkė, nes afišose buvo rašoma – Jadvyga Petraškevičiūtė.

Tačiau visi žinojo, kad esu lenkė. Visų pirma mane išduodavo akcentas. Lietuviškai kalbėjau nekaip, puikiai tą suprantu, nors labai norėjau savo tartį ištobulinti. Taigi pasklido žinia, kokios esu tautybės, o aš niekada jos ir neslėpiau. Taip jau susiklostė, kad afišose ir kitur buvau Petraškevičiūtė, ir nė kiek dėl to neprieštaravau. Mane vadino Petraškevičiūte, bet pase ir kituose dokumentuose buvau Pietraszkiewicz.

Ar prisimenate, kaip atsisveikinote su kolegomis?

Atsisveikinimui dainavau „Toskoje”. Maniau, kad krisiu scenoje negyva, žinote, ten liko mano jaunystė, ten žengiau pirmuosius žingsnius scenoje. Po spektaklio kolegos surengė man labai iškilmingą atsisveikinimo vakarą. Pastatė sostą, papuošė jį kaspinais su užrašytais operų, kuriose dainavau, pavadinimais. Dalyvavo visi kolegos, taip pat ir dirigentai. Kava, arbata, konjakas. Atminimui gavau albumą su kolegų nuotraukomis ir dedikacijomis. Atsisveikino su manimi labai nuoširdžiai. Mano gyvenimo Vilniuje metais būta nuostabių valandėlių.

Čia buvau labai populiari, tad mane labai gerbė ir nepažįstami žmonės. Namų darbams turėjome pagalbininkę, lietuvę Rūtą, su kuria susipažinau atostogaudama Palangoje; ji prisirišo prie manęs, ir kai paklausiau, ar nenorėtų padėti man ir mano sergančiai motinai Vilniuje, su džiaugsmu sutiko. Gyveno su mumis visus metus, padėjo namuose, mes su mama laikėme ją šeimos nare. Nuostabi mergina. Įdomiausia tai, kad ji nemokėjo rusiškai, o mama nemokėjo lietuviškai, tad jos susikalbėdavo gestais. Kartą aš miegojau, o ji pasibeldė į mano duris ir sako: „Panele, panele, jums atnešė krepšį gėlių“. Suskambo skambutis, ji atidarė duris ir pamatė gražiai papuoštą didžiulį krepšį rožių. Prie jų auksiniu segtuku su safyru buvo prisegta maža vizitinė kortelė, ant jos užrašyta: „Myliu, myliu ir mylėsiu amžinai”. Ir inicialai. Iki šiol nežinau, nuo ko.

Jus vadina garsia Lodzės operos dainininke. Ar lygiai taip Jus galima būtų pavadinti garsia Vilniaus operos dainininke?

Turiu pasakyti, kad labai už daug ką esu lietuviams dėkinga. Niekada nesu pajutusi nė šešėlio lietuvių nacionalizmo savo atžvilgiu, absoliučiai. Mano kolegos buvo tikri mano kolegos ir draugai. Lietuvos valdžia, nors komunistinė, vertino mane kaip artistę. Iki gyvenimo pabaigos išsaugosiu gerus prisiminimus apie visus tuos, kurie įstengė objektyviai vertinti žmogų – ne priklausomybės partijai požiūriu, ne nacionaliniu požiūriu: a, tu lenkė, vadinasi, esi mažiau verta. Ne. Galimas daiktas, kad mano tautiečiai Vilniuje ne itin mane mylėjo todėl, kad labai mylėjo lietuviai. Gal man tik taip atrodo, o gal išties taip buvo.

Kalbėjosi Tadeusz Tomaszewski

Iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė