Vito Luckaus atminimui

A?URNALAS:Ai??FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija Lietuvoje
AUTORIUS:Ai??Margarita MatulytAi??

DATA: 2012-09

Vito Luckaus atminimui buy cheap generic tadalafil.

Margarita MatulytAi??

Ai??iemet sukako 25-eri metai po Vito Luckaus, vieno A?ymiausiA? XX a. Lietuvos fotografijos meno kAi??rAi??jA?, A?Ai??ties. Kaune gimAi??s ir subrendAi??s fotomenininkas padarAi?? A?takAi?? visai lietuviA? fotografijos raidai. Kartu su Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Algimantu KunA?iumi ir kitais autoriais Luckus kAi??rAi?? lietuviA? fotografijos mokyklos pagrindus, taA?iau savo originalia raiA?ka jis gerokai iA?plAi??tAi?? tradicinAi??s estetikos ribas. Viena vertus, fotografas pasireiA?kAi?? kaip naujasis dokumentalistas, stebAi??jAi??s kasdienybAi?? ir iA?skleidAi??s jAi?? fotografijose per atsitiktinius momentus (ciklas GiminAi??s), tyrinAi??jAi??s savo kultAi??rinAi?? aplinkAi?? ir iA?reiA?kAi??s jos fenomenAi?? A?taigia menine forma (ciklas Mimai), kelionAi??se po SovietA? SAi??jungAi?? su lengva ironija A?velgAi??s A? vietinA? sociumAi?? (ciklai BaA?kirija, Gruzija, AzerbaidA?anas). Kita vertus, Luckus pirmasis pritaikAi?? konceptualias strategijas ir pasaulAi??vaizdA? iA?reiA?kAi?? A?enkliai sudAi??tingesnAi??mis vaizdo struktAi??romis. Portrete stambiu planu autorius atsiribojo nuo vaizduojamojo A?mogaus (arba tiksliau ai??i?? panaudojamo fotografijos sukAi??rimui) individualybAi??s. KAi??riniuose neaptiksi mokyklai bAi??dingo psichologiA?kumo, bet akivaizdus iA?ankstinis sumanymas surinkti tipologinAi?? kolekcijAi??, kurios objektas yra ne asmenybAi??s veidas, o veidas kaip materija, sukurianti iA?raiA?kingAi?? fotografijos formAi?? ir faktAi??rAi??.

TaA?iau dar toliau Luckus paA?engAi?? kurdamas autorinA? albumAi?? PoA?iAi??ris A? senovinAi?? fotografijAi?? ai??i?? siurrealistiA?kai sujungAi?? skirtingus istorinius laikus ir erdves, o apeliuodamas tarsi tik A? fotografijos laikmenAi?? iA? tikrA?jA? palietAi?? gilius socialinius aspektus, kurie kAi??riniuose atgulAi?? pateminiu sluoksniu. Surinkdamas realybAi??s elementus iA? kitA? fotografA? darbA?, Luckus postmodernistiA?kai juos cituoja ai??i?? apeliuoja ne A? pirmines prasmes ir intencijas, o konstruoja savo praneA?imus. Tokiu bAi??du jis ne tik autorizuoja kAi??rinA? sudaranA?iAi?? meninAi??s informacijos samplaikAi??, bet ir sukuria kokybiA?kai naujAi?? meninAi?? realybAi??.

Dar sovietmeA?iu maiA?tininku pramintas fotografas per savo trumpAi??, bet intensyvA? kAi??rybinA? gyvenimAi?? programiA?kai deklaravo sudAi??tingAi?? pasaulAi??jautAi?? ir jos iA?raiA?kai taikAi?? savitas, anuomet avangardines menines priemones, kurios ir A?iandien iA?lieka aktualios. SkaudA?iausia, kad iki A?iol tiek maA?ai padarAi??m jo kAi??rybos sklaidai. Fotografo palikimu besirAi??pinantis Lietuvos fotomenininkA? sAi??jungos Kauno skyrius 2010 m. surengAi?? paskutinAi??s autoriaus darbA? serijos Baltame fone parodAi??, o A?iemet iA?leis ypatingai reikA?mingAi?? Lietuvos fotografijos istorijai knygAi?? ai??i?? jo albumo PoA?iAi??ris A? senovinAi?? fotografijAi?? faksimilAi??.

Kelios remarkos Vito Luckaus albumui PoA?iAi??ris A? senovinAi?? fotografijAi??

Sena fotografija, tarsi laike A?strigusi veidrodA?io A?ukAi??, gelia ir trikdo sapnAi??, dar kitaip vadinamAi?? gyvenimu. Ai??sirAi??A?usi A? snaudA?ianA?ios atminties kiautAi??, ji paA?adina neuronus, kurie vienas per kitAi?? skleidA?ia gandus apie bAi??tus ir nebAi??tus dalykus ir taip iA? negyvo veidrodinio atspindA?io nuA?vitimA? iA?audA?ia gyvAi?? audinA?, kartais vadinamAi?? realybe.

pirma remarka

A?inai, vartau senas fotografijas, su didinamuoju stiklu jas nagrinAi??ju. Ai??tai A?iAi??riu A? nuotraukAi?? su karstu, iA?neA?tu A? laukAi??, ir girdA?iu, kaip uA?kala tAi?? karstAi??. O iA? tikrA?jA? ai??i?? pakeliu akis, paA?iAi??riu per langAi?? ai??i?? stogdengiai taiso gretimo namo stogAi??.[1]

TokA? senosios fotografijos efektAi?? Vitas Luckus pagrindA?ia atvirkA?tinAi??s perspektyvos dAi??sniu, taA?iau taiko jA? ne reikA?miniams vaizdo kompozicijos elementams iA?ryA?kinti (tai rAi??pAi??jo sakralinAi??s ikonografijos kAi??rAi??jams ar simbolistams), ir net ne elementarios fotografijos mechanikos alternatyvai. PrieA?ingai, jis A?altakraujiA?kai preparuoja praeities vaizdus, bandydamas A?veikti fotografinio mAi??stymo inercijAi?? ir parodyti fotografijos antlaikiA?kumAi??, tarsi patvirtindamas Marcelio Prousto nuojautAi??, kad dublikatas A?taigesnis uA? originalAi??. RaA?ytojui gatvAi??je sutiktos moterys buvo Renoiro moterys, o pasivaikA?A?iojimas miA?ke teikAi?? malonumAi?? todAi??l, kad miA?kas atrodAi?? panaA?us A? mirguliuojantA? kilimAi??, nes matytos drobAi??s asociacija buvo paveikesnAi?? uA? realios akimirkos potyrA?. Taigi ir Luckaus tyrimas visA? pirma provokuoja reakcijAi?? A? senosios fotografijos keliamAi?? rezonansAi??.

Autoriaus surinktos nuotraukos, atvirukai ir iA?karpos albumo puslapiA? plokA?tumoje susilydo A? kaleidoskopiniA? dAi??lioniA? masAi??, kuri neturi chronologinAi??s sekos, socialinAi??s hierarchijos ir dogmatiA?kos ideologijos. VienintelAi?? naujos struktAi??ros sAi??lyga yra fragmentiA?kumas, bAi??dingas visoms bAi??ties apraiA?koms. TaA?iau menininkas vykdo savAi??jA? pasaulio sutvAi??rimAi?? (o gal demaskavimAi??), ir jo sumanyta (o gal intuityviai iA?rikiuota) sandara pasiprieA?ina A?mogiA?kajai silpnybei ai??i?? gyvenimo prasmAi??s, kaip jo pateisinimo, ieA?kojimui. BegalinAi??s perspektyvos gelmAi??je panardinti A?monijos atvaizdai neturi jokios pretenzijos A? reikA?mingumAi??; jA? nustato spontaniA?kai reaguojanti svetima atmintis, uA?klydusi A? beribA? uA?marA?ties vandenynAi??. JokiA? herojA?, jA? vardA? ir titulA?, kaip ir jokiA? fotografA?, jA? siekiA? ir laimAi??jimA?. Tik autorius, medA?iaga (materialus fotografijA? autentiA?kumas) ir veiksmas (naujo meninio reiA?kinio sukAi??rimas).

cialis overnight no prescription.

Visi A?ie A?monAi??s iA? tikrA?jA? realiai gyveno, taA?iau prasilenkAi?? laike ir erdvAi??je (iA?skyrus tuos, kurie uA?fiksuoti kartu vienoje fotografijoje), o tapAi?? Luckaus didA?iojo spektaklio ai??i?? laiko ir erdvAi??s suplokA?tinimo ai??i?? personaA?ais jie atsidAi??rAi?? vienas A?alia kito. Nes autorius, nepaisydamas linijinAi??s istorijos ir jos kontekstA?, sutrombuoja laikAi??, pervaA?iuoja per jA? buldozeriu ir iA?tiesina asfalto klojimo maA?ina. Nes autorius, kuriam nerAi??pi Didysis tautA? kraustymasis ir valstybiA? su sienomis susiformavimas, suslegia Babelio bokA?tAi?? galingu pramoniniu presu, VieA?paA?iui dar nespAi??jus iA?sklaidyti jo mirtingA?jA? gyventojA? po pasaulA?.

antra remarka

Visa A?emAi?? turAi??jo vienAi?? kalbAi?? ir tuos paA?ius A?odA?ius. AtsikAi??lAi?? iA? rytA? A?monAi??s rado slAi??nA? Ai??inaro kraA?te ir ten A?sikAi??rAi??. Vieni kitiems jie sakAi??: ai??zEime, pasidirbkime plytA? ir jas iA?dekime.ai??? Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkiA? ai??i?? bitumAi??. ai??zEime, ai??i?? sakAi?? jie, ai??i?? pasistatykime miestAi?? ir bokA?tAi?? su dangA? siekianA?ia virA?Ai??ne ir pasidarykime sau vardAi??, kad nebAi??tume iA?blaA?kyti po visAi?? A?emAi??s pavirA?iA?.ai??? O VieA?pats nuA?engAi?? pamatyti miesto ir bokA?to, kurA? mirtingieji buvo pastatAi??. Ir tarAi?? VieA?pats: ai??zA?iAi??rAi??k! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta paA?ia kalba. Tai tik jA? sumanymA? pradA?ia! KAi?? tik uA?simos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuA?enkime ir sumaiA?ykime jA? kalbAi??, kad nebesuprastA?, kAi?? sako vienas kitam.ai??? Taip tat VieA?pats iA?sklaidAi?? juos iA? ten po visAi?? A?emAi??s pavirA?iA?, ir jie metAi?? statAi?? miestAi??. Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes VieA?pats ten sumaiA?Ai?? visos A?emAi??s kalbAi?? ir iA? ten iA?sklaidAi?? juos po visAi?? A?emAi??s pavirA?iA?.[2]

Dabar Luckaus albume jie visi lygAi??s, nebylAi??s ir nemirtingi, o autorius gali neA?aliA?kai tyrinAi??ti tai, kas jam rAi??pi labiausiai: A?mogaus ir fotoaparato objektyvo akistatAi??. TrAi??ksta tik la petite Madeleine, to vieno maA?o prancAi??ziA?ko biskvitinio pyragaiA?io, kuris iA?klibintA? tikrovAi??s patvarumAi?? ir, kaip kadaise ProustAi??, perkeltA? kitapus laiko. IA? kasdienybAi??s miglos A? ten, kur viskas daug ryA?kiau ir aiA?kiau (sic!). NepaA?A?stami vaizdiniai traukia paskui save A?vilgsnA?, atbukusA? nuo nuolat pasikartojanA?iA? schemA? taip, kad vienam ar kitam objektui atpaA?inti pakanka tik kontAi??rA?. Bet A?ia jA? sustabdo ir suklusti priverA?ia kiekviena detalAi??: grandine surakinta paauglio ar merginos koja (nes suabejoji), lovoje flirtuojanA?iA? meiluA?iA? rankos (nes suglumina), koncentracijos lagerio kaliniA? kAi??nai (nes matyta), perpus perplAi??A?tas barzdoA?iaus veidas (nes spAi??ji, kodAi??l), dirA?ai ant mirties bausme nuteistojo kAi??no (nes pajauti jo paskutinAi?? minutAi??), bendroje A?eimos nuotraukoje naiviai A?montuotas tAi??vo portretas ai??i?? fotografavimosi momentu jA? uA?dengAi?? A?mona (nes nusiA?ypsai), vyras siauromis akimis ir smailia nosimi, sustingAi??s prie gAi??liA? krAi??mo (nes negali prisiminti gAi??lAi??s pavadinimo, bet jos ir anos vasaros kvapas tave pasiekia A?aibiA?ku greiA?iu).

Samplaika uA?plAi??stanA?iA? refleksijA?, kai nesvarbu, kas pirma, intelektas ar emocija, atliepia ir yra tas tikrasis tikrovAi??s paA?inimas. Proustas pasyviai dalyvavo savo gyvenimo ai??zA?ventAi??jeai???, hermetiA?kai uA?darytame ir kartoA?iA? pripildytame narve, bet atgydavo ir pajusdavo to paties gyvenimo ai??zskonA?ai???, kai pagaudavo nuorodAi?? matyti kitaip. Matyti kitaip arba kitkAi?? yra stilius ai??i?? kiekvieno autoriaus siekiamybAi??, kuri Luckui, jau naujojo laiko A?mogui, buvo tokia pat organiA?ka ir individuali, kaip vaikA?A?iojimas, sAi??dAi??jimas, alsavimas. Jis kokybiA?kai skiriasi nuo aplinkoje aptinkamA? reiA?kiniA?, yra atpaA?A?stamas ir A?simenamas, bet svarbiausia ai??i?? lauA?antis A?proA?ius. Nors Luckus atsiriboja nuo asmeninAi??s patirties ir nepalieka jokiA? identifikavimo A?enklA?; tik poA?iAi??rA?, kuris ir tampa pagrindine idAi??ja, metodu ir kAi??rybos prieA?astimi. Vienintelis, bet taip pat paslAi??ptas pAi??dsakas ai??i?? paskutiniame albumo puslapyje A?klijuota jo tAi??vA? fotografija ai??i?? yra tarsi taA?kas, bet svarbus tik paA?iam autoriui. Jo pasaulis neturi kraA?to, o poA?iAi??ris neturi pradA?ios ir pabaigos, tiesiog albume turi bAi??ti pirmas puslapis ir paskutinis.

Luckaus meniniame pasaulyje nAi??ra draugA?, kaip nAi??ra ir prieA?A?, nAi??ra nugalAi??tojA?, kaip nAi??ra ir pralaimAi??jusiA?jA?, nes jie visi tos paA?ios kilmAi??s, priklausAi?? vienai visuotinAi??s mobilizacijos epochai. LietuviA? fotografas taip pat, kaip ir jos destruktyvumAi?? kritikavAi??s Veimaro respublikos intelektualas Ernstas JA?ngeris, atidengAi?? paradoksalA? gyvenimo talpumAi?? ai??i?? visiA?ko iA?tvirkimo ir negailestingos disciplinos, archajiA?kos kaimo idilAi??s ir rAi??kstanA?ios industrijos koA?maro, burA?uazijos spindesio ir proletariato skurdo, natAi??ralaus gimimo karo metais ir makabriA?kos mirties taikiu laiku, aiA?kios materijos fizikos ir painios bAi??ties metafizikos suderinamumAi??. MasiA? ir maA?inA? epochos A?mogA? valdo beprotiA?kas procesas, kuriame fotografija yra ne tik jo produktas, bet, pasak JA?ngerio, ir optinis dokumentas, o fotoaparato objektyvo lAi??A?is ai??i?? ne tik instrumentas, bet ir modernaus A?mogaus A?iAi??ros organas, maksimaliai koncentruojantis dAi??mesA? arba padidinantis paA?inimo patirtA?.

Savo tyrimu Luckus akivaizdA?iai A?rodo, kad ai??zmes gyvename pasaulyje, kuris, viena vertus, visiA?kai primena dirbtuves, kita vertus, visiA?kai panaA?us A? muziejA?ai???[3]. TaA?iau, iA?vengdamas muziejams bAi??dingo istorinio fetiA?izmo ir racionalizmo, jis aistringai ir A?A?Ai??liai narsto dirbtuvAi??s lentynas ir stalA?ius, kartais nuklysdamas A? technokratinio progreso iA?vagotAi?? kraA?tovaizdA?. Tie abstraktAi??s faktAi??ros ir linijA? voratinkliai yra strateginiai topografijos dokumentai, iA? karinio lAi??ktuvo fiksuoti taikiniai (o gal jau rezultatai), taA?iau tokio peizaA?o estetizavimas niveliuoja politinAi??s kartografijos funkcijAi??. Kaip ir virA? vandens skriejanti torpeda, kuri albume ai??zpaleidA?iamaai??? net dvideA?imt vienAi?? kartAi??, bet nesukelia jokios A?tampos, tik estetinAi?? palaimAi?? nuo jAi?? gaubianA?io mAi??lio ir tylos (nors geriau A?siklausAi??s gali iA?girsti gaudesA?). O kol ji skrieja, yra valgoma, ga??riama, mylima, sportuojama arba tiesiog miegama. Karas ai??i?? ne A?vykis, o tik visuotinAi??s mobilizacijos proceso dAi??sninga eiga. Tai mAi??smalAi??, permalanti praAi??jusiA? amA?iA? palikuonis ir pagaminanti naujo tipo produktAi?? ai??i?? pokarinAi?? visuomenAi??, kuri ilgesA? malA?ina palikimo A?ukAi??mis, tarp kuriA? ai??i?? ir fotografijos. Tiesa, A?alia senA?jA? jau spAi??jo sugulti ir iA? fronto siA?sti atvaizdai, kurie taip pat yra tik praeitis. Nors ideologams, kurie mano esAi?? progreso flagmanai, karo fotografija yra A?is tas daugiau negu prisiminimA? katalizatorius; tai ai??i?? propagandinis ginklas, atakuojantis sAi??monAi?? ir diegiantis ai??ztiesAi??ai???. Luckus A? savo albumAi?? A?traukia ir tokius kadrus, bet juos neutralizuoja, taip grAi??A?indamas vaizdui autonomiA?kumAi??. TaA?iau neatsitiktinai karAi?? autorius iA?ryA?kina savo meniniame chaose, pabrAi??A?damas, kad ai??znieko nAi??ra baisiau uA? teisybAi?? ir neA?inomybAi??ai???. Teisingi, dramatiA?ki ir lemtingi A?odA?iai.

treA?ia remarka

Vitas Luckus gimAi?? 1943 m. geguA?Ai??s 29 d. Kauno A?ydA? ligoninAi??je. Augo staliaus A?eimoje. MokAi??si Kauno vidurinAi??s meno mokyklos DailAi??s skyriuje tapybos. Po septyniA? klasiA? metAi??, nes nepakentAi?? mokymosi pagal programAi??. Dirbo visokius atsitiktinius darbus statybose, Kauno prieplaukoje ir kitur. Dirbo, kad turAi??tA? pinigA? kelionAi??ms ai??i?? buvo susiA?avAi??jAi??s Ernestu Hemingwayai??i??umi. PradAi??jo fotografuoti bAi??damas keturiolikos, o 1963 m. A?stojo A? Kauno fotoklubAi??, vAi??liau jam vadovavo. Tarnaudamas armijoje susipaA?ino su didA?iAi??ja savo gyvenimo meile Tania, kuri sugebAi??jo jA? suprasti ir, nebandydama pakeisti, priAi??mAi?? tokA?, koks yra, ai??i?? lauA?antA? visus stereotipus. Nuo 1969 m. dalyvavo Lietuvos fotografijos meno draugijos veikloje. Gyveno ir kAi??rAi?? Vilniuje. Niekada nebuvo iA?leistas A? uA?sienA?, bet nuolat keliaudavo po ai??zplaA?iAi??jAi?? tAi??vynAi??ai???, iA? kelioniA? parsiveA?davo gausius fotografijA? ciklus. Vienas paskutiniA? darbA? ai??i?? sumaketuoti ir rankomis suklijuoti penki autoriniai albumai, tarp jA? ir PoA?iAi??ris A? senovinAi?? fotografijAi??. 1987 m. kovo 16 dienAi?? susikivirA?ijAi??s su A?urnalistu Broniumi Krakausku jA? nuA?udAi?? ir, suvokAi??s kAi?? padarAi??, pats iA?A?oko pro penkto aukA?to langAi??. MirAi?? vietoje.[4]

Luckus savo originalia raiA?ka gerokai iA?plAi??tAi?? tradicinAi??s lietuviA? fotografijos mokyklos estetikos ribas. Jis pirmasis pritaikAi?? konceptualias strategijas ir savo pasaulAi??vaizdA? iA?reiA?kAi?? sudAi??tingesnAi??mis vaizdo struktAi??romis. PoA?iAi??ryje A? senovinAi?? fotografijAi?? autorius postmodernistiA?kai cituoja kitA? fotografA? darbus, bet ne orientuojasi A? jA? pirmines prasmes ir intencijas, o siurrealistiA?kai konstruoja savo praneA?imAi?? ai??i?? apeliuodamas tarsi tik A? fotografinAi?? laikmenAi??, iA? tikrA?jA? menininkas palieA?ia gilius socialinius aspektus, kurie albume atgulAi?? pateminiu sluoksniu. KAi?? veikia viename atvarte sujungti apdriskAi?? prieglaudos vaikai su laimingaisiais kaukiA? baliuje? Vieni nuolankiai pozuoja ir baugA?A?iai stebi fotografAi?? (galbAi??t pirmAi?? kartAi??), kiti kvailioja ir maivosi prieA? fotoaparatAi?? (tai jiems ne naujiena). Gyvenimo neteisybAi?? Luckus ne lygina, ne prieA?prieA?ina skurdAi?? su prabanga, o juos sulygina, taip suteikdamas vienodas teises pasireikA?ti begalinAi??je perspektyvoje. TokiAi?? ateities galimybAi??, akivaizdu, nutuokAi?? ir sAi??moningai portrete tai iA?reiA?kAi?? A?eima (tAi??vai su trimis vaikais), atAi??jusi A? fotoateljAi?? A?siamA?inti. Jauniausiasis spyriojasi ir dar nesupranta A?io akto svarbos, o A?tai mergina, oriai A?velgianti tiesiai A? objektyvAi?? ai??i?? mediumAi??, valingai siunA?ia A?iniAi?? apie save bAi??simajam laikui. PaskutinA? A?ansAi?? turi kiekvienas, net negyvAi??lis. Vienintelis skirtumas ai??i?? tu negali pamatyti jo akiA?. Bet gali iA?narstyti jo A?kapes, antropologiA?kai iA?nagrinAi??ti ai??zeksponuojamAi??ai??? kAi??nAi??.

A?moniA? tipA? iA?klotinAi?? albume prilygsta (o gal net jAi?? pralenkia) biblinio Babelio miesto gyventojA? A?vairovei. Bet autoriaus poA?iAi??ryje nAi??ra jokio redukcionizmo (nesupaprastina ir nerAi??A?iuoja pagal grupes) ir psichologizmo (nesigilina A? dvasinA? pasaulA?); Luckui artimesnAi?? Cliffordo Geertzo interpretacinAi?? antropologija, kuri zonduoja susipynusiA? kultAi??rA? sluoksnius, nustatydama skirtingA? bendrijA? gyvensenai bAi??dingas reikA?mes, ir iA?pleA?ia A?moniA? diskurso sferAi??[5]. Fotografo tyrimo kodas ai??i?? A?mogaus elgsena ai??zprieA? fotoaparatAi?? tAi?? akimirkAi??, kai spragteli uA?raktasai???[6]. Ai?? vienAi?? katilAi?? sumetAi??s visas rases, Luckus tik patvirtina, kad nebando egzotiA?kais tipaA?ais ai??zkompensuoti bukinamAi?? A?prastumo jausmAi??, uA?goA?iantA? mAi??sA? paA?iA? sugebAi??jimo bendrauti tarpusavyje paslaptA?ai???[7], nesistengia permatyti, kas jie tokie, mAi??gina tik susikalbAi??ti (plaA?iAi??ja A?ios sAi??vokos prasme).

Autorius surengAi?? pasaulinA? forumAi?? ai??i?? jo portretA? galerijoje gali susidurti su A?ventiku, dvarininke, prostitute, A?iabuviu, lietuviA? valstieA?iu, japone, KalAi??dA? seneliu, nuotaka, liliputu, A?vairaus plauko menininkais ir kariais, seniais ir vaikais, daugybe rankA?, kojA? ir akiA?, kurios bando kAi?? nors pasakyti arba kAi?? nors suprasti. Afrikos genties moteris yra iA?sigandusi svetimA?alio su keistu daiktu, nutaikytu tiesiai A? jAi??, bet nesutrikusi dAi??l savo nuogumo (nebent yra iA?raunama iA? savo kultAi??ros ir ja manipuliuojama kaip A?aislu), o emancipuota vakarietAi?? pozuoja akto fotografijai, gerai iA?manydama savo pasaulio taisykles ir poreikius. Demonstratyvus A?iauriai suA?aloto jaunuolio kaA?kur Azijoje fotografavimas yra parodymas, kAi?? kaA?kas padarAi?? (ne be reikalo Luckus iA?didino tos scenos dalyvio veidAi??, tik neA?inia, kAi?? tas A?mogus nori pasakyti) ai??i?? Vakarams bet kuriuo atveju, ar tai bAi??tA? bausmAi??, ar nusikaltimas, jis liudija apie barbariA?kAi?? sAi??monAi??, drA?stanA?iAi?? tokia nehumaniA?ka forma apeliuoti A? sAi??A?inAi??. Visai kas kita ai??i?? mamos apkabinimas: mergaitAi?? languota suknele iA?reiA?kia visiems suprantamus jausmus. Ir nesvarbu, kad tokiAi?? kompozicijAi?? galbAi??t sudAi??liojo fotografas.

ketvirta remarka

Nesvarbu, kokie fotografo meniniai gebAi??jimai ar kaip pozuoja modelis ai??i?? A?iAi??rovas patiria nesuvaldomAi?? potraukA? tokiame atvaizde ieA?koti maA?ytAi??s atsitiktinumo, A?ia ir Dabar kibirkA?ties, kuria realybAi?? tarsi iA?degino vaizdAi??, kad surastume tAi?? nepastebimAi?? taA?kelA?, kur seniai pamirA?toje akimirkoje ateitis glAi??di taip iA?kalbingai, kad atsigrAi??A?Ai?? atgal galime jAi?? iA? naujo atrasti. Taip yra dAi??l skirtingos fotoaparato objektyvo ir akies prigimties: erdvAi??, suvokta A?mogaus sAi??monAi??s, uA?leidA?ia vietAi?? erdvei, suvoktai pasAi??monAi??s.[8]


[1] IA? fotografo sesers GraA?inos LuckutAi??s-BukienAi??s pasakojimo apie Vito Luckaus ketinimAi?? kurti filmAi??, panaudojant A?A? vaizdinA?, Kaunas, 2010-11-26.

[2] ai??zBabelio bokA?tasai???, in: Ai??ventasis RaA?tas: Senasis ir Naujasis Testamentai, Vilnius, 1998, Pr. 11:1a?i??9.

[3] ai??zWir leben in einer Welt, die auf der einen Seite durchaus einer WerkstAi??tte, auf der anderen durchaus einem Museum gleichtai???, in: Ernst JA?nger, Der Arbeiter: Herrschaft und Gestalt, Hamburg: Hanseatische Derlagsanstalt, 1932, p. 197.

[4] Biografija rekonstruota pagal fotografo sesers GraA?inos LuckutAi??s-BukienAi??s pasakojimAi??, Kaunas, 2010-11-26.

[5] Clifford Geertz, KultAi??rA? interpretavimas, vertAi?? Antanas Danielius, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 15.

[6] Vito Luckaus A?vadinis tekstas albumui PoA?iAi??ris A? senovinAi?? fotografijAi??, Vilnius, 1986.

[7] Clifford Geertz, op. cit.

[8] Walter Benjamin, ai??zKleine Geschichte der Photographieai???, in: idem, Das Kunstwerk im Zeitalter seiner technischen Reproduzierbarkeit: Drei Studien zur Kunstsoziologie, Frankfun am Main: Suhrkamp, 2003, p. 50.