YPATINGAI SEKAMI ALIAi??ANKOS TRAUKINIAI

A?URNALAS: KNYGA? AIDAI
TEMA: LITERATA?RA
AUTORIUS:Ai??Rima BertaA?aviA?iAi??tAi??
DATA: 2013-03

Ai??

Eugenijus AliA?anka,

GatvAi?? tarp dviejA? baA?nyA?iA?: EsAi??,

Vilnius: Tyto alba, 2012, 210 p., 2500 egz.

DizainerAi?? Asta PuikienAi??

Skaitydama(s) lietuviA? eseistikAi??, A?sitikini daugeliu, atrodo, banaliA? dalykA?: kad tai neapibrAi??A?iamas A?anras; kad bent minties kraA?teliu negalvodama(s) apie A?anrAi??, tA? tekstA? neperskaitysi; kad, net ir vertindama(s) esAi??, esi kaip niekad empirinis, A?mogiA?kas skaitytoja(s) su nuosava biografija, nuosava gyvenimo ir tekstA? (ne)-patirtimi. Kitaip sunku bAi??tA? paaiA?kinti, kodAi??l, skaitant Eugenijaus AliA?ankos rinkinA? GatvAi?? tarp dviejA? baA?nyA?iA?, pro akis praslydo ir ai??zgeri gyvenimo vertimaiai???1, ir poetiA?kumas, A?traukiantis ai??zkaip vaA?iavimas per laikAi?? traukiniuai???2. DAi??l to truputA? gaila ir truputA? pavydu galintiems keliauti laiku ai??i?? bet ir lAi??kuriavimas perone ar A?vilgsnis A? traukinio vagonus iA? iA?orAi??s (jA? struktAi??rAi??, spalvas, vienA? derAi??jimAi?? su kitais) leidA?ia A?iek tiek pasijusti keliautoju.

RinkinA? sudaro 13 tekstA?; kai kurie jau paA?A?stami iA? Ai??iaurAi??s AtAi??nA? ar LiteratAi??ros ir meno puslapiA?. Kaip A?prasta esAi?? rinkiniams, tekstai ai??znuistorinamiai???: nepateikiama nei pirmojo publikavimo (paraA?ymo) vieta, nei data, tad jie ima sietis, A?lietis, A?nekAi??tis tarpusavyje ai??i?? ir A?iuo atveju tai neiA?eina A? naudAi??. NeiA?eina, nes, skaitant knygAi?? nuo pradA?ios iki galo, atsiranda nepabaigiamos kartotAi??s A?spAi??dis, ir priekabiA? ieA?kanti(s) skaitytoja(s) bAi??tinai paskaiA?iuos, kiek kartA? esAi?? baigiamos retoriniu klausimu (5), kiek kartA? autorius cituoja pats save (bent 2), atsako A? interviu klausimus (bent 2) ar mAi??sto apie kiauA?inio ir viA?tos pirmumAi?? (irgi bent 2).

BendrAi?? knygos siuA?etAi?? palaiko teminAi??s sAi??A?aukos: pradedama vaikystAi??s prisiminimais (ai??zGatvAi?? tarp dviejA? baA?nyA?iA?ai???), toliau ai??i?? jaunystAi??s, kelioniA? patirtys (ai??zDidysis tranzasai???, ai??zNie dla idiotN?wai???, ai??zIA? A?emAi??lapiA? istorijos, arba LaiA?kas AleA?uiai???, ai??zAi??iaurietiA?kas Ai??jimasai???), savo A?aknA? ir istorijos paieA?kos (ai??zObeliA? trikampisai???, ai??zAi??iaurAi??s uA?kardaai???, ai??zInterviuai???), nuo prisiminimA? atsiskiriantys pamAi??stymai (ai??zPlyA?iaiai???, ai??zCirkas atvaA?iavoai???, ai??zKaimynaiai???, ai??zDriblingasai???), o uA?baigiama ai??zdabartyjeai???, ieA?kant paskutinio sakinio (ai??zCartagena no problemai???). Taip knyga priartAi??ja prie intelektinAi??s autobiografijos, iA?naudodama eseistikos teikiamAi?? galimybAi?? paA?nekAi??ti apie save ai??i?? apie tai, kAi?? apie save manai, kAi?? manai apie kitus (A?mones, tekstus) ir apskritai apie gyvenimAi??. Tokia autobiografiA?kumo galimybAi?? eseistikoje yra ir dovana, ir rimtas iA?bandymas: teksto statusAi?? gali A?gyti net padrikos mintys ar A?spAi??dA?iai, kuriA? nepavyktA? suglausti A? grieA?tus klasikiniA? A?anrA? rAi??mus, ai??i?? taA?iau kai patirtis A?tekstinama, jAi?? savo ruoA?tu imama vertinti ne tiek pagal mastAi?? ar turtingumAi??, kiek pagal literatAi??rinAi?? kokybAi??.

Tad logiA?ka, kad knygos atskaitos taA?ku tampa autobiografinis (arba ai??zautobiografinisai???) subjektas ir jo raiA?ka. PagrindinAi?? tekstA? ypatybAi?? ryA?kAi??ja atsakyme A? klausimAi??, kas yra raA?yti esAi?? ai??i?? tai ai??z[t]urAi??ti laiko uA?bAi??gti uA? akiA?, sugrA?A?ti A? praeitA?, kitaip sakant, nebAi??ti A?ia ir dabarai??? (p. 99). Subjektas, galvotojas, ai??zaA?ai??? A?ia skleidA?iasi per skirtingas laiko ir erdvAi??s plotmes, A? save suima skirtingus tekstus ir taip tampa ne tiek ai??ztekstA? susikirtimo vietaai???, kiek jA? sandAi??liuku. Ir bAi??tent subjektas bei jo raiA?ka yra ne tik itin ryA?kus, bet ir itin paA?eidA?iamas AliA?ankos eseistikos aspektas.

Pirmiausia, tekstuose subjektas skyla, dvejinasi ir trejinasi: tai apie save kalba treA?iuoju asmeniu (ai??zMesAi??ai??i?? tai mano A?eima, [...] A?iA? eiluA?iA? autoriusai???, p. 15; ai??zA?ia kronikininkas norAi??tA? atkreipti dAi??mesA?, kad kokios nors asociacijos su literatAi??riniu taiklumu yra grynas sutapimasai???, p. 17; ai??zKai kronikininkas su broliu priartAi??ja prie SidabrA? sodybvietAi??sai???, p. 27), tai panyra A? autorefleksijAi??. DaA?noje esAi?? fiksuojamas bAi??tent ai??zA?ia ir dabarai??? (ai??ztepuosi sumuA?tinius, uA?sipilu termosAi?? arbatosai???, p. 156), tada A?iAi?? situacijAi?? imama reflektuoti, taip atveriant keliAi?? nepabaigiamiems pamAi??stymams apie raA?ymo (kalbAi??jimo) situacijAi??:

KaA?kelintAi?? kartAi?? perskaitau A?A? klausimAi??, kai tik akys nuklysta nuo kompiuterio ekrano, kai smegenys pradeda suktis tuA?A?ia eiga ir ieA?ko pagalbos iA? anapus, iA? mAi??lynos uA?uolaidos ornamentA? [...]. (p. 14)

Kai sAi??du prie balto popieriaus lapo, atsipraA?au, A?ia jau tik praAi??jusA? A?imtmetA? menanti metafora, iA? tiesA? ai??i?? prie skystA?jA? kristalA? ekrano, pasijuntu stovA?s ledinio eA?ero pakrantAi??je, beveik nuogas, kur rudeniniai platanA? lapai dengia tik krantinAi??. (p. 108)

Tokia autorefleksija, pradAi??jusi kartotis, netenka gilesnio turinio ir ima atrodyti beveik kaip mechaniA?kas judesys: pasiA?iAi??riu A? save, o tada ai??i?? kAi?? matau, tAi?? dainuoju. Ir nors, kaip raA?o AlfonsAi?? AndriuA?keviA?iA? cituojanti Elena BaliutytAi??, geroje eseistikoje privalo bAi??ti dalis ekshibicionistinAi??s drAi??sos3, toji dalis AliA?ankos tekstuose daA?nai lieka neA?vilkta A? jokA? apsauginA? sluoksnA?: ai??zAr dabar A?ia esu tam, kad ryA?kinA?iau tuos pajuodusius nuo laiko paveikslus? Kad manyje pabustA? penkiametis Genutis, A?okinAi??jantis iA? dA?iaugsmo iA?girdAi??s, kad cirkas atvaA?iavo?ai??? (p. 101ai??i??102). Skaitydama(s) tekstus, daA?nai nejunti autoironijos, atsitolinimo (net autorefleksija, kuri turAi??tA? atitolinti, tik panardina giliau A? beveik begalinA? subjekto vidA?) ai??i?? ir, kai jA? nesti, prasprAi??sta kokia banalybAi?? ar pasvarstymai, kurie, vis kartodamiesi, ima kiek erzinti:

Nes kas yra A?itas gyvenimas, jeigu ne beviltiA?kas A?okinAi??jimas, vartymasis per galvAi??, noras A?tikti pasauliui, didvyriA?kos pastangos, nevykAi?? juokeliai pertraukose. Bet gal tik man atrodo, kad po apvaliu cirko kupolu kaip po saule nieko naujo, kad viskas kartojas, skirias tik kupolA? dydis ir A?vaigA?dynA? konsteliacija. (p. 105)

LiteratAi??ra prasideda ten, kur baigiasi gyvenimas, gyvenimo paribiuose. Kol myliu, kol sprendA?iu kasdienius klausimus ar vaikA?tau pajAi??riu stebAi??damas saulAi??lydA?, literatAi??ra neegzistuoja. Ji pasirodo horizonte tada, kai atsiranda distancija. Kai A?vyksta susidvejinimas. [...] Gimdama ji A?gauna A?vairiausius pavidalus, nulemtus vietos ir laiko, kalbos, paA?ios literatAi??ros, pagaliau ai??i?? gyvenimo. (p. 182)

Ai??is nuolatinis papildymo, pridAi??jimo, iA?plAi??timo veiksmas atliekamas daugeliu lygmenA?. Knygoje vietomis pasiklysti tarp svetimA? tekstA? ir vardA?: jei kalbama apie vienatvAi??, tai ji bus ir pernelyg triukA?minga (p. 110), ir trunkanti A?imtAi?? metA? (p. 202), jei apie biurokratijAi?? ai??i?? tai bAi??tinai dalyvaus Kafka (p. 69). IntertekstA? jungtis verA?ia jungtis skirtingus, net prieA?taringus pasaulius:

Eldoradas reikA?tA? galutinA? postovA?, A?ia raA?ytojo lauktA? KirkAi??. KirkAi??, prisidengusi ideologijos, teologijos ar dar kokios -logijos skraiste. (p. 172)

Sekmadieniais skaitydamas iA? bibliotekos parsineA?tAi?? MusilA? jauA?iuosi daug senesnis uA? jA?, nes esu ne tik A?mogus be savybiA?, aA? esu A?mogus be A?aknies, ir A?itas rojus, kur visAi?? parAi?? dega A?viesa, tAi??ra palata be rankenA? numeris 27, tobulas A?echovo, Dostojevskio ir Kafkos kubas, iA? kurio galima iA?traukti A?aknA? be liekanos, be nuskausminamA?jA?. (p. 76)

Kartais siekiama eksplikuoti net metaforas ar nutylAi??jimus, taip beveik jAi??ga aktualizuojant visas A?manomas A?odA?iA? reikA?mes:

AnkstyvAi?? lapkriA?io rytAi?? drengiant A?lapdribai niurktelAi??ti kad ir A? A?veicariA?kAi?? eA?erAi?? nAi??ra didA?iausias malonumas net man, linkusiam A? mazochistinius pakutenimus. Na, nepagalvokit, kad vakarais svajoju apie moterA?-raitelAi?? juodais odiniais drabuA?Ai??liais, su rimbu rankoje. UA?tenka man ir literatAi??ros juodais apatiniais. (p. 106)

Ai??ie fragmentai leidA?ia manyti, kad prozos (bent jau esAi??) ir poezijos pamatai ne tokie jau skirtingi ai??i?? maA?iau yra daugiau, o taupumas reiA?kia ir skalsumAi??. Taip AliA?ankos eseistika atsiskiria nuo vadinamosios Ai??iaurAi??s AtAi??nA? komandos ir tokiA? kanoniniais (kiek tai A?manoma) laikomA? eseistA? kaip Giedra RadvilaviA?iAi??tAi??, Sigitas Parulskis, Alfonsas AndriuA?keviA?ius ir kt.: uA?uot kAi??rAi??s grieA?tAi?? teksto struktAi??rAi??, jis leidA?iasi keliauti ai??zgraA?iais pavirA?iaisai??? ai??i?? nenuostabu, kad tekstuose ataidi lyg jau iA? kitA? eseistA? atAi??jusios patirtys (ai??zPlyA?ysai??? ai??i?? iA? AndriuA?keviA?iaus esAi?? apie tarpus; kelionAi??s bei ai??zir aA? ten buvauai??? naratyvas ai??i?? iA? Rolando Rastausko; stipendijA? ir literatAi??riniA? ekskursijA? apraA?ymai ai??i?? iA? Parulskio; A?aismas intertekstiniais ryA?iais ai??i?? iA? RadvilaviA?iAi??tAi??s ir kt.).

TaA?iau visai prieA?ingas poveikis kyla ten, kur specifinAi?? literatAi??rinAi?? raiA?ka leidA?ia subjektui kitaip dalyvauti tekste, ai??i?? sAi??monAi??s srauto (arba jA? imituojanA?iuose) fragAi??mentuose. Juose iA?kylanA?ios asociacijos atsveria sAi??moningai ir kone jAi??ga konstruojamus svarstymus, ir tai yra vienos graA?iausiA?, emociA?kai ir estetiA?kai paveikiausiA? knygos vietA?. Ai??tai kopimas A? kalnus:

Po dienos lipimo, kai pagaliau cirkas atsiveria ir vakarAi??janA?ios saulAi??s spinduliuose nuA?vinta perAi??ja, paskubom valgom biguzAi??, pasaldintAi?? vandenA? su duonos gabaliukais, reikia skubAi??ti, makaronai su tuA?onke bus rytoj, A?iandien dar laukia perAi??ja, ir kai pakyla blogumas ir iA?vemiu visAi?? vandenA?, pasaldintAi?? visai nebesaldA? vandenA? ir dar kaA?kAi?? daugiau, paskutinAi??s gyvybAi??s atsargas, ir kai A?iek tiek palengvAi??ja, ir kai suprantu ai??i?? arba lipsiu A? perAi??jAi?? dabar pat, arba niekada, ir kai vienas skubu A?veikti paskutinius A?imtus metrA?, ir kai likus keliems A?ingsniams sugrA?A?ta blogumas, kai iA?vemiu ir tai, ko neA?inojau turA?s, kai nebepakeliu kuprinAi??s ir A?ventoji dvasia nusileidA?ia jos paimti, o pats tuA?A?iomis, beveik be sAi??monAi??s, uA?siropA?A?iu JokAi??bo kopAi??A?iomis A? virA?A?, griAi??nu nugara ant kuprinAi??s ir angelas kiA?a man po lieA?uviu validolio tabletAi??, tada tarsi pro miglAi?? pamatau atsivAi??rusA? peizaA?Ai??. (p. 135ai??i??136)

A?ia matyti keletas dalykA?: viena vertus, tarsi stilizuojama parulskiA?ka raiA?ka ai??i?? bjaurumo estetika, supinta su vidinio ai??zpraregAi??jimoai??? momentais, kurie atsiduria paA?ioje teksto kulminacijoje. Orientacija A? sAi??monAi??s srauto technikAi?? yra ir orientacija A? literatAi??rinA? pasakojimAi??, tad ir A? kitokiAi?? esAi?? ai??i?? grindA?iamAi?? siuA?etu, o ne meditacijomis ar svarstymais. Ir bAi??tent ten, kur pamAi??stymai apie save ir filosofavimai apie kultAi??rAi?? (postmodernizmAi??) uA?leidA?ia vietAi?? pasakojimui, tekstai itin pagavAi??s: kelionAi?? A? SibirAi?? atmintimi (seneliA? istorija; ai??zInterviuai???), fragmentai iA? klajoniA? autostopu, traukiniais (ai??zIA? A?emAi??lapiA? istorijos, arba LaiA?kas AleA?uiai???) ir kt.

Su specifiniu pasakojimo bAi??du, ar tiksliau galimybe, susijAi??s ir, anot RadvilaviA?iAi??tAi??s, ai??zpagrindinis veikAi??jasai???4 AliA?ankos eseistikoje ai??i?? laikas. A?ia jis nustoja buvAi??s vien veiksmo aplinkybe, tampa bAi??tinu veiksmo (prisiminimo) elementu: laikas yra dviplanis (plg. p. 5); praeities prisiminimai nuolat ai??zsudabartinamiai??? esamuoju veiksmaA?odA?iA? laiku:

RugpjAi??A?io pabaiga, dienos trumpAi??ja, mes sAi??dame A? keleivinA? traukinA?, pirmAi?? kartAi?? sumokame uA? kelionAi?? iki pat Z., sakykim, A?A?kart tai Vilnius. [...] kodAi??l ir po trisdeA?imties metA? ta kelionAi?? nuolat iA?nyra neA?tikAi??tinu ryA?kumu, nors A?itiek graA?iausiA? kelioniA? [...] jau uA?klojo daug A?vieA?esnAi??s dulkAi??s (p. 55ai??i??56),

o dabartyje vykstanti praeitis prisimena ateitA?:

Viskas vyksta sklandA?iai, mes stovime keturiese tambAi??re A?bedAi?? nosis A? vienintelA? grotuotAi?? langelA?, tarsi pyp show klube, tiesa, tai bus po gerA? deA?imties metA? Niujorke, tik tAi??syk aA? bAi??siu jau vienas. (p. 43)

Tokia prustiA?ka laiko traktuotAi?? Eugenijaus AliA?ankos GatvAi??je tarp dviejA? baA?nyA?iA? atlieka keletAi?? funkcijA?. Pirmiausia, A?itaip subjektas ir jo atmintis tampa nepavaldAi??s chronologijai ir nuoseklumui, iA?siverA?ia iA? A?prastinAi??s pasakojimo logikos ai??i?? iki pradedama demonstratyviai dA?iaugtis savo galiomis, nepabaigiamai kaupti A?odA?ius, reikA?mes ir kitus tekstus. Antra, judAi??jimas laiku paryA?kina paA?iAi?? judAi??jimo bAi??tinybAi??: vidinis siuA?etas yra tiesiog privalomas esAi??, antraip ji rizikuoja uA?siA?aisti atspindA?iais ir pavirA?iais. BAi??tent tie atsiminimai, kurie sudAi??lioti A? pasakojimus-siuA?etus, traukia AliA?ankos traukinA? laiku. Ir treA?ia: eseistikos kelionAi?? laiku ai??i?? tai ne vien literatAi??riniai pasakojimo triukai, bet ir vidinis skaitytojo(s) A?vykis, persikAi??limas A? kitAi?? erdvAi?? ir laikAi??, kartu greta iA?laikant savAi??jAi?? patirtA? ir gebant pagal jAi?? matuoti tekstAi??. Ar uA?tenka tos patirties arba ar uA?tenka jai teksto ai??i?? jau kitas klausimas, numanantis, kad jiems abiem A?manoma ir prasilenkti, ir vaA?iuoti skirtingais bAi??giais ai??i?? o taip irgi nutinka kelionAi??se traukiniais.

1 Ai?? Elena BaliutytAi??, ai??zGeri gyvenimo vertimaiai???, in: Ai??iaurAi??s AtAi??nai, 2012-10-05.

2 Ai?? Giedra RadvilaviA?iAi??tAi??, ai??zNuo TAi??vynAi??s iki New Yorkai???, in: bernardinai.lt, 2012-03-09, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-09-giedra-radvilaviciute-nuo-tevynes-iki-new-york/78481, (2013-01-25).

3 Ai?? Elena BaliutytAi??, op. cit.

4 Ai??Ai??Giedra RadvilaviA?iAi??tAi??, op. cit.