Žaidimo objektai

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Jurgita Ludavičienė
DATA: 2014-03

Visgi baisiai sudėtinga rašyti apie gimtą miestą ir to miesto dailės mokyklą, kurią, žinoma, teko dar ir baigti. Sudėtinga, nes tai jau dariau daugybę kartų įvairiomis progomis (o progų mokykla pateikia nuolat), ir surasti kokį nors aspektą, kuris dar nebūtų aptartas, išties darosi vis sunkiau. Bet tiek to: šįkart mokyklos tekstui galima pritaikyti sukaktuvių sveikinimo šabloną. Iš karto patikslinu: mokykla šiuo atveju – VDA Telšių fakultetas. Per netrumpą savo gyvavimo laiką ši institucija ne kartą keitė savo pavadinimą – nuo Telšių amatų mokyklos per Telšių taikomosios dailės technikumą, Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, kol galiausiai „pakilo” socialinės hierarchijos laipteliais ir prisijungė prie Vilniaus dailės akademijos, tapdama vienu jos fakultetų. Keisdama pavadinimus, institucija atkakliai nekeitė paskirties ir misijos, o tai yra svarbiausia. Skirtingais laikais, keičiantis santvarkoms ir visuomenės požiūriui, mokykla visuomet išlaikė savo pirminę funkciją: mokyti. Amato, būdo užsidirbti duoną, o paskui, vis atkakliau –­ meno. Visgi turiu su džiaugsmu pridurti, amato nepamesdama (nes tvirtai tikiu, kad šio nepelnytai nutylimo meniniuose sluoksniuose žodžio laukia šviesi ateitis). Realiai pažiūrėti, kur nuėjo mokykla, galima Vilniuje; štai ir sukaktuvių sveikinimo proga. VDA parodų salėje „Titanikas” prieš pat Vasario 16-ąją atsidarė Telšių fakulteto baigiamųjų ir kursinių darbų paroda, ir dar paaiškėjo, kad jau 16 metų, kai Telšių fakultetas glaudžiasi po globėjišku (?) ir reikliu (?) VDA sparnu. Štai dabar galima ir pasveikinti mokyklą, ir patikrinti, kokia gi ten ta meno ir amato, konceptualumo ir mėgėjiškumo pusiausvyra.

Mindaugas Špučys. „Griūšis“, 2013. M. Špučio vizualizacija
Mindaugas Špučys. „Griūšis“, 2013. M. Špučio vizualizacija

Parodos kuratoriai Mindaugas Šimkevičius ir Algimantas Mikuta eksponuojamus daiktus klasifikuoja taip: objektai, ne-objektai ir dar kitokie objektai. Iš karto, žinoma, prisimename Borgeso klasifikacijas apie gyvūnus, artimus imperatoriui, arba atmintyje likusį vieno dėstytojo aiškinimą, kad memorialiniai paminklai skirstomi į kryžius, pusiau kryžius ir ne kryžius. Aišku, kad toks skirstymas – sąmoningai atsainus ir šiek tiek gynybinis; Lietuvoje skirstymas į centrą vs provinciją toks gajus, kad kartais norima gintis net ten, kur niekas nepuola, užbėgant už akių ir demonstruojant išankstinę kuklesniojo poziciją. Juolab Telšių fakultetui gintis nėra ko. Reikia džiaugtis. Nes akivaizdu, jog mokykla sugebėjo surasti pusiausvyrą tarp amato mokymo (grandis, kurios šiuo metu trūksta bene labiausiai: kokybiškai dirbančių ir savo darbą mėgstančių amatininkų) ir noro kurti meną. Todėl visa paroda, t. y. objektų rinkinys, prezentuoja būtent šitą pusiausvyrą. Ryškiausiai, be abejo, parodoje dominuoja metalas. Telšių „metalistai” jau daugelį metų sėkmingai pildo žymiausių Lietuvos metalo menininkų gretas: dalis buvusių „dailininkų-vykdytojų” po technikumo ar aukštesniosios mokyklos baigimo sėkmingai kala antkapinius paminklus, tvoras, stogelius ar laiptų turėklus. Kitiems tai buvo pirmasis laiptelis, po kurio sekė Talino dailės universitetas ir tolesnės metalo meno studijos. Dabar ši nusistovėjusi seka suardyta, VDA TF absolventai, įgiję bakalauro diplomus, studijų tęsti važiuoja ne tik į Taliną, o ir į Jungtinę Karalystę, Švediją, Ispaniją arba Vilnių. O Telšiuose jie gali žaisti. Jie dar jauni. Ir turbūt tas aiškiai jaučiamas jaunatviškumo, noro būti originaliu menininku, naivaus gudrumo pojūtis ir yra žaviausias, žiūrint į „Titanike” eksponuojamus darbus. Į didžiulį metalinį šakotuvą, vardu „Žulikas” (aut. Povilas Vaclovas Adomaitis) ar Boriso Kurkovo „Orkestrą” – metalines dėžes, kuriomis įmanoma išgauti garsus, žaidžiant muzikantus. Kažkas tuo metu gali pažaisti dirigentą; kilus nepasitenkinimui pastarojo dirigavimu, jį galima čia pat nubausti liaudišku būdu – duoti „grūšią”. T. y., pasinaudoti Mindaugo Špučio metaliniu aparatu, leidžiančiu metaliniu nykščiu perbraukti per kandidato kaklą. Arba pažaisti iš tikrųjų – iš didelių strypų susikonstruoti kengūrą, visai panašią kaip vaikystėje iš sovietinio konstruktoriaus. Tik manasis buvo plastikinis, o dabar šitie strypai guli monumentalioje metalinėje skrynioje su veržlėmis ir veržliarakčiais bei kitais įrankiais. Vaikai užauga, o noras žaisti lieka; tik žaislai dabar – sunkūs, veržlės ir replės – tikros. Bet kas pasakė, kad tikri vyrai nežaidžia? Kaip tik žaidžia. Kas vaikystėje nevežiojo ratukų, prisidėjęs į juos žaislų ar kokių kitokių vaikiškų lobių? Telšiečiai už virvių tampo akmenis, pridėję jiems ratelius, fone skambant „The Rolling Stones” muzikai; žaidžia performansą, nuoširdžiai ir drauge šaipydamiesi patys iš savęs. Visi šie daiktai gali tilpti į bet kurią iš telšietiško „objektiškumo” kategoriją, tačiau juk akivaizdu, kad ir bandymas skirstyti taip pat tėra žaidimas. Žaidimas, atsistojus ant rimto pagrindo, nes mokykla „Titanike” aiškiai prisistato kaip rimta institucija. Pakanka pažiūrėti į Justinos Zymonaitės aksesuarus „Organic”, galinčius papuošti bet kurią konceptualios juvelyrikos parodą, Gabrielės Pranevičiūtės „Įrenginį istorijoms kurti”, įgalinantį metaliniame cilindre pasakoti daugybę skirtingų istorijų, ar tarpdisciplininį Kazimiero Inčirausko „O jūs vaikai taip darykit”, sąmojingai atsiremiantį ir į MTR (meninio trikotažo apdirbimo) specialybės istoriją, ir į savo asmeninę praeitį. Akivaizdu, jog ir dėstyme linkstama į eksperimentus ir kūrybos laisvę; nuo akademinio piešimo prie „Piešimo kitaip”, parodant, jog piešti įmanoma viskuo – net salotomis ar makaronais (Dovilė Kondrašovaitė „Negatyvūs autoportretai NEmaistingoje kasdienybėje”). Kad piešimas yra tiesiog vienas būdų matyti pasaulį ir jį parodyti kitiems. Kita vertus, sąžiningam amatui sąžiningai atstovauja baldų dizaino ir restauravimo specializacijos studentai, demonstruodami kvalifikuotai ir kruopščiai gyvenimui prikeltus istorinius baldus, bei aprangos ir mezgimo dizaino programos studentės, konceptualiai pristatančios savo ekspoziciją kaip drabužių parduotuvę. Galima matuotis, jei kas išdrįs (o juk būtų įdomu). Taigi įvairių veislių objektai ir ne-objektai sudaro margą, įvairią, tačiau neabejotinai bendrų bruožų turinčią visumą. Margumą lemia, be abejo, mokykloje šiuo metu egzistuojančių specializacijų įvairovė; medalininkystė, meninė juvelyrika, taikomoji skulptūra, meninė kalvystė, architektūrinė metalo plastika, gaminio dizainas – gebėjimai, kurių paklausa akivaizdi. Todėl ir parodinė reprezentacija fragmentiška, nevienalytė ir tuo pačiu (o gal būtent dėl to) – žaisminga.

Meno ir amato vienovė, dar kartą sakau. Ne būtinybė rinktis tarp vieno ir kito, o siekis harmoningai jungti šiuos du komponentus. Telšių fakultete išties netrūksta nei minčių, nei būdų joms įgyvendinti; galbūt dar didesnis atvirumas pasauliui ir aplinkai padėtų dar geriau suvokti, kas vyksta pasaulyje, o ne tik Žemaitijoje (simboliškas Telšiuose stovintis Žemaitijos gaublys –­­ kartais atrodo, jog kūrėjams sunkiai sekasi perlipti įsivaizduojamą barjerą, skiriantį žemaičių teritoriją nuo kitų, už ribos esančių). Tačiau tai, akivaizdu, mokyklos dar laukia, toliau einant suderinamumo ir harmonijos paieškų keliu. O kol kas mokykla puikiai sugeba studentams leisti žaisti idėjomis, daiktais, statyti kartais naivokas, bet nuoširdžias oro pilis – ir išmokyti padėti joms pamatus. Ugdyti ir homo faber, ir homo ludens. Ir, ko gero, kaip tik tai ir yra stipriausioji mokyklos pusė. Kaip tik tai džiugina ir leidžia tikėti mokyklos išlikimu ir sėkminga ateitimi.

Rasa Grigaliūnaitė, Gediminas Ivanauskas, Julius Jašauskas, Mantas Petrauskis, Laima Valančiauskienė. Projektas „Riedantys akmenys“
Rasa Grigaliūnaitė, Gediminas Ivanauskas, Julius Jašauskas, Mantas Petrauskis, Laima Valančiauskienė. Projektas „Riedantys akmenys“