A?aidA?iant slAi??pynes su lavonu

A?URNALAS:Ai??FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS:Ai??Jurij Dobriakov

DATA: 2012-09

A?aidA?iant slAi??pynes su lavonu

Jurij Dobriakov

Jis slepiasi kaA?kur atvaizdo gilumoje. Fotografinis atvaizdas pradeda egzistuoti man tada, kai nujauA?iu jo buvimAi?? ten. Kai A?tariu, kad jis yra patalpintas A? atvaizdAi?? sAi??moningai, dirbtinai,Ai?? kad jis yra akcentuojamas ir ekshibicionistiA?kai iA?statomas, kad jis siekia uA?pildyti visAi?? atvaizdo plotAi?? ir A?Ai??tbAi??t atkreipti mano dAi??mesA? A? save, atvaizdas tampa dalimi to beribio atvaizdA? srauto, kuriame kiekvienas atvaizdas niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito, ir kuriame nei vienas atvaizdas man nerAi??pi.

NereikAi??tA? suprasti nuorodos A? lavonAi?? tiesmukai. Nors A?ias mintis inspiravo pirmiausia nematomas plikai A?mogaus akiai, bet A?manomas A?A?iAi??rAi??ti daug kartA? padidintoje nuotraukoje negyvas kAi??nas iA? Michelangelo Antonionio filmo ai??zPadidinimasai??? (ai??zBlow-Upai???), mano tekste jis veikia kaip metaforiA?ka figAi??ra, kaip fantomas. Tai ai??i?? realybAi?? anapus fotografinio atvaizdo, kaA?kas, kas niekada jam iki galo nepriklauso ir niekada nepasirodo akivaizdA?ia forma, bet persmelkia visAi?? atvaizdAi?? savo nematomu buvimu.

Senuose mAi??gAi??jiA?kuose HelovinAi?? A?venA?ianA?iA? amerikieA?iA? portretuose, surinktuose knygoje Haunted Air, nAi??ra jokiA? tikrA? numirAi??liA?. IA? pirmo A?vilgsnio A?ios nuotraukos atrodo nekaltai A?maikA?A?ios. TaA?iau po A?iuo nekaltumu slepiasi sunkiai paaiA?kinamas A?iurpulys. JA? sukelia bAi??tent tas su kaukiA? bjaurumu disonuojantis lengvabAi??diA?kumas, kaukAi??s ar kostiumo suteikiamas A?aismingas anonimiA?kumas, pramogos forma A? normalumo erdvAi?? A?raA?ytas nemalonus, A?mAi??kliA?kas, nepadorus turinys. ai??zKauke, kas tu?ai???. Kauke A?iuo atveju yra vienAi?? kartAi?? per metus A? pavirA?iA? iA?keliama atvirkA?tinAi?? A?io normalumo pusAi??, visa tai, kas ai??zA?prastu metuai??? neturi vietos A?io nekalto pasaulio pavirA?iuje ai??i?? pavyzdA?iui, juodaodA?io (vergo) figAi??ra, mirtis, iA?sigimimas. To pasaulio nebAi??ra, jis pats tapo numirAi??liu; niekas nebedaro tokiA? nuotraukA?. Mes galime atpaA?inti A?ias formas tAi??kstanA?iuose A?iandien jaunA? fotografA? sukuriamA? ai??zA?okiruojanA?iA?ai???, ai??ztransgresyviA?ai???, ai??zlynA?iA?kA?ai??? atvaizdA?, taA?iau A?iuo atveju tai tAi??ra tyA?inis, kruopA?A?iai suplanuotas bjaurumas, keistumas ar vaiduokliA?kumas. Atvaizdas yra iA?sunkiamas jo kAi??rAi??jo dar prieA? bAi??damas sukurtas.

GyvAi?? numirAi??lA? pagimdo chronologinAi??s ir chromatinAi??s anomalijos. Sergejaus Prokudino-Gorskio 20 a. pradA?ioje sukurtos spalvotos Rusijos imperijos gyventojA? ir peizaA?A? nuotraukos sukelia ypatingAi?? atpaA?inimo sutrikimAi??. A?monAi??s, uA?fiksuoti A?iuose atvaizduose, yra arA?iau manAi??s, nei jie turAi??tA? bAi??ti pagal savo nuotolA? laike. Spalva pernelyg priartina juos prie A?iandienos ai??i?? spalva, kurios nesitiki iA? tos epochos vaizdiniA? dokumentA?, kuri yra pernelyg gyva, anachronistinAi??. Pasaulis turi bAi??ti monochrominis bent jau iki 20 a. vidurio ai??i?? taip teigia mano sAi??monAi??, A?pratusi prie istoriniA? fotografinAi??s estetikos kliA?iA?. Bet akis sako kAi?? kitAi??: tuos A?vairiA? tautybiA? A?mones beveik galima paliesti, laiko praraja tarp manAi??s ir jA? iA?nyksta; taip niekada nenutinka su akivaizdA?iai senomis juodai baltomis ar sepija tonuotomis nuotraukomis, kurios uA?A?aldo ir suabstraktina vaizdAi??, paverA?ia jA? istorijos fragmentu, nebyliu nepasiekiamos epochos atspindA?iu. A?iAi??rAi??damas A? A?iuos paprastus ir kilmingus pozuotojus jauA?iuosi taip, lyg neturAi??A?iau teisAi??s matyti A?iA? A?moniA? spalvotai, tarsi toks matymas kaA?kokiu bAi??du neleistinai sujauktA? dabarties ir praeities santykA?. Prokudino-Gorskio fotografija yra kazusas. Ji yra laiko maA?ina, taA?iau ja atkeliauju ne A? gyvA?jA?, o A? prisikAi??lusiA? mirusiA?jA?, kurie atrodo gyvesni uA? A?iandien gyvenanA?ius, pasaulA?. Ji primena man Viktorijos epochos post mortem portretus, kur mirAi?? A?monAi??s vaizduojami kaip gyvi ar miegantys. Tik A?ia numirAi??lis apgauna mane daug geriau.

Nepatogaus hiperrealumo jausmas apima mane dar labiau, kai A?iAi??riu A? naciams dirbusio buhalterio Walterio Geneweino padarytas spalvotas nuotraukas, beaistriai ir metodiA?kai dokumentuojanA?ias LodzAi??s A?ydA? geto gyvenimo scenas. NeA?inodamas konteksto, neiA?kart A?tartum, kad matai A?mones, kuriuos kiek vAi??liau A?udys kiti A?monAi??s ai??i?? pastarieji puse lupA? A?ypsosi kai kuriuose kadruose. MinkA?tos, A?iltos nuotraukA? spalvos suteikia A?ioms scenoms paradoksalaus idiliA?kumo ai??i?? paradoksalaus, kai A?inai, kAi?? iA? tiesA? matai. Daugelyje kadrA? A?monAi??s tiesiog dirba savo kasdienA? darbAi??, kai kurie galbAi??t netgi su malonumu ai??i?? karA?iai ironiA?ka ir tragiA?ka aliuzija A? bAi??simAi?? ai??zArbeit macht freiai???. Dauguma nuotraukA? padaryta saulAi??tAi?? dienAi??, dAi??l ko jos atrodo dar A?iurpiau. Ai??ie kadrai man kalba apie tAi?? tragedijAi?? daugiau, nei masiniA? kapA? ir koncentracijos stovyklA? nuotraukos. Jie rodo man tai, ko A?ie A?monAi??s neteko ai??i?? tAi?? saulAi??tAi?? kasdienybAi??, teisAi?? A? kuriAi?? yra minimaliausias prigimtiniA? A?mogaus teisiA? pagrindas. Ai??iose nuotraukose dar nAi??ra vietos kraupioms ai??zgalutinio sprendimoai??? scenoms, kurios yra gerai paA?A?stamos daugumai A?moniA?, bet jA? A?eA?Ai??lis jau tuoj A?slinks A? atvaizdo erdvAi??.

Fotografija daA?niau paveikia mane tada, kai ji nAi??ra meninAi?? fotografija. Kitaip tariant, fotografija, kuri paA?adina manyje keistAi?? nepaA?A?stamo atpaA?inimo jausmAi??, daA?niausiai neturi aiA?kiai iA?reikA?tos meninAi??s (galbAi??t reikAi??tA? sakyti ai??zestetizuojanA?iosai???) intencijos. Tai gali bAi??ti dokumentinAi??, spaudos ar net buitinAi?? fotografija. StebAi??jimo fotografija arba atsitiktinAi?? fotografija. Fotografija, kuri ai??zyra taip, kad jos galAi??tA? ir nebAi??tiai??? (Tomo S. Butkaus iA?sireiA?kimas apie menAi?? apskritai). Ne ta fotografija, kuri siekia ai??zatskleisti kasdienybAi??s magijAi??ai??? ir ai??zatkreipti dAi??mesA? A? maA?us dalykus, kuriA? nepastebimeai???, taip pat ir ne ta, kuri siekia A?okiruoti bet kokia (paprastai gana pigia) kaina. Ai??iose formose fotografija nutolsta nuo savo esmAi??s. Fotografija turi rodyti neA?veikiamAi?? A?io pasaulio keistumAi??; ji turi versti jaustis nejaukiai neA?inant konkretaus to jausmo A?altinio, nes jA? sunku identifikuoti paA?ioje atvaizdo plokA?tumoje. Jis ai??i?? A?is simbolinis lavonas ai??i?? slepiasi, pavyzdA?iui, uA? vieno iA? krAi??mA? rusA? fotografo Aleksandro Gronskio nuotraukose iA? ciklo ai??zPastoralAi??ai???, vaizduojanA?iose maskvieA?iA? pastangas surasti likusias ai??zgyvos gamtosai??? oazes tarp monstriA?kA? daugiabuA?iA? rajonA?, geleA?inkeliA?, pramoniniA? zonA? ir priA?iukA?lintA? dykvieA?iA?. Ir jis yra visuomet visai A?alia mAi??sA?. Ne tik fotografijoje, bet kartais tik fotografija suteikia mums galimybAi?? tai pajusti. Jis laiko mus taip, kaip ai??znematomos motinosai??? laiko savo maA?us vaikus 19 a. portretuose.

A?ia priartAi??ju prie fotografo, kuris galAi??tA? tai atskleisti, figAi??ros. Geras fotografas turi priimti A?aidimo taisykles, panaA?ias A? tas, kurias filmo pabaigoje priima Antonionio ai??zBlow-Upai??? protagonistas, ai??zgrAi??A?indamasai??? A?sivaizduojamAi?? kamuoliukAi?? A?sivaizduojamAi?? tenisAi?? A?aidA?iantiems mimams. Ai??is gestas reiA?kia atsisakymAi?? bAi??ti detektyvu (objektyvios tiesos ar tiesiog gero kadro ieA?kotoju) ir pripaA?inimAi??, kad A? atvaizdAi?? gali A?sibrauti kaA?kas, ko nemato pats fotografas. Tai tam tikra kapituliacija, bet produktyvi kapituliacija. Lavono nereikia ieA?koti, vis labiau padidinant atvaizdAi?? su tikslu A?sitikinti, kad jis ten yra. Jis visuomet jau yra ten, jei fotografas A?sitraukia A? fotografavimAi?? kaip A? tAi?? A?sivaizduojamAi?? teniso A?aidimAi??, suvokdamas, kad jis neA?ino, kAi?? iA? tiesA? daro, ir kas iA? viso to iA?eis. Idealus fotografas turi veikti kaip imtuvas, priimantis signalAi??, kurio pats negali perskaityti; jo veiklos esmAi??, pasak Barthesai??i??o, yra tiesiog bAi??ti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Idealus fotografas yra ai??zneA?inomas autoriusai???. Dar geriau, jei jis yra iA?protAi??jAi??s, apsAi??stas ir atsidAi??rAi??s sociumo uA?ribyje, kaip A?ekA? fotografas Miroslavas Tichyai??i??is. AtsiskyrAi??liA?kumas yra geras prieA?nuodis fotografui ai??i?? tada jis gali tapti tarpininku, atverianA?iu plyA?A? A? A?eA?Ai??liA? pasaulA?. A?iAi??rAi??damas A? neryA?kius Tichyai??i??io uA?kluptA? bevardA?iA? moterA? siluetus ai??i?? kai kurios beveik koketiA?kai pozuoja jam, netikAi??damos, kad tas keistas iA? atliekA? surinktas daiktas jo rankose iA? tiesA? yra fotoaparatas, ai??i?? matau uA?draustAi?? erdvAi??, kurios man nevalia matyti: ji yra pernelyg intymi, pernelyg nutolusi nuo man paA?A?stamos ai??zA?iapusinAi??sai??? realybAi??s. BAi??damos tarsi tik paties fotografo ir jo nieko neA?tarianA?iA? anoniminiA? mAi??zA? reikalas, A?ios nuotraukos paverA?ia A?iAi??rintA?jA? vojeristu ai??i?? idealiu fotografijos A?iAi??rovu. Tai fotografija, kuri tarsi nenori bAi??ti pamatyta, bet verA?ia A?iAi??rAi??ti A? save.

Neretai fotografija, net ir padaryta A?mogaus, toliau veikia savarankiA?kai kaip autonominAi?? nebyli atmintis. PavyzdA?iui, nuotraukos, likusios Diatlovo turistA? grupAi??s fotoaparatuose, ai??zA?inojoai??? tai, ko nei vienas gyvas A?mogus jau negalAi??jo papasakoti ai??i?? lygiai taip pat ir Tichyai??i??is tikriausiai niekam negalAi??jo papasakoti apie savo pasaulA?, net kol buvo gyvas, bet apie A?A? pasaulA? daug A?ino jo nuotraukos. PanaA?iai bAi??na ir su daugeliu ai??zpaskutiniA? kadrA?ai???, tik A?iuo atveju fotografuojantis A?ino, kad kadras yra paskutinis. KodAi??l A?mogus, patekAi??s A? situacijAi??, kurioje jau nebesitiki iA?sigelbAi??ti, vis daA?niau jauA?ia poreikA? ai??i?? pareigAi?? ai??i?? palikti savo fotoaparate ar vaizdo kameroje paskutinA? savo portretAi??, kuris pergyvens jA? patA??

Kartais jauA?iu pagundAi?? padaryti iA?vadAi??, kad grynai fotografijai apskritai nereikia A?mogaus kaip operatoriaus ar komentuotojo. Jis pernelyg daA?nai nuveda jAi?? toli nuo jos esmAi??s, paklusdamas savo sAi??moningumui ir atrankos impulsui. Geriausias fotografijos be A?mogaus dalyvavimo pavyzdys A?iandien yra automatizuota ai??zGoogle Street Viewai??? technologija. Jos keistumAi?? lemia tai, jog, siekdama priartinti visAi?? pasaulA? prie A?iAi??rovo, ji, atvirkA?A?iai, tik labiau pabrAi??A?ia jo nepaA?inumAi??. PaslAi??pti gatvAi??se uA?fiksuotA? anonimA? veidai nieko nesako; gatvAi??s ir kitA? atvirA? erdviA? realybAi?? panoraminAi??se ai??zGoogle Street Viewai??? nuotraukose virsta neperregimu fasadu. Tiek banalAi??s, tiek tragiA?ki A?vykiai, atsitiktinai uA?fiksuoti devyniA? ai??zGoogleai??? automobilio kameros akiA?, iA?tA?sta ar uA?stringa laike, tapdami nuolat eksponuojama statiA?ka ai??ztikro gyvenimoai??? diorama, po kuriAi?? galima vojeristiA?kai A?valgytis valandA? valandas, ieA?kant keistA?, nepaaiA?kinamA?, siurrealistiniA? vaizdA?. Tai yra saugus bAi??das pasijusti Miroslavu Tichyai??i??iu netampant sociopatu. Vienas iA? A?io naujo fotografijos vartojimo bAi??do rezultatA? yra menininko Jono Rafmano tAi??stinis projektas ai??z9 Eyes of Google Street Viewai???, kuriame jis publikuoja savo radinius. Ar tai, kad Lietuva atsisakAi?? iA?duoti ai??zGoogleai??? leidimAi?? fotografuoti A?alies gatviA? ir pakeliA? vaizdus, reiA?kia tai, jog ji dar nAi??ra pasirengusi pamatyti, kas guli jos pakrAi??mAi??se?