Žydšaudžiai, Freudas ir dievoieška

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Holokaustas
AUTORIUS: Monika Šipelytė
DATA: 2013-06

Sigitas Parulskis,

TAMSA IR PARTNERIAI: Romanas,

Vilnius: Alma littera, 2012, 256 p., 4000 egz.

Dailininkas Edvardas Jazgevičius

Pirmiausia derėtų prisipažinti, kodėl man svarbu rašyti su Holokaustu susijusia tema ir kodėl norisi reaguoti į apie tai rašančiųjų pasisakymus. Tiesa ta, kad jokio asmeninio santykio su šia tema neturiu: vienoje mano giminės pusėje visi buvo per jauni, kad ką nors apie tai prisimintų, kitoje – per seni, kad man juos būtų tekę pažinoti ir išklausyti pasakojimų. Šeimoje neturime jokios unikalios žydšaudystės istorinės atminties, kuri būtų suformuota kitaip nei sovietinio naratyvo (mano tėvų galvose) ir mokslinės istorinės prieigos (manojoje). Todėl, panorėjus ar prireikus kalbėti apie tokią praeitį, randant sąlyčio taškų su šiandiena, tenka pasitelkti trečiąjį variantą – literatūrą. Tą meninį žodį, dažnai balansuojantį tarp socialinių mitų šlovinimo ir nepagrįstų pretenzijų į akademiškumą. Taigi, prisipažįstu, asmeninį santykį su Holokausto atmintimi kuriu šiuo metu. Ir tik pripažinimas, kad ši tema vis dar neišsemta, nenusibodusi, neduodanti ramybės gali vesti prie atminties tyrimų ir raiškos būdų analizės.

Būtent per asmeninės gėdos, kaltės, „tautinio komp­lekso“ prizmę Sigitas Parulskis bando sukurti savo santykį su 70 metų senumo įvykiais, imasi rašyti knygą Tamsa ir partneriai. Iš knygos pristatymų galime susidaryti įspūdį, kad šiam autoriui ramybės neduoda šiek tiek kitoks klausimas, nei kodėl lietuviai šaudė žydus. Jam rūpi, kodėl jis dėl to jaučiasi kaltas arba kodėl turėtų toks jaustis. Tokia perskyra tarp asmeninio ir visuotinio teisingumo matų yra problemiškiausia – ir rašytojui, ir skaitytojui, ir kritikams. Skaudi, kontroversiška, nepatogi tema knygai išėjus lemia lengvabūdišką nusigręžimą nuo literatūros kūrinio: imama kalbėti apie temą, ne apie knygą. Pati pradėjau nuo to! Stiprus darbas nepasiduoda šiai provokacijai, jam nereikia gintis, gali tiesiog atsiriboti, tačiau silpnas – sugniuždomas kritikos, nes tiesos paieškos gramzdina vis giliau į nežinią ir tolina nuo esminių knygos reikšmių. Parulskis šį kartą įstrigo tarp abiejų galimybių.

Prieš keletą metų gavome paragauti pirmojo šio rašytojo istorinio romano Murmanti siena. Po jo pasirodymo autorius prasitarė, kad veikalas ir savąja apimtimi, ir temų sudėtingumu prislėgė jį patį, komplikavo kūrybos procesą, lėmė blaškymąsi tarp istorinės tikrovės interpretacijos ir asmeninio pasaulėvaizdžio1.

Panašiai nutiko su Tamsa ir partneriais: norėjęs kalbėti apie tautą persekiojantį kaltės jausmą, kurį reikia kažkaip išsipirkti ar bent jau pripažinti, Parulskis prabyla apie vieno pilkos sielos fotografo patirtį ieškant meilės, malonumų, galiausiai užmaršties. Tad prie ko čia žydų žudynės? Knygoje viskas ima aiškėti tik maždaug ties 100-uoju puslapiu, kur beprasmiškus buitinio sekso vaizdelius ir drungnas kankinystes dėl tėvo nebuvimo keičia aiškus situacijos sukonkretinimas: pagrindinis herojus Vincentas ir bus tas, kuris stebės žydų žudymą be jokios išraiškos veide, kuris fotografuos lavonų krūvas, kuris nesiryš nieko nuteisti, išgelbėti ar paaiškinti savo poelgių. Tačiau už tuos 100 puslapių prieš tai Parulskiui būtent ir negalima atleisti! Skaitytojas ima jaustis visiškai negerbiamas, kai autorius gali sau leisti tokią prabangą tuščiažodžiavimui, slepiantis už skambių anotacijų, kurios, pasirodo net ne apie tai.

Kalbėdami apie lietuvių žydšaudžių temą daugybė kritikų turbūt neatleis (arba jau neatleidžia2) to, už ką Parulskis kalamas prie kryžiaus nuo pat jo rašytojo karjeros pradžios – brutalaus įtaigumo. Būtent ten, kur grįžta jis, senasis tarpuvarčių ir tarpukojų lyrikos apologetas, tik ten galime pajusti, kad į knygą smelkiasi gyvybė. Ironiška, kad tik pradėjęs dalyvauti „akcijose“, pagrindinis herojus Vincentas po truputį pažįsta tokias būsenas kaip baimė, pasišlykštėjimas, neviltis – ima įgauti veidą, ne tik vardą. Tačiau pasibaigus žudymams, pasibaigus karui, jis vėl prasmenga pilkumoje, tampa net ne vidutinybe, o schizofrenijos kamuojamu puspročiu. Kažin, ar toks žmogus kada pajus kokią nors kaltę – tam reikalinga vertybių sistema, pasaulėžiūros ypatybės, stiprus ryšys su žmonėmis, šalimi, reagavimas į kintančią padėtį. Šis herojus viso to neturi.

Mano džiūgavimas dėl parulskiško grotesko siautėjimo jokiu būdu nėra kaip nors susijęs su žydų kančios vaizdavimu, netgi nesusijęs su jos interpretacija – kančia, lydėjusi žydų tautą Antrojo pasaulinio karo metais ir jos atmintis tebelydinti iki šiol, nepaklūsta jokioms interpretacijoms. Kančia kaip faktas, nereikalaujantis jokių išvedžiojimų, įvaizdinimų, paaiškinimų. Parulskio aprašytos scenos su ja jau nebeturi nieko bendra. Kita vertus, sunku susitaikyti su tuo, kad tokie beveidžiai stebėtojai reprezentavo tautą, turėjusią kovoti už savo laisvę neįmanomomis sąlygomis – suprantama, kodėl nekovojo.

Bet grįžkime prie knygos kaip literatūrinio kūrinio, nors su ambicijomis į istorinę tiesą: ar joje svarbi istorinė situacija? Ar žmogus mažiau nekenčia kitų žmonių būdamas Hamletu, o daugiau – būdamas Jokūbu Vyresniuoju? Ne. Tokie palyginimai čia netinka. Lietuvių literatūroje turėję panašios kontroversijos sulaukusį pavyzdį (kalbu apie Mariaus Ivaškevičiaus romaną Žali), galime imti žongliruoti šiokiais tokiais panašumais ir skirtumais su Tamsa ir partneriais. Vienas skirtumas akivaizdus: Ivaškevičius rašė ne apie pokario kovas, o apie vyro meilę moteriai ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis, ir iš jo knygos išėmus „dekoracijas“ (mišką, bunkerius, šautuvus, nevykėlius stribus ir kaimo mergas), papasakota istorija vis tiek lieka įspūdinga – nesvarbu, kokiais vardais veikėjus pavadinsime. Išimkime iš Parulskio knygos žydšaudysčių scenas: nebelieka nei uždraustos meilės (nes jos tragiškumas slepiasi rasiniuose konfliktuose), nei dievoieškos (Vincentas samprotauti apie savo ir Kristaus panašumus imasi tik prie lavonų duobių), nei žmogiškos reakcijos į aplinkos įvykius (neįmanoma suprasti, ar veikėjas gedi patėvio, ar ne). Lieka tik inkštimas, kad bloga, kad pykina. Bet vėlgi – ne dėl karo žiaurumų, o nuo samanės ir kokaino. Savo gyvenimo beviltiškumą siedamas su mirties įsigalėjimu aplinkui, šis (anti)herojus išsako mintį, tinkančią beveik visų knygos personažų elgsenai įvertinti: „Mirties vaidmuo pasikeitė. Anksčiau ji buvo artistė, svarbiausias asmuo gyvenimo scenoje. [...] Dabar mirtis nuseno, prarado pagrindinį vaidmenį, tapo statiste, jos vaidmuo buvo masinėse scenose“ (p. 110). Tokie tampa ir mirties nešėjai-budeliai, stebėtojai, netgi aukos – jie tik statistai, neturintys galios priešintis, tik blogio įkaitai. Bet ar tikrai ši perspektyva gali atskleisti kokią nors pasirinkimo dramą ar galimybės pasirinkti nebuvimą? Kažin. Būtent abejingumo matmuo šioje istorijoje sulaužo galimus artimus saitus tarp žmogaus sprendimų ir juos lydinčių įvykių.

Tačiau vienas žiūros taškas gali mums atverti sandą, kurio plotmėje Parulskiui tikrai pasiseka įtikinti – tai Stebėtojo balsas. Gerai, kad juo išdrįsta kalbėti: nes kad ir koks šmikis būtų Vincentas, tik tokių kaip jis lūpomis mus pasiekia tragedijos aidas. Nužudytieji nebešneka. Budeliai dažniausiai irgi. Lieka tik apsiblausęs stebėtojų tvirtinimas. Iš tiesų tragediją išgyvenusiųjų tiek mažai, kad jų istorijų detales nustelbia išlikimo stebuk­lo įspūdis, kuris nesukelia jokių papildomų klausimų. Be to, jų pasakojimų negalima sutapatinti su tuo, ką būtų pasakę išėjusieji: vien jau laiminga istorijos pabaiga suteikia žodžiams visiškai priešingas konotacijas. Išgyvenusieji Vilniaus ir Kauno getus ar koncentracijos stovyklas, turi susikūrę kitokį savo naratyvą, kuris, deja, irgi nieko bendra neturi su tuo, ką būtų papasakoję nužudytieji karo pradžioje. Žydai Izraelyje irgi turi savo pasakojimo apie Holokaustą versiją, Amerikos žydai ją turi (su Spielbergu ar be jo) ir t. t. Be savo versijos lieka tie, kurie jos nebepapasakos ir… pasirodo, lietuviai! Lietuviai, kuriems vis reikia reabilituoti praeitį, vis neprisipažinti savo klaidų, vis atminti senas kitų padarytas skriaudas, vis užmiršti savas. Ir dažniausiai čia į pagalbą ateina šiuolaikinio mito kūrimas – matome save tokius, kokius norime matyti. Todėl tekstai, siūlantys kitokią mąstymo perspektyvą, tampa neparankūs, nemėgiami. Taip nutinka ne dėl to, kad jie grasina kažkokiomis teisingumo sankcijomis, o dėl to, kad bando dekonstruoti kuriamą mitą. Parulskio knyga piktinamasi, nes jam negana „taikaus stebėtojo, kuris nieko negalėjo padaryti“ mito griūties, jis supriešina, supina, perkeičia vertes seniausiame, žinomiausiame, bendrame žydams ir krikščionims Biblijos mite. Kai apaštalai tampa žudikais arba žudikai pasivadina apaštalų vardais, pasaulis netenka kertinių suvokimo atramų: žmogus jame nebegali paaiškinti įvykių, nebetenka moralinių kriterijų, kuriais iki šiol matavo gėrį ir blogį. Tokia situacija knygoje yra karas. Vincento abejingumas kaip chaoso sutramdymo, kančios uždarymo neapibrėžtame pasąmonės lauke išraiška mus vėl grąžina prie Freudo teorijų: herojus kompleksuoja dėl tėvo nebuvimo, bet visos juslės galiausiai atbunka nuo desperatiškų pastangų jį surasti. Taip svarstymai, ar reikia pasakyti Tėvynei visą bjaurią tiesą apie ją tampa visai pagrįsti – dauguma lietuvių, susidūrę su žydų žudynėmis, užėmė beveidžio stebėtojo, nevykėlio poziciją, kai nieko padaryti negali, bet nieko daryti ir nenori. Kasdienybėje tai pažįstama būsena, todėl sunku užginčyti, kad šis principas galioja ribinėse suvokimo situacijose.

Apie tamsos užvaldymą, kurį minėjo Mindaugas Kvietkauskas3, norėtųsi pasakyti, kad kažin ar romane mintis apie blogio nenugalimumą yra svarbiausia. Tai kas, kad beorėje erdvėje paklydusi siužeto atomazga nuteikia niūriai ir neurotiškai? Su blogio įsigalėjimu tai mažai ką turi bendra. Čia mintis paveja ne postmodernistiniai išvedžiojimai Holokausto tema, o vienos klasikės mintis: didžiausias blogis yra perdėm banalus, kad tinkamai būtų įvertinta jo grėsmė4. Tiesa, kad žudynės po savęs palieka spengiančią tylą. Todėl žodžių joms apibūdinti kalboje visada per daug. (Puikiausias pavyzdys, kaip mokomasi kalbėti apie tai, yra žydų kilmės amerikiečio Arto Spiegelmano bandymas nupiešti savo tėvo patirtį Aušvice, perteiktas įspūdingoje knygoje Maus5.) Tačiau banalaus blogio teorija sustato viską į savo vietas: išlikę gyvieji toliau gyvena savo gyvenimus, grįžta į rutiną, pamiršta, susitaiko – aukos ir budeliai niveliuojami kasdienybės. Nes kitas kelias kažin ar įmanomas. Susitaikymo (bent jau su savimi) motyvo Parulskio knygai kaip tik pritrūksta – veikėjas iš tiesų nusiplauna rankas, taip ir neišreikšdamas savo pozicijos kraupių įvykių atžvilgiu. Tačiau taip autorius taikliai meta atsakymą tiems, kurie tikėjosi dar vieno didvyrių parado: nors jie būtų galvažudžiai, iškrypėliai, sadistai ir parsidavėliai, bet bent jau būtų tokie efektingi kaip Holivudo filmuose. Deja, viskas daug pap­rasčiau – ir Lietuva purvinesnė, ir kraujas tikresnis, ir pasakyti ką nors daugiau, negu yra pasakyta, darosi vis labiau neįmanoma, vis beviltiškiau atrodo desperatiški bandymai pranokti tylą…

Kaip reikėtų kančioje ieškoti teisingumo? Ar išvis reikėtų? Manau, ne. Labiau praverstų įsisąmoninti tiesos ir meno santykį: jis nepastovus, kintantis, nepavaldus mūsų kasdienio suvokimo normoms. Tad kokį teisingumą gali įvykdyti istorinis romanas? Mitinį, jeigu taip norite žaisti sąvokomis. Jokio, jeigu reikalaujate išvados. Istorija nėra skirta tam, kad apie ją kurtume pasakas su laimingomis pabaigomis. Pasakos kuriasi savaime. Istorija moko mus pripažinti dabartį – kartais neišmatuojamai skaudžią ir dygią, bet tokią, kokią patys susikuriame. 

 

1   Pokalbiai su Sigitu Parulskiu, perengė Laimantas Jonušys, Vilnius: Alma littera, 2009, p. 80–81.

2   Kalbu apie Mindaugo Kvietkausko šios knygos recenziją: Mindaugas Kvietkauskas,  „Sąžinės balsas ar Holokausto industrija“, in: Literatūra ir menas, 2013-03-22, Nr. 3415, in: http://literaturairmenas.lt/2013-02-22-nr-3415/580-knygos/885-mindaugas-kvietkauskas-sazines-balsas-ar-holokausto-industrija.

3   Ibid.

4   Hannah Arendt, Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil, Harmondsworth: Penguin Books, 1994.

5               Art Spiegelman, Maus: Išgyvenusiojo pasakojimas, iš anglų kalbos vertė Jūratė Juškienė, Olga Lempert, Kaunas: Kitos knygos, 2012.