Menui kilniajam giedame šlovę

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Sukaktis
AUTORIUS: Laima Sugintienė
DATA: 2014-02

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos 90-mečiui

Rugsėjo 30 d. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijai sukako 90 metų. Be to, prieš 20 metų šiai vienai seniausių technikumu, aukštesniąja muzikos mokykla vadintai Lietuvos muzikinio ugdymo įstaigų buvo grąžintas istorinis konservatorijos vardas. Šias sukaktis mokykla paminėjo išskirtiniu renginiu, juo buvo priminti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinei kultūrai reikšmingi faktai. S. Šimkus puikiai suprato, kad „mūsų kultūrinė ateitis priklausys nuo to, ar pajėgsime plačia visuomenės minia išsiristi iš siauro rato miesčioniškų reikaliukų ir cackų į orbitą europietiškos, plačiąja to žodžio prasme, gilios dvasios ir muzikos sritį“.

 

JUBILIEJINIO KONCERTO PROGRAMOJE – ISTORINIS REPERTUARAS

1925 m. gegužę įvykęs pirmasis iš konservatorijos bendruomenės sudaryto simfoninio orkestro koncertas, kurio programoje tarp kitų opusų skambėjo ir M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, yra ir lietuviško simfoninio orkestro gimimo diena. O praėjus vos penkeriems metams po mokyklos įsteigimo konservatorijos bendruomenė susitelkė Ch. Gounod operos „Faustas“ pastatymui. Ir tai padarė per tris mėnesius! Jubiliejinio koncerto programa atliepė turtingą mokyklos istoriją: skambėjo M. K. Čiurlionio poema ir „Fausto“ fragmentai.

Abu kartus miestiečiai buvo pakviesti į tuometinę Šaulių salę, kurioje tilpo 800 klausytojų. Salė buvo sausakimša. 2014 m. sausio 7 d. būtent šioje miestui istoriškai svarbioje meninėje erdvėje – dabar Klaipėdos koncertų salėje – ir įvyko jubiliejinis renginys „Menui kilniajam mes giedame šlovę“.

STASIO ŠIMKAUS TRADICIJOS GYVOS

Į jungtinį simfoninį orkestrą ir mišrų chorą susibūrė įvairių kartų konservatorijos absolventai, pedagogai ir mokiniai, Klaipėdos kamerinis orkestras, kurio didelė dalis taip pat yra arba konservatorijos absolventai, arba pedagogai (meno vadovas Mindaugas Bačkus, chormeisterė Jolanta Vyšniauskienė). Dalyvo solistai Sigutė Stonytė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Kęstutis Alčauskis (tenoras), Mindaugas Rojus (tenoras, baritonas), Almas Švilpa (bosas, Lietuva, Vokietija), dirigavo Stasys Domarkas ir Tomas Ambrozaitis.

Ypač džiugina tai, kad visi išskirtinio koncerto artistai entuziastingai palaikė idėją, noriai sutiko dalyvauti, nors kai kam teko atvykti iš Vilniaus ar net iš užsienio. Tai dar vienas įrodymas, kad konservatorijos įkūrėjo dvasia gyva. Juk tai jis į dėstytojų sutartis įtraukdavo reikalavimą dėl privalomo grojimo koncertuose, o jo mokiniai, nuvykę dirbti į Kauną, graužėsi, kad gauna algą, o darbo… nėra.

Jubiliejai – proga prisiminti savo šaknis, apžvelgti nuveiktus darbus, brėžti gaires ateičiai. Apie muziko kelią, pašaukimą mintimis dalijasi šventinio koncerto dalyviai.

STASIUI DOMARKUI LIEPĖ IŠSIKIRPTI GARBANĄ

Baigęs dirigavimo specialybę Sankt Peterburgo konservatorijoje, S. Domarkas beveik pusė amžiaus muzikoje (didžioji dalis – muzikiniame teatre). Būtent tiek metų šiam efemeriškam menui paskyrė klaipėdiečiams puikiai pažįstamas maestro. Savo jaunystės mieste dirigentas išgyveno kūrybinį pakilimą, savotišką renesansą: nuo 1993 m. jis buvo Klaipėdos muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis dirigentas, tais pačiais metais subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kurio parengtos programos labai praturtino uostamiesčio muzikinę panoramą. Nuo 1995 iki 2005 m. menininkas vadovavo KVMT.

S. Domarko iniciatyva KVMT nuo 1998 m. rengia tarptautinį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kasmet vykstantį Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje, Plungėje, Kretingoje ir Karaliaučiuje. Profesorius tapo viena žinomiausių uostamiesčio kultūros ir meno asmenybių, jo nuopelnai įvertinti kultūros magistro žiedu.

S. Domarko kūrybinėje biografijoje – per 40 scenos veikalų pastatymų, daug originalių simfoninių programų. Ypatingą dėmesį maestro visada skyrė lietuviškų kūrinių ir jų autorių propagavimui. 1997 m. Klaipėdoje įvyko pirmosios nacionalinės operos nepriklausomoje Lietuvoje – Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsų“ – premjera, jis inicijavo ir Audronės Žigaitytės operą „Žilvinas ir Eglė“, tai buvo pirmoji nacionalinė Lietuvos opera, parodyta užsienyje – Lenkijoje.

Šiuo metu S. Domarkas yra Plungėje vykstančio Mykolo Oginskio tarptautinio festivalio meno vadovas. Plungė jam suteikė miesto garbės piliečio vardą.

Šiltai ir su meile dirigentas prisimena savo jaunystės miestą, kur suspėdavo ir į tautinių šokių ratelį, krepšinio treniruotes, ir į matematikų olimpiadą, kur pirmosios meilės vedžiotos po kapines – muzikos mokykla buvo šalia dabartinio Skulptūrų parko. Kur, nusižiūrėjęs į brolį Juozą, pūtusį klarnetą, į rankas paėmė obojų, taip prasidėjo jo ilga muzikos pažinimo kelionė. Kadangi broliai buvo panašūs, muzikos mokyklos direktorius J. Karosas liepė išsikirpti garbaną…

Jaunajam Stasiukui teko laimė mokytis legendinio mokytojo Kazimiero Biliūno klasėje. Šis visus mokinius labai globojo, visiems padarydavo obojaus liežuvėlius, kviesdavosi namo pietauti… Didelį įspūdį darė teorinių dalykų mokytojas Bronius Šiaučiulis. Labai ryškiai prisimena pirmuosius koncertus, jų vykdavę labai daug, pamena griežiant A. Livontą.

Baigęs tik tris kursus, vėlgi paskui brolį išvyko mokytis į Vilnių. Su tuo susijusi „kriminalinė“ istorija, mat pamelavo, esą atestatą užmiršęs… Gana greit supratęs, kad nebus obojininkas, vis labiau ėmė domėtis dirigavimu. Bet norint įstoti į tuometinę Leningrado konservatoriją, reikėjo ypač daug teorinių žinių, o jis nebuvo nei solfedžio, nei harmonijos asas…

Tačiau atkakliam žemaičiui pavyko. Vienas pirmųjų, įžvelgusių S. Domarko dirigento talentą, buvo Jonas Aleksa, apie debiutinį koncertą rašęs, kad „dirigentų šeimos nariu tapo tikras profesionalas“.

„Tie, kurie paklysta ir muziką pasirenka atsitiktinai, geriau būtų, kad ją mestų. Talentas pats nedirba, reikia labai didelio darbo. Jei tai tik amatas – tokių žmonių muzika nemėgsta. Didelė laimė bendrauti su muzika. Tai labai svarbu suvokti tame amžiaus tarpsnyje, kai mokomasi konservatorijoje. Tuomet dažniausiai ir įvyksta persilaužimas, paklojami pamatai profesiniam keliui“, – teigia jubiliejiniame koncerte operos „Faustas“ (ją yra dirigavęs ne tik Kaune, bet ir Minske) fragmentus atlikęs maestro.

TOMAS AMBROZAITIS: „MOKYTOJAI MANĖ, KAD IŠ MANĘS TURĖTŲ IŠEITI MUZIKANTAS“

T. Ambrozaitis, prie dirigento pulto šventiniame koncerte stovėjęs pakaitomis su S. Domarku, simfoninio dirigavimo mokėsi LMTA pas J. Aleksą. O į konservatoriją jis įstojo po septynerių metų, praleistų Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių chore „Gintarėlis“, kuriam šiuo metu pats vadovauja. Mat jo mokytojai Petras Mikutis ir šviesaus atminimo Juozas Kubilius manė, kad iš Tomo gali išeiti muzikantas. Išėjo. Šiandien jaunas dirigentas, gyvenantis tarp Klaipėdos ir Šiaulių, sukasi be poilsio dienų. Ką tik įvyko įspūdingas „Gintarėlio“ 50-mečiui skirtas koncertas, o dirigentas jau repetuoja Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ 40-mečio programą. Prieš porą metų pradėjęs vadovauti „Polifonijai“ Tomas su ja spėjo paruošti daug įspūdingų koncertinių programų, stambių formų chorinių kūrinių. Tai S. Rachmaninovo „Šv. Jono Auksaburnio liturgija“, V. Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, J. Haydno „Metų laikai“, J. Brahmso „Vokiškas requiem“, W. A. Mozarto „Requiem“, J. Rutterio „Magnificat“, „Gloria“ ir „Requiem“, G. Sviridovo „Vainikas Puškinui“ ir kt.

Baigęs konservatorijos chorinio dirigavimo skyrių (dėst. Audronės Purlienės klasė), mokslus tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, joje baigė ir aspirantūros studijas. „Poveikį mano karjerai konservatorija, be abejo, padarė. Kai kurie joje dirbantys pedagogai yra savo profesijos, savo darbo fanatikai. Tuo laiku mokykloje dirbo dideli žmonės, autoritetai, savo pedagoginį darbą jie derino su praktika scenoje. Džiaugiuosi, kad mokydamasis šioje mokykloje galėjau praktiškai pajusti, kas yra choras, prisiliesti prie jo. Esu dėkingas pedagogams už kantrybę ir „sudegintus“ nervus ruošiant mane tam keliui, kuriuo tai lengviau, tai sunkiau šiandien žingsniuoju. Jaunimui linkiu noro kurti, noro gyventi, kantrybės siekti ir pasiekti! Ir visą savo gyvenimą išlikti dėkingiems mokytojams, visada prisiminti tuos, kurie jums, mielieji, atidavė dalelę savęs neskaičiuodami nei laiko, nei jėgų, nei savo sveikatos!“– linki Tomas.

SIGUTĖ STONYTĖ GARSIAI DAINAVO CHORE

Nacionalinės premijos ir „Kristoforo“ laureatė, Lietuvos operos bičiulių draugijos apdovanota „Kipro“ statulėle klaipėdietė Sigutė Stonytė – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ne kartą kalbėta apie jos nepaprastai įtaigiai atliekamus vaidmenis, išgirta vokalinė ir aktorinė kultūra, pastebėta nepaprasta valia ir žmoniškumas. Ji dainavo bene visas pagrindines soprano repertuaro partijas: Violetą, Abigailę, Ameliją, Aidą, Ledi Makbet, Leonorą, Toską, Margaritą, Elizabet, Sentą, Lizą ir Tatjaną, Salomėją, naujausi įspūdingi jos vaidmenys – Grafienė Almaviva ir Dezdemona. Vieno pokalbio metu dainininkė paatviravo: „Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu. Maniau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama.“ Ir štai – Dezdemona. „Mes esame Nekrošiaus pateptieji“, – sakė dainininkė, kuriai buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius „Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį“. Taikliau nepasakysi. Tai apibūdina visko, ko imasi Sigutė Stonytė, esmę.

O kur dar koncertinis repertuaras, kuris apima kūrinius nuo J. S. Bacho iki A. Schönbergo, kameriniai vokaliniai kūriniai – su savo vyru pianistu Jurgiu Karnavičiumi solistė atliko ne vieną įsimintiną programą (R. Schumanno „Moters meilė ir gyvenimas“, O. Messiaeno „Poemos Mi“, R. Strausso ir S. Rachmaninovo dainos ir romansai).

S. Stonytė yra koncertavusi Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Taivane, JAV.

Plačiajai visuomenei profesorė labiausiai žinoma kaip populiarių LTV projektų „Triumfo arka“ ir „Auksinis balsas“ vertinimo komisijos narė, kurios santūrūs, profesionalūs, geranoriški ir itin korektiški komentarai turėtų būti gyvas priekaištas pigaus populiarumo besivaikantiems kolegoms.

Du dešimtmečius solistė dėsto dainavimą LMTA. „Dėstytojas privalo būti autoritetas, jis turi būti kūrybingas, išprotėjęs, egzaltuotas. Jis turi prisiimti daugiau atsakomybės“, – teigia žymusis Lietuvos sopranas.

Visada džiugu, kai dainininkė atvyksta į miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius. S. Šimkaus konservatorijoje ji baigė Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę, būtent ši dėstytoja padariusi jai didžiausią poveikį. O į konservatoriją pateko labai netikėtai – vidurinės mokyklos draugė patarė jai stoti į dainavimą, nes girdėdavo, kaip ji chore garsiai dainuodavo…

„Labai aukštai vertinu šią ugdymo įstaigą. Didžiuojuosi, kad čia mokiausi, buvau puikiai paruošta. Galėjau konkuruoti su tais, kurie Vilniuje studijavo parengiamajame skyriuje, o kartais juos ir pranokdavau. Visapusiškai geras paruošimas, taip pat ir teorinis. Ir šiandien per stojamuosius į LMTA „šimkiukai‘ vertinami aukščiausiais balais. Kiekvieną jauną žmogų, kuris pasirinko muziko kelią, labai gerbiu, nes jis sieks dvasinių ir profesinių aukštumų, pasiaukojamai dirbdamas visą savo gyvenimą“, – teigia profesorė.

Konservatorijos 90-mečio koncerte solistė atliko populiariąją Margaritos ariją su perlais, dainavo ansambliuose.

VIKTORAS GERASIMOVAS KONSERVATORIJOJE IŠMOKO DISCIPLINOS

Sopraninas V. Gerasimovas, unikalaus, vienintelio Lietuvoje tokio balso savininkas, taip pat yra klaipėdietis. Mokydamasis J. Kačinsko muzikos mokykloje, jis dainavo chore „Gintarėlis“ ir grojo fortepijonu, kurį vėliau studijavo S. Šimkaus konservatorijoje.

„Apie „šimkinę“ teko daug girdėti mokantis muzikos mokykloje, tuomet man tai buvo didelė svajonė, kurios atkakliai siekiau. Visas gyvenimas sukosi apie muziką, troškau naujos patirties ir tobulėjimo. Mokykloje dažnai likdavau nesuprastas. Labai džiaugiuosi, kad konservatorijoje galėjau mokytis taip, kaip norėjau, drauge su bendraminčiais. Bet kokios srities menininkui pirmiausia, mano įsitikinimu, reikalinga disciplina, kurią čia ir suvokiau. Buvo aiškūs tikslai, kam ir kada turėjau pasiruošti. Man rūpėjo kokybė. Tekdavo nuolat išbandyti save konkursuose, seminaruose arba bendradarbiaujant su kitais muzikantais, taip nuolat galėjau įvertinti savo ribas ir rasti naujų inspiracijų tobulėti,“ – pasakoja dainininkas. Jis sako, kad visi buvę dėstytojai prisidėjo prie jo muzikinės skrynios pildymo, o iš jų labiausiai – specialybės dėstytoja Biruta Vaišienė. „Ji iki šiol man svarbi asmenybė ir gyvenimo mokytoja. O pati linksmiausia ir tarsi tau lygi visada būdavo kamerinio muzikavimo dėstytoja Skaistė Čilinskaitė“, – prisimena solistas.

V. Gerasimovas dainavimo mokytis pradėjo LMTA, prof. Sigutės Stonytės klasėje. „Daug semiuosi patirties iš koncertų su dėstytoja. Apima nuostabus jausmas, kai dainuojame duetu. Aukščiau visko yra pojūtis „čia ir dabar“, – sako Viktoras.

Jo karjera sparčiai kyla: unikalus Viktoro balsas skambėjo madrigalinėse operose, Pažo vaidmeniu jis debiutavo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“, o LMTA operos studijoje parengė palankių spaudos atsiliepimų sulaukusį vaidmenį Händelio operoje „Kserksas“. V. Gerasimovas dainavo Ch. W. Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“, W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, G. F. Händelio operoje „Acis ir Galatėja“ (Tytuvėnų festivalis). Šiuo metu jis dalyvauja koncertų cikle „Barocco Divertimento“, skirtame Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 20-mečiui, kurie vyks ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Viktoras yra ir istoriškai reikšmingo įvykio dalyvis – dainuoja Portugalijoje rastoje João de Sousos Carvalho operoje „Everardas II – Lietuvos karalius“. Taip pat rengia Lietuvoje nestatytos Händelio oratorijos „Prisikėlimas“ sudėtingą Angelo partiją 2014 m. kovo mėnesį numatytam Baroko operos teatro atidarymui.

Naujausias įspūdingas Viktoro darbas – Margaritos vaidmuo Ch. Gounod operoje „Faustas“ (Baltijos kamerinis operos teatras), o jubiliejiniame S. Šimkaus konservatorijos koncerte jis persikūnijo į kitą šios operos personažą – tapo Zybeliu.

Į darbų verpetą įsisukęs solistas džiaugiasi atradęs save ir pataria menininko kelią rinktis tik tuomet, „kai be jo negalite gyventi, priešingu atveju vėliau kankinsitės. Atsiverkite savo dėstytojui ir juo pasitikėkite – tai jūsų turtas. Tai jūsų akys ir ausys, kurios pasakys ne tai, ką norite girdėti, bet svarbiausią dalyką – tiesą. Daug dirbkite, darykite, ką galite, kad taptumėte geresnis muzikantas ar menininkas“.

ALMAS ŠVILPA DAINININKU TAPO ATSITIKTINAI

Jau beveik du dešimtmečius Vokietijoje, šalyje, kurioje yra apie aštuoniasdešimt operos teatrų, gyvenantis Almas Švilpa dėl didelio užimtumo gimtajame mieste yra retas svečias. Ir šįkart surasti laisvą dieną įtemptame solisto grafike nebuvo lengva – ką tik jis dalyvavo R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjeroje Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, kurią dirigavo Modestas Pitrėnas. Šio kompozitoriaus muzika yra vadinama operos Everestu, į kurį Almas sėkmingai kopia. Beje, būtent Olando monologas tapo koncerto kulminacija, kai žymusis bosas, S. Šimkaus konservatorijos (dėstytojo Vytauto Kliukinsko kl.) auklėtinis, baigęs mokslus Vilniuje (ten prisipažįsta pirmą kartą rimtai susidūręs su operiniu dainavimu studijuodamas pas prof. V. Prudnikovą) ir Ciuriche, prieš penkerius metus buvo sugrįžęs į Klaipėdą. Tuomet, 2008 m., tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai“, Almą jo pedagogai, mokslo draugai ir giminės Klaipėdoje išgirdo pirmą kartą. Nuolat įvairiuose Vokietijos teatruose pagrindines boso partijas atliekantis solistas įtikinamai pademonstravo aukščiausią meistriškumą. Interpretuodamas W. A. Mozarto operų „Figaro vedybos“ ir „Don Žuanas“ arijas, atlikėjas pakerėjo puikia technika, nepaprastais artistiniais gabumais, dinamiškumu, raiškia artikuliacija (sunku patikėti, kad kadaise atlikėjas dėl to turėjo rimtų problemų). Žavėjo dainininko gebėjimas akimirksniu persikūnyti ­– kokie kontrastingi Farlafo rondo iš M. Glinkos „Ruslano ir Liudmilos“ (šį vaidmenį jis efektingai atliko 2011 m. iškilmingai atidarant rekonstruotą Maskvos Didįjį teatrą) ir skausmingai dramatiškas Boriso monologas iš M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“!

Džiaugėmės galėdami jį išgirsti 2009 m. festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuriam solistas parengė net dvi programas – „Auksinės boso arijos“ ir „Su Wagneriu pas Thomą Manną“. Po metų jis dar kartą grįžo į Klaipėdos muzikinį teatrą. Prestižinio Vilniaus festivalio 2012 m. atradimu spauda pripažino būtent A. Švilpą, kuris koncerte „Septyni persikūnijimai. Almo Švilpos rečitalis“ pribloškė klausytojus savo balso galimybėmis ir persikūnijimo talentu. „Šimkiukų“ tandemas (pianistė Audronė Juozauskaitė taip pat yra Klaipėdos konservatorijos ugdytinė) atliko aukštojo vokalinio pilotažo reikalaujančią programą. O 2013 m. jis dalyvavo R. Wagnerio savaitėje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Pirmasis A. Švilpos vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Nuo 1996-ųjų Almas yra Eseno muzikinio teatro solistas (beje, dar viena „šimkiukė“, Lietuvos operos primadona Sandra Janušaitė, su Eseno „Aalto“ operos teatru šiemet pasirašė kontraktą dviem sezonams), operose atlieka pagrindines boso partijas. Yra sukūręs daugelį boso vaidmenų (Mefistofelis, Don Bazilijus, Figaras, Kunigaikštis Igoris, Eskamiljas, Zacharijas, Don Pizaras, Jonas Krikštytojas ir kt.), o pastaruoju metu vis dažniau atlieka R. Wagnerio operų partijas.

 Solistas taip pat yra dainavęs garsiajame Zalcburgo festivalyje, pagrindinėse Miuncheno, Berlyno, Dresdeno, Štutgarto, Vienos ir kitų miestų operos scenose. A. Švilpa dirbo su garsiais dirigentais – Danieliu Barenboimu, Kentu Naganu, Vladimiru Jurovskiu, Aleksandru Vedernikovu.

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje baigęs akordeono klasę, Almas tik per atsitiktinumą įstojo į dainavimą: atnešęs dokumentus į priėmimo komisiją, ten sutiko tuometinį dainavimo skyriaus vedėją ir… apsisprendė tapti dainininku. „Taip V. Kliukinskas tapo pirmuoju dainavimo mokytoju. Labai didelę įtaką mano muzikiniam vystymuisi turėjo ir vokalinį ansamblį dėsčiusi Ona Glinskaitė, harmonijos dėstytoja Rita Naršytė, kiti pedagogai“, – sako vienas pirmųjų užsienyje karjeros aukštumų pasiekęs „šimkiukas“. O muziko kelią besirenkančiam jaunimui jis linki ryžtingai ir kantriai siekti užsibrėžto tikslo.

A. Švilpa atliko populiariuosius Mefistofelio kupletus bei serenadą iš Ch. Gounod operos„Faustas“. Vokiečių muzikos kritikas U. Hauke yra rašęs, kad mato absoliučiai dievišką Švilpos Mefistofelį, „didingą savo balsu ir stotu“.

KĘSTUTIS ALČAUSKIS BIRBYNĘ IŠKEITĖ Į DAINAVIMĄ

 „Šimkinė“ mano gyvenime atsirado 1986 metais, kai, iki tol grojęs trimitu, įstojau į birbynės specialybę. Ši šauni mokymo įstaiga suteikė man puikų išsilavinimą, davė nuostabių žinių, padėjo suvokti, koks nuostabus menas yra mylėti muziką… Čia sutikau daug nuostabių žmonių, kurie savo šiluma, savo žiniomis tiesė ranką dar neapsiplunksnavusiam jaunajam menininkui. Nuoširdžiai ačiū mano specialybės dėstytojui Sigitui Kusui, auklėtojai Zitai Stankūnaitei ir dar daugeliui kitų… Jaunuoliai, mylėkite muziką, mylėkite gyvenimą, mylėkite… meilę, būkite laisvi ir niekada nebijokite klysti, tik tada būsite tikri menininkai!“ – linki Kęstutis Alčauskis.

Lietuvos legendinio tenoro Virgilijaus Noreikos studentas, šiandien gerai žinomas tenoras K. Alčauskis per savo muzikinę karjerą sukūrė įsimintinų vaidmenų LNOBT, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, jis dažnas svečias Estijos nacionalinio operos teatro scenoje. Dainininko repertuare – Daktaras Abrenunsijas, Pongas, Remendadas, Gastonas, Goras, Taminas, Pedrilas ir kiti vaidmenys. Muzikos kritikė Beata Leščinska apie Kęstučio vaidmenis Kauno muzikiniame teatre rašė: „Puikus K. Alčauskio kuriamas Karamelo vaidmuo J. Strausso „Naktis Venecijoje“ – spalvingas, įdomus; visuomet žavi ir solisto balsas, turintis, sakyčiau, prigimtinio lyrinio tenoro spalvų“. Kritikė išskiria jo Tebaldą Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.

Solistas dažnai kviečiamas atlikti tenoro partijas stambiuose oratorinio žanro kūriniuose. Vienas naujausių darbų – V. Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, o už Evangelisto partiją J. S. Bacho „Pasijoje pagal Joną“ 2008 m. atlikėjui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Evangelistą solistas jau yra dainavęs bene dešimt kartų ir ji dažniausiai pripažįstama kaip šio didingo kūrinio kulminacija.

V. Noreikos ugdytinis yra sukaupęs ir didelį kamerinės muzikos repertuarą. Solistas kviečiamas koncertuoti tarptautiniuose festivaliuose, gastroliavo JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Belgijoje, Šveicarijoje, Rumunijoje.

Už įsimintinus vaidmenis K. Alčauskis buvo dukart apdovanotas „Fortūnos“ premija, 2007 m. jam įteiktas Nacionalinio operos ir baleto teatro apdovanojimas „Operos švyturys“ metų solisto nominacijoje.

Jubiliejiniame vakare buvęs birbynininkas persikūnijo į velniui sielą pardavusį ir jaunystę atgavusį daktarą Faustą.

MINDAUGAS ROJUS: MYLIU, GERBIU, PRISIMENU

Artistiškas ir išvaizdus Mindaugas Rojus niekada nesiskundė publikos dėmesio ir meilės trūkumu, o po 2009 m. LTV muzikinio projekto „Triumfo arka“ jo populiarumas dar labiau išaugo. Retas artistas gali pasigirti tokia klausytojų ištikimybe.

Pagrindinis KVMT tenoras ir baritonas sako, kad į konservatoriją, matyt, atkeliavo Dievulio vedamas, nes vidurinėje mokykloje tikrai nebuvo suplanavęs, kad taps operos solistu. Ir vos tik įžengęs į konservatoriją suprato, kad čia tvyro dvasia, kuri pakerės ir ilgam užvaldys. „Myliu… Gerbiu… Atsimenu… Kažkodėl būtent tie žodžiai šauna į galvą išgirdus pavadinimą ,,Šimkinė“. Myliu sutiktus draugus, gerbiu dėstytojus, atsimenu Tave, ,,ŠIMKINE“. Čia radau nuostabių, šiltų, teisingų dėstytojų. Labai jums ačiū, o labiausiai esu dėkingas savo vokalo dėstytojai Valerijai Balsytei už klasikinio dainavimo sampratą.“

Artistas dainavo daugelį pagrindinių partijų (Oneginas, Solistas, Žermonas, Markizas Aristidas de Fobla, Kunigaikštis Ipshaimas Gindelbachas, Džekas, Pelėjas, Herstvudas), sukaupė ir nemažą lietuviško repertuaro fondą: minėtini Juozelis G. Kuprevičius „Veronikoje”, Pjeras J. Gaižausko „Buratine“, Brolis V. Bartulio „Aušrinėje“, Žmogus su karve V. Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ir kt. Šiemet solisto vaidmenų sąrašą papildė Belkorė Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“.

„Mielas jaunime, tikėk savimi, tikėk dėstytojais ir niekados nepaliauk svajoti!“– sako solistas, laukiantis išsipildant svajonės sudainuoti Lietuvos nacionaliniame operos teatre.

M. Rojus jubiliejiniame koncerte atliko lyriškąją Margaritos brolio Valentino kavatiną.

DAR NEPARAŠYTAS TOKS KŪRINYS

Dar neparašytas toks kūrinys, kuriame Klaipėdos konservatorija galėtų parodyti visus savo absolventus. Tad kitų skyrių atstovai jau kuris laikas rengia „palydovinius“ koncertus. Vienas pirmųjų suskubo birbynininkas Vytautas Pelenis – jis pakvietė į įspūdingą liaudiškos muzikos šventę, kurioje muzikavo ir su konservatorijos mokinių ir absolventų liaudies instrumentų ansambliu, ir su birbynininkų sekstetu „Uostamiesčio muzikantai“ bei liaudies muzikos ansambliu „Vakaras“. Jau įvyko absolventų koncertas, kuriame skambino skirtingų kartų pianistai, baigę konservatoriją per pastaruosius 25 metus. Muzikinę puokštę įteikė dabartiniai KU Menų fakulteto studentai ir dėstytojai, muzikavo įvairių skyrių pedagogai…

Jubiliejinio koncerto programoje skambėjo ir neoficialus konservatorijos himnas – Stasio Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“.