ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA:
AUTORIUS: Pillė Veljataga
DATA: 2013-06
Talino taikomosios dailės trienalė Kolekcionavimo menas
Pillė Veljataga
Pernai, metų pabaigoje–šių pradžioje, Taline vykusi Tarptautinė taikomosios dailės trienalė – jau penktoji. Talino taikomosios dailės trienalės draugija, iki šiol skelbdavusi trienalės temos ir kuratoriaus konkursą, pirmą kartą pasikvietė kuratorių iš kitos valstybės. Geteborgo universiteto Dizaino ir taikomosios dailės instituto dėstytojas Love Jönssonas, Švedijoje geriau žinomas kaip dailės kritikas ir kuratorius, parinko temą „Kolekcionavimo menas“ (The Art of Collecting). Esu lankiusis ir ankstesnėse Talino taikomosios dailės trienalėse („Possession“, 2001; „Know How“, 2009) bei rašiusi apie jas žurnalui „Dailė“. O tai sudaro prielaidas imtis gretinimo, kuris, deja, yra ne šios trienalės naudai. Iš didelio konkurse dalyvavusių menininkų skaičiaus (pateikta 515 paraiškų, pateko 70) sudaryta paroda teminiu kryptingumu, tiksliau įžvalgų apie „kolekcionavimo meną“ arba „meną kolekcionuoti“, taip pat konceptualiu brandumu nusileido ankstesnėms trienalėms. Pasiremdama fraze iš katalogo, jog kriterijai, kuriais vadovavosi kuratorius ir tarptautinė vertinimo komisija, yra „kūrinio iškalbingumas ir temos atitikimas“, sakyčiau, kad stipriausių kūrinių privalumus lėmė greičiau jų „iškalbingumas“, o ne „temos atitikimas“. Apie parodos rengėjams iškilusias problemas ir siekį jas spręsti liudijo tai, kad, jau pasibaigus atrankos konkursui, dalyvauti renginyje buvo pakviesti penki kolekcionavimo tema besidomintys žinomi menininkai. Pakviestieji autoriai (dvi iš jų – Sayaka Abe ir Kari Steihaug, mano supratimu, neabejotinos lyderės) dėl trienalės apdovanojimų nesivaržė. Tačiau tai nebuvo paviešinta, todėl žiūrovas, mėgstantis rinkti savus lyderius ir palyginti juos su žiuri sprendimu, liko suklaidintas.
Trienalės „Grand Prix“ pelnė juvelyrė iš Ispanijos Gema Drapper, sukūrusi, anot žiuri pirmininko, „paslaptingą kolekciją, skatinančią galvoti, kaip skirtingi objektai gali tapti viena šeima“ (natiurmortai iš šešių skirtingų medžiagų). Dvi lygiavertės antrosios premijos skirtos keramikei Karin Karinson Nilsson (Švedija) už kūrinius „Mielos smulkmenėlės, pasakė avelė berniukui“ bei „Dangus yra dulkės po mano kojomis“, „kuriuose ready-made atrodo ne ironiškai ir ne nostalgiškai, bet greičiau chaotiškai, absurdiškai“; ir tekstilininkei Vitai Gelūnienei už „Vienaragio medžioklę“ – „dabarties ir praeities vizualinius fragmentus susiejantį emocionalų ir daug perkeltinių prasmių turintį kūrinį“. Estijos dailininkai buvo apdovanoti Estijos dailininkų sąjungos premija (Jaanusas Samma) ir privataus kapitalo įsteigtų nominacijų prizais (Lylian ir Katarina Meister, Nilsas Hintas).
Trienalių tradicija tapo renginio metu rengiamas seminaras. Šiemet jame vyravo asmenine kūrybine patirtimi pagrįsti dailininkų pranešimai. Buvo ir eseistinių samprotavimų apie kūrybą apskritai, buvo pažintinį smalsumą tenkinantis vokiečių kilmės tekstilininkės, turinčios medikės išsilavinimą, Monikos Auch pranešimas, supažindinantis su kelių XIX a. gydytojų surinktomis apsigimusių žmogaus bei gyvūnų embrionų kolekcijomis. Pati Monika Auch kolekcionuoja plaštakas – tai ir formaline laikomi pavyzdžiai, ir fotografijomis bei vaizdo būdu dokumentuoti, ir keraminiai, ir siuvinėti atvaizdai, perteikiantys įvairiapusį „rankos“ reikšmių spektrą.
Amsterdame gyvenanti menininkė Sayaka Abe (Japonija, Nyderlandai) savo kūryboje plėtojamą temą „Nostalgija?“ pristatė nuodugnia iš žodinio teksto ir videokūrinių sudaryta prezentacija. Menininkei rūpi daiktai arba jų atvaizdai kaip atminties nešėjai ir klausimas, kaip įvaizdinti prisiminimus. Trienalėje buvo eksponuota instaliacija „Senelės namas“ – mažesnio mastelio kambarys, padirbdintas iš beveik persišviečiančio balto audeklo, pritvirtinto prie karkaso. Jame – tokiu pat būdu padaryti trimačiai daiktai: lova, suolelis, komoda, o lentynos su virtuviniais rakandais, gėlė ant palangės, televizorius grafiškai pavaizduoti ant „sienų“. Nupieštas net elektros lizdas ir kištukas – juk prisiminimų saugykloje visa išlieka tartum gyva. Išlieka ir mus palikusieji – jų basos pėdos, kurias menininkė pavaizdavo ant prie lovos pristumto suolelio, pagelbėdavusio senelei atsikelti, tapo neblėstančio netekties liūdesio kulminacija. Jausmas toks stiprus, kad, stovėdama šio „namo“ viduje, klausiau savęs, ar akys sudrėko iš sentimentalumo, ar matau meno kūrinį, kurio suvokimui taikytina klasikinės estetikos sąvoka – katarsis.
Kita iš pakviestųjų parodos dalyvių – norvegė tekstilininkė Kari Steihaug pristatė projektą „Archyvas: nebaigti daiktai“ (ji taip pat skaitė ir pranešimą seminare). Į „archyvą“ pateko virbalais megzti nebaigti rankdarbiai. Pasak menininkės, ją domino nebaigtumo poezija, daiktai, kurie netapo tuo, kuo turėjo tapti, tai – kas liko. Apie jau vykdomą projektą buvo paskelbta vietos žiniasklaidoje ir menininkė gavo daugybę mezginių su rašytiniais komentarais. Kojinės, kurioms trūksta kulno, pusė bluzono, pavienė rankovė, kumštinė pirštinė be nykščio… Tai, ką matome septyniasdešimtyje nepabaigtų daiktų fotografijų, ir be teksto pagalbos yra iškalbingi neįgyvendintų ketinimų gėlos liudytojai. O dar perskaičius, kad „mama pradėjo megztinį sūnui, bet berniukas labai greitai išaugo…“ arba „vaikinui patiko draugės numegztos ir Kalėdoms padovanotos kojinės, ji pradėjo megzti antrą porą, bet pavasariop jie išsiskyrė…“
Kuratorius Love Jönssonas pranešime „Pastabos apie kolekcionavimo meną“ aptarė kolekcionavimo, kaip žmogaus veiklos, daugiaaspektiškumą – tai ir sisteminimas, būdas paversti daiktų pasaulį suprantamesniu, ir veikla, skatinanti atkreipti dėmesį į mūsų santykius su daiktais. Kalbėta apie kolekcionavimą, kaip šiuolaikinės meninės kūrybos temą. Reiškinio, kuris mene vadinamas „posūkiu į archyvus“, t. y. domėjimasis dokumentais, archyvistikos metodais, analogas taikomojoje dailėje yra sendaikčių turgus – vieta, kuri skatina „apmąstyti daiktų vertes, jų pasakojimus ir kontekstus“. Kitaip negu XX a. taikomosios dailės kūrėjai, ėmę žaliavas iš gamtos, daugelis mūsų dienų menininkų perdirba pagamintus daiktus. Ir ne tik dėl to, kad tausoja gamtos išteklius, – svarbiau su daiktais sietinos simbolinės reikšmės. Ready-made nenaudojančių dailininkų kūrybą su trienalės kolekcionavimo tema leistų sieti objektų grupių, serijų pomėgis.
Ką trienalės kūriniai byloja apie kolekciją kaip paradigmą, leidžiančią vizualizuoti abstrakčius dalykus – visumą ir dalį, daugį ir vienį etc., apie kolekcionuojamus objektus ir apie tai, kas nutinka daiktams, jiems tapus kolekciniams, apie kolekcionavimą, kaip sociokultūrinę veiklą?
Kolekcionuoti – tai klasifikuoti, atrinkti objektus pagal vienus ar kitus juos siejančius požymius. Aiškinantis, kas padeda įvairios paskirties šepečius priskirti šepečiais vadinamai daiktų rūšiai, reikia, anot Octave‘o Vandeweghe’s, apnuoginti daiktus. „Daiktų identitetuose“ šis belgų menininkas vienoje eilėje surikiuoja nuotraukas, vaizduojančias natūralaus dydžio barzdos muilinimo šepetėlį, akvarelinį ir dažytojo teptukus, šluotelę dulkėms valyti, unitazo šepetį, šluotą grindims; antroje eilėje suvienodina visų šių reikmenų dydžius ir pateikia nespalvotas nuotraukas, o trečiojoje – tik šių daiktų kontūrus. Į juos pažvelgus akivaizdu, jog visi šios rūšies daiktai yra reikmenys, turi prie koto pritvirtintus standžius arba lanksčius šerius. Kaip tapatybės nustatymo pradžiamokslis atrodo stendai, kuriuose pavaizduoti įvairiausi kamuoliai ir šakutės: visi kamuoliai – rutulio formos, o smeigti skirtus dantis turi ir desertinės šakutės, ir daržininko šakės. Kita vertus, kolekcijos sudarymas nėra paprastas surūšiavimas, nes objektai gali būti paslaptingi tartum archajiniai rašmenys – tokią mintį perteikia suomės Ninos Nisonen kolekcijoje „88“ į piktogramas panašūs vąšeliu nerti objektai (išraiškingas nepaprasto ir buitiško sugretinimas).
Kolekcijos sudarymas – tai tam tikrais principais grindžiamas konstravimas. Į klausimą, kas būtų, jei priešingą veiksmą, t. y. iškonstravimą, atliktum ne suskaidydamas visumą į sudedamąsias dalis, bet paneigdamas jų ryšį, atsakė grupė „A5“ (Annika Peterson, Adamas Grinovichius, Romina Fuentes – Švedija, JAV, Argentina), supjaustę pianiną į gabalėlius ir eksponavę juos kaip papuošalus.
Perdarymo strategijos domino ir kitus menininkus. Galima paimti plataus vartojimo daiktus ir paversti juos medžiaga naujam dirbiniui taip, kad daiktai liktų atpažįstami. Pavyzdžiui, Maria Bellucci (Italija) suklijavo spalvotus pieštukus ir iš šio dekoratyviai išraiškingo naujadaro (medienos tekstūra, ritmiškas pieštukų šerdelių išdėstymas) padirbo elegantišką apyrankę. Arba pakeisti daiktus neatpažįstamai, kaip kad padarė Karin Seufert (Vokietija), sukūrusi seges iš sulydytų plastikinių butelių kamštelių: juos atpažintum, tik žinodamas, kad jie yra segių žaliava. Dar kitaip daiktai perkuriami apdovanojimą pelniusios Karin Karinson Nilsson kūriniuose. Statulėlės, indų dalys apliejamos moliu, glazūra, stiklu ir virsta vientisu dariniu, į kurį galima žvelgti vien kaip į fantastinę formą, o galima įžvelgti ir semantinių užuominų. Pagaliau kolekcijos sudarymo principas aplinkiniams gali likti nesuprantamas, kaip švedų keramikės Elisabeth Billander kūrinyje „Suvenyrai“ (ant ratukų pritvirtinta paini konstrukcija iš balto plastikinio stalelio kojų, spalvotų dekoratyvinių dėžių, kažkokių smulkmenėlių didžiuliuose stiklainiuose, kurio paantraštė paaiškina, kad „kuriantis protas žaidžia su objektais, kuriuos myli“).
Dažnas kolekcionuojamus objektus siejantis požymis yra išvaizda. Bet tai, kas išoriškai panašu, tik profanui atrodo vienoda ir nuobodu, o kolekcininkui – tiksliau šį vaidmenį prisiėmusiam menininkui, rūpi menkiausi niuansai. Juos pastebėti bei jais žavėtis siūlo juvelyrė Karin Johanson (Švedija), sukūrusi kelias „Drugelių kolekcijas“, kuriose drugeliai tik truputį skiriasi siluetu, tekstūra, oksiduoto sidabro atspalviais, ir Virginija Kirvelienė, kurios kolekciją sudaro tekstilinės Kauno gatvių kanalizacijos šulinių dangčių imitacijos, atskleidžiančios žiūrovui kasdienybėje nepastebimą jų dekoratyvinę įvairovę.
Dėmesį patraukę objektai tampa vertingi net ir žmogui, vien pasišovusiam juos rinkti. Menininkai šį „kolekcinės vertės“ įgijimą dažnai perteikia metaforiškai, t. y. kasdieniams daiktams bei rastiems objektams suteikdami estetinę vertę ir meno kūrinio statusą. Sofios Bjőrkman (Švedija) objektai „Gimę būti papuošalu“ – tai sriegis su prie jo pritvirtintu apskritimu, buvusio papuošalo nuolauža, įspūdingai susiraizgęs skardinės dangtelis ir dar kažkas, kas gali tapti žiedu, nė kiek nepakeitus radinio išvaizdos. Theri Tolvanen (Suomija) rinkinį sudaro keistų formų šakos, kurias ji panaudoja kaip estetiškai išraiškingas dalis solidiems kaklo papuošalams.
Gamtos objektų imitacijos iš tauriųjų medžiagų kuriamos seniai. Dailininko iš Naujosios Zelandijos Warwicko Freemano parodoje eksponuoti juvelyrikos dirbiniai yra žmogaus veidą primenančio skylėto medžio lapo ir plokščio akmenėlio, kuris panašus į kulnų priežiūrai naudojamą gremžtuką (jie taip pat eksponuojami), imitacijos. Šiuos rastus objektus menininkui padovanojo draugas, nes įžvelgė panašumą su jo papuošalų formomis.
Apie tai, kad daiktai, patekę į kolekciją, nustoja buvę buitiniu reikmeniu ir įgyja teisę būti nefunkcionalūs, byloja prancūzės Brigittos Amarger „Šlepečių kolekcija“. Keliasdešimt tradiciškai iš languoto vilnonio audeklo siūtų apavo imitacijų ji padirbdino iš… rentgeno nuotraukų ir jų paviršių ornamentavo įvairiaspalvėmis siūlėmis. Nebenaudojamus pagal paskirtį daiktus tarsi pamatome nauju žvilgsniu. Keramikė Ingrid Unsöld (Vokietija, Švedija), vieną ant kito dėliodama masinės gamybos vazas bei dubenėlius, padarė iš jų dekoratyvias kompozicijas. Daiktams kitaip atrodyti leidžia ir Astrid Sleire (Norvegija). Gėlėtas kiniškas fajanso lėkštes ji apliejo betonu, palikdama neuždengtus plotelius.
Įdomu vaizduotėje atkurti paslėptą ornamentą – juk kolekcionuojami objektai turi sudominti. Sudominti lietuvių liaudies tekstile siekia Kazimieras Inčirauskas. Pasak menininko, kolekcionavimas padidina to, kas renkama, vertę. Geometrinis liaudiško audeklo ornamentas, menininko panaudotas videožaidimo grafiniam dizainui, žiūrovui įstringa atmintyje, o greta eksponuotas tuo pat ornamentu išmargintas megztinis įgyja „savo“, atpažįstamo, taigi ir norimo, daikto reikšmę.
Daiktų kolekcinė vertė yra susitarimo dalykas, priklausantis nuo kolekcionavimo, kaip sociokultūrinės veikos žaidimo, taisyklių. Tai taikliai atspindėjo estų menininkai Kristiina Laurits, kuri vėrinyje „Alkis“ į vieną rangą su akvamarinais ir kalnų krištolu kilstelėjo… keptos duonos riekelių nuograužas (jos padengtos vašku, tad papuošalą galima segtis nesibaiminant), ir Nilsas Hintas, su hedonistiniu pasimėgavimu į „Kolekcinį objektą Nr.2“ sudėjęs įvairias geležėles, kurias ūkiškas šeimininkas krauna į sandėliuką, – arklio žąslus, spyruokles, neatpažintas įrankių dalis.
Kultūrinės nuorodos svarbios Hannai Hedman (Švedija). Jos sukurti kaklo papuošalai („Žmogaus medis“) yra šmaikšti užuomina į votus – tradicinėje kultūroje vaizduojamas nutylimas, „negarbingas“ kūno dalis (inkstus, žarnyną). Vokiečių menininkas Alexanderis Blankas, perfrazuodamas memento mori temą, sukūrė „Memento Juniori“ – pakabukus su komiksų personažo Zuikio „kaukole“. Christinos Roos (Švedija) kaulo porceliano statulėlės „Miesto kiškiai“, panašiai kaip jų pirmtakai – pastoralinio žanro piemenaitės, piemenėliai, avelės, žaismingai pasakoja apie savo gyvenimo būdą. Čia randi ir skaitmeninės erdvės simbolius, ir teksto įrašus su Murphy dėsnius primenančia išmintimi, ir karikatūriškus piešinėlius.
Tai, kad daiktai atlieka individualios bei kolektyvinės atminties saugotojų vaidmenį, suteikia galimybių įvairiapusiškoms interpretacijoms. Daugiausia, regis, nostalgiškajai. Pavyzdžiui, nespalvotų fotografijų inspiruotos Tore Svenssono (Švedija) segės, kuriose veidų siluetai vaizduojami juodais dažais pilko plieno fone. Arba Bettinos Speckner (Vokietija) papuošalai: peizažų nuotraukas čia papildo širdelės formos ready-made medalionų kičas. Estų juvelyrės Marios Valdmos objektų serijoje „Dulkių kolekcija“, viename iš man labiausiai patikusių parodos kūrinių, nostalgija subtili, išsakoma pusbalsiu – lūžtančiais atspindžiais, pravertų durų atvaizdo fragmentu, grafito „dulkėmis“ po seges dengiančiu skaidriu plastiku. Servetėlės, staltiesės, pagalvių užvalkalai, atkeliavę iš senelių spintų, jau yra tapę taurių laiko pėdsakų kliše, kuria pasinaudojo švedų tekstilininkė Frida Breife („Baltos spalvos šešėliai“). Estės Lylian ir Katarina Meister eksponavo didelę seriją baltų ir spalvotų nosinių, ant kurių, naudodamos siuvinėjimą ir aplikaciją, „pasakojo“ ir lyriškas, ir autoironiškas istorijas. Vengrė Eszter Imre siūlė naivų būdą, kaip išsaugotus, bet nenaudojamus daiktus sugrąžinti į gyvenimą: iš pusiau perpjautų porcelianinio servizo puodelių bei kitų indo dalių padarė retro stilistikos papuošalus. Į senienų kolekcinę vertę ironiškai pažvelgė ir Davidas Clarke’as (Didžioji Britanija). Niekad nenaudotą sidabrinį arbatinuką ir puodelius, metų metus gulinčius šilku išmuštoje dėžėje, pasak menininko – tarsi karste, jis galutinai „numarino“ įkirpęs juose plyšius, t. y. pavertęs iš tiesų nebenaudotinais. Tiesmukai daiktų kaupimą (beje, angliškai collection reiškia „rinkimas, kaupimas“) kritikavo olandų keramikė Lot Moorrees, sukūrusi statulėles, vaizduojančias iš rankų krentančių daiktų apglėbti nebepajėgiančius personažus.
Pasirinkti daiktus arba jų atsisakyti – dar viena „rinkimo meno“ temos briauna. Atnešti nereikalingą puodelį, parašyti, kodėl jo atsisakai, ir pasiimti menišką rankų darbo puodelį parodos lankytojams siūlė projekto „Netinkamų puodelių išlaisvinimas“ autorius Michaelas Strandas (JAV). Praėjus dienai po parodos atidarymo, visos nišos puodeliams pastatyti trijų metrų ilgio stende jau buvo užimtos, o pasakojimai apie daiktų likimus, tiksliau daiktams suteiktą semantinį krūvį, skelbė, kad puodelis iš kadaise madingo gėlėto ir paauksuoto servizo yra „estetiškai netinkamas“. Perfekcionistas atsisakė indo su vos įskilusiu kraštu, mergina puodelį atidavė, nes „mano draugas jo nekenčia, o aš abejinga“, vienoje šeimoje giminaitės padovanotu elegantišku puodeliu kažkodėl niekas nesinaudojo…
Mintis apie trienalės pagrindinę ekspoziciją baigsiu paminėdama dėmesį patraukusius kūrinius, kurie sėkmingai galėtų dalyvauti kitose parodose, o su kolekcionavimo tema buvo susiję tik tuo, kad yra grupės ar serijos. Pavyzdžiui, baltai nuspalvinto sidabro vyšnios žiedo motyvo variantai juvelyrės Iris Nieuwenburg (Nyderlandai) serijoje „Sakura“, estės Maarjos Niinemagi geometrinių formų segių ciklas „Plaustai“, keramikės Katy Jennings ( Didžioji Britanija) kaulo porceliano lėkščių serija su paukščių atvaizdais.
Kaip ir prieš trejus metus, gausiausia iš trienalės palydimųjų parodų buvo Estijos dailės akademijos Dizaino skyriaus magistrantų ekspozicija „Rinkimo menas. Išdalinimo menas“ (estai nevartoja tarptautinio žodžio „kolekcionavimas“, vartoja „rinkimas“). Vienoje iš Talino galerijų projektą „Corpus Container“, kuriuo siekta tyrinėti žmogaus požiūrį „į kūną, vidujybę ir išorybę“, vykdė metalo dailininkų grupių „A5“ ir „Tiesiai!“ (Estija), kuriančių instaliacijas bei medijas, kuratorius Martinas Kullikas iš Nyderlandų. Dar vienas palydimasis trienalės renginys – Estijos dailės akademijos dėstytojos, kostiumo dizainerės Marit Ilison paroda ir performansas „70 medvilninių darbinių chalatų“. Darbinis chalatas, pasak menininkės, yra uniforma, kuri byloja apie socialinį vaidmenį; uniformuotumas gali būti suprantamas ir kaip priešprieša individualumui, o performansas, kurio metu parodyta darbinių chalatų „kolekcija“, yra ir mados šou kritika. Per kelis laiptų maršus ir sales kiek įmanoma vienodesnės išvaizdos (makiažas, apavas) ramiai žingsniuojančių merginų vora demonstravo rūbus, pradedant baltos spalvos ir baigiant tamsiai violetine, ir sukūrė siektą efektą. Tam, kad užfiksuotum palaipsnį, vos pastebimą spalvos kitimą ir mėgautumeisi pokyčio subtilumu, reikia atidžios žiūros – priešingybės mados šou skubai.
