Vilnius – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Londono muzikinis savaitgalis Vilniuje

Šie metai, ko gero, pirmi tokie, kai į Vilnių koncertuoti ne festivalių pretekstu atvyksta (ir dar ketina atvykti) ilgas tradicijas išugdę ir aukštą tarptautinę poziciją turintys simfoniniai orkestrai, kurių koncertai reikšmingai formuoja mūsų simfoninių koncertų sezoną. Kad šie vakarai paprastai vyksta Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, savaip verčia priprasti prie teatro kaip koncertinės erdvės, kuri, regis, iš tikrųjų akustiniu požiūriu palankesnė simfoniniams koncertams nei operos spektakliams.

Skaityti daugiau

SILUETAISiluets

Vieni Vilnių kūrė, o kiti griovė. Ir taip be atvangos. Praūžus negandoms, ketinusioms šį miestą neatpažįstamai pakeisti arba išvis nušluoti, jis viską ištvėręs toliau puoselėja unikalųjį vilnietiškumą. Kaip jį suvokiame mes, nūdienos žmonės? Tokia mintis slypi ir čia pateikiamo rašinio eilutėse, ir „tarp jų“. Panūdusiems plėtoti šią temą mūsų leidinio puslapiuose „Krantai“ bus nuoširdžiai dėkingi.

Skaityti daugiau

Žaidimo objektai

Visgi baisiai sudėtinga rašyti apie gimtą miestą ir to miesto dailės mokyklą, kurią, žinoma, teko dar ir baigti. Sudėtinga, nes tai jau dariau daugybę kartų įvairiomis progomis (o progų mokykla pateikia nuolat), ir surasti kokį nors aspektą, kuris dar nebūtų aptartas, išties darosi vis sunkiau. Bet tiek to: šįkart mokyklos tekstui galima pritaikyti sukaktuvių sveikinimo šabloną. Iš karto patikslinu: mokykla šiuo atveju – VDA Telšių fakultetas. Per netrumpą savo gyvavimo laiką ši institucija ne kartą keitė savo pavadinimą – nuo Telšių amatų mokyklos per Telšių taikomosios dailės technikumą, Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, kol galiausiai „pakilo” socialinės hierarchijos laipteliais ir prisijungė prie Vilniaus dailės akademijos, tapdama vienu jos fakultetų.

Skaityti daugiau

Svetimo miesto beieškant

Bene kiekvienas sveiko proto eilinis, kiek ilgėliau šaltu žvilgsniu skrodęs archyvų krapštukus, mintančius rankraštiena, piktinasi jų vargana puota. Tuo tarpu kai dabartis plūsta iš gausybės rago ir sotina jusles tikrovės skanėstais, o vaišintis jais galima kiek įtelpa, nes šiuo atveju esi atleistas nuo egzistencinio antsvorio, jie kramsnoja įvykių, minčių, jausmų ir patirčių fosilijas, kurias meiliai vadina faktais ir, nerišliai murmėdami, mėgina mums papasakoti istorijas apie tai, ko jau nėra.

Skaityti daugiau

Lietuviški arbatvakariai, arba kitu keliu į Vasario 16-ąją

Išgerti kavos ar arbatos kuriame nors Vilniaus knygyne dabar ne naujiena. Ir knygą tuo pačiu metu gali pavartyti. Juk miestas – ne tik muziejai ar didieji statiniai, neretai įgrisę savo žinomumu, pagalvojęs net suvoki, kad nieko daug apie juos ir nežinai, nes tareisi viską žinantis. Kur kas įdomesni kiemeliai, apsupti savo atminties labirintais, arba, rodos, niekuo iš aplinkos neišsiskiriantys namai. Bet ne, tokių namų Vilniuje niekada nebuvo ir nėra, kiekvienas jų alsuoja savo buvusiu ir esamu gyvenimu, prasidedančiu nuo vartų gatvėje ar laiptinės vidinėje kiemo pusėje. Vienas jų Pilies gatvėje Nr. 40.

Skaityti daugiau

Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto

Perskaičius Tavo biografiją, susidaro įspūdis, kad esi žmogus orkestras, puikiai išmanantis ne vieną kultūros sritį. Nuosekliai darbuojiesi ir muzikos, ir literatūros, ir filosofijos baruose. Vis dėlto norėčiau pradėti nuo šaknų, nuo šeimos, kuri formuoja kiekvieno jauno žmogaus pasaulėžvalgą, santykį su visuomene, su tauta ir netgi tėvyne. Taigi kaip Tau atrodo, kiek Tave vaikystėje ir jaunystėje paveikė Tavo garsių tėvų aplinka, jų muzikinė ir kultūrinė veikla? Ar apskritai buvo sunku, o gal kaip tik patogu būti Tamošaityte?

Skaityti daugiau

Jonas Basanavičius Vilniuje 1914–1927 m.

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Mykolas Biržiška daktaro Jono Basanavičiaus biografijos, parašytos lituanisto ir artimo tautininkams žurnalisto Adolfo Nezabitausko, recenzijoje „Mūsų senovėje“ pareiškė, kad karo metais J. Basanavičius dėl sveikatos negalėjęs būti aktyvus lietuvių viešajame gyvenime. Taip teigė iš arti jį pažinojęs Vasario 16-osios akto signataras, tokią mintį pakartodamas ir vėliau. Tačiau ši nuomonė, kad ir žinoma, „praėjo pro šalį“ kaip netinkama herojiniam patriarcho vaizdiniui, gal nekėlė pasitikėjimo dėl M. Biržiškos išpažįstamų socialdemokratinių įsitikinimų. Tačiau herojai taip pat būna pasiligoję. Žvilgterėję į šaltinius, rasime dorai savo pareigas atliekantį garbingo amžiaus lietuvių inteligentą, autoritetą moraliniais klausimais, bet ne veikėją ir organizatorių. Gal tai ir nulėmė, kad Kauno universitetas gavo Vytauto Didžiojo vardą, o istorinėje sostinėje J. Basanavičiui taip ir neatsirado paminklas.

Skaityti daugiau

Tapino valanda

Tebevykstant polemikai, reikalingas Vilniaus miestui Baltųjų stulpų atkūrimas ar ne, Andrius Tapinas ėmė juos ir atstatė. Meninėje tikrovėje, kuri, vaizduotės užvaldymo prasme, nėra mažiau patikima nei pati istorija, rašoma – Lietuvai pasitaiko – „pagal pageidavimą“. Fantastiniame romane dalijamasi vizija Vilniaus, kurio Katedros aikštėje nestovėjo paminklas Kotrynai II, Vilniaus žinios nebankrutavo, o universitetas niekada nebuvo uždarytas. Šis miestas sparčiai augantis ir gyvybingas, – ne vystykluose, kaip 1907 m. apie jį rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Skaityti daugiau

Proveržis lietuvių (fantastinėje) literatūroje

Visiškai teisingai sako Vilko valandos autorius Andrius Tapinas Žinių radijo diskusijoje su Valentinu Sventicku („Aktualioji kultūra“, 2013-03-14): niekam tikęs tas knygų (ir net jų autorių!) skirstymas į rimtąsias ir pramogines – lyg kokių šaškių į juodąsias ir baltąsias. Gal jis kiek perlenkia tikindamas, kad tai vienpusiška – jo minima Kristina Sabaliauskaitė dar ir kaip moka rafinuotai suraukti nosytę neįtikusių plunksnos brolių atžvilgiu. O ir pačios Vilko valandos skaitytojai kone vienu balsu tinklaraščiuose skanduoja, kaip ši knyga išsiskiria iš „nykios“ lietuvių literatūros fono. Dar painiau – abi pusės dažnai pasako visai įdomių ir pagrįstų dalykų. Daug kas lietuvių literatūroje yra nyku ar bent jau neaktualu, nors manau, kad dėl tokio jos įvaizdžio visų pirma kalta literatūros programa mokyklose ir ją dėstančios mokytojos. Lygiai kaip ir pasitaiko rašytojų, kurių reklama ir šiaip gera nuomonė apie save ir savo kūrinį nemenkai viršija jo vertę. Tačiau su šaškėmis tai neturi nieko bendra.

Skaityti daugiau