Apie beklasės visuomenės klasę

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Marius Ėmužis
DATA: 2012-03

Vilius Ivanauskas,
LIETUVIŠKOJI NOMENKLATŪRA BIUROKRATINĖJE SISTEMOJE: Tarp  stagnacijos ir dinamikos (1968−1988 m.)
Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, Lietuvos istorijos institutas, 2011, 664 p., 500 egz., iliustr.
Dailininkas Tomas Mrazauskas

Sovietų Lietuvos istorija – dar labai gyva, aštri ir prieštaringa, ypač postalininiai metai, tačiau tai nereiškia, kad reikėtų siūlyti šio laikotarpio tyrimų moratoriumą. Vis dėlto knygas, skirtas 1953–1985 m. laikotarpiui Lietuvoje, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tad naujos pasirodymas – vis dar reikšmingas įvykis. Galima pagrįstai tikėtis kiek šviežesnių idėjų, originalesnių metodų ar teorijų pasitelkimo arba vis drąsesnio Vakarų istorikų, vadinamųjų sovietologų, darbų, metodų, teorijų panaudojimo ir pritaikymo „Lietuvos atvejui“.

Nomenklatūros tyrimų bagažas Lietuvoje iki šiol buvo menkas, nors tyrinėti yra ką. Ypač sudėtinga yra „valdžios“ santykio su „sistema“ problematika, – kad ir konjunktūriškumo, savarankiškos veiklos galimybių ar savų interesų turėjimo aspektais, kuriuos analizuoti ir imasi Vilius Ivanauskas. Pirmasis panašius klausimus kėlė Kastytis Antanaitis, priėjęs svarbią išvadą: po 1953 m. Maskvos kišimosi ir kolonizacijos politika pasikeitusi, ir tada LSSR nomenklatūriniai lyderiai sugebėję įtvirtinti etniškai lietuvišką valdžią, ribojamą tik centro tiesioginio įsikišimo. Deja, tai netrukę ilgai ir šis „laisvumas“ veikiai apsiribojęs kultūros ir antrinėmis ūkio problemomis1. Panašiai teigia ir Saulius Grybkauskas: sovietų Lietuvos nomenklatūra neketinusi nusileisti Maskvos diktatui, dar nuo Stalino laikų susiformavusiai griežtai centralizacijai ir bandžiusi išlaikyti pramonę savo įtakoje2.

Polemikos Ivanauskas čia nepridėjo, jis lietuvišką nomenklatūrą mato kaip atskirą, lokalių interesų turintį periferinį elitą. Be to, jeigu Antanaitis ne tik knygos pavadinime prisimena kalbamą lietuvišką nomenklatūrą buvus vis dėlto sovietinę, tai Ivanauskui nomenklatūra jau tik lietuviška, kuri „buvo daugiausia susijusi su Lietuvos kaip gimtojo krašto puoselėjimo sovietinės sistemos ribose vaizdiniais ir veiksmais, kas leidžia apibrėžti specifinį lokalių interesų palaikymo modelį – vietininkiškumą“ (p. 20).

Toks vertinimas (dar atsižvelgiant ir į kanceliarinį formuluotės stilių) labai primena „ir tuomet dirbome Lietuvai“ naratyvą, kuriame okupuotos Lietuvos administracija vaizduojama kaip tomis sąlygomis atlikusi teigiamą vaidmenį, visas blogybes suverčiant Maskvai. Tačiau lokalūs interesai – nebūtinai Lietuvos kaip krašto ar lietuvių kaip tautos, veikiau tai
(so)vietinės nomenklatūros interesai, kurie buvo natūraliai savanaudiški, siekiantys susikurti patogias darbo sąlygas (išteklių gavimas, planų korekcija) ir atsipalaiduoti nuo varginančios kontrolės bei išlaikyti valdžią. „Gimtojo krašto puoselėjimas“ tikrai negalėjo būti pirminė idėja.

Vis dėlto autorius neapsistoja prie tokios „tylios rezistencijos“ koncepcijos (ją sukritikuoja p. 389 ir 418), o labiau linksta prie „vietininkiškumo“ modelio, kuris reiškia, kad prisitaikiusi prie sistemos per išmoktas biurokratines taisykles nomenklatūra galėjo riboti tam tikras centro iniciatyvas. Vietininkiškumas – eminė sąvoka, su aiškiai neigiamu atspalviu vartota dar Chruščiovo laikais ir reiškusi tam tikrą nukrypimą nuo centro politikos bei teritorinio vieneto uždarumą. Ivanausko apibrėžimu, tai „tam tikra pasyvi nacionalinio komunizmo forma, kuri, formaliai neprieštaraudama sovietinei sistemai, kaip vertybei save priešpriešino didėjančiai centro įtakai, per neformalius veikimo būdus siekdama vietinės erdvės kontrolę išlaikyti lietuviškosios nomenklatūros rankose“ (p. 573). Vietininkiškumas anaiptol nebuvo antisisteminis, o kaip tik tapo sistemos dalimi (p. 574).

Respublikos ar tautiniai interesai per vietininkiškumą galėjo pasireikšti tik tokiomis sąlygomis, kai visos nomenklatūros vidinius santykius grindė partokratų įtaka ir galia (p. 573). Tačiau nomenklatūra nebuvo vienalytė, paisydama savų interesų ji nebūtinai priešinosi sistemai, o konkrečioms centro iniciatyvoms dažniausiai nepritardavo technokratai (iš ministerijų, įvairių žinybų, mokslinių institutų). Partokratai oportunistiškai laikėsi vidurio, vis bandydami nesupykdyti sąjunginės valdžios ir vietinės viduriniosios nomenklatūros.

Svarbus yra toks autoriaus pasiūlytas nomenklatūros skirstymas į partokratus – stabilumą ir vietininkiškumą užtikrinusią grupę, kuriai susigyvenimas su sistema ir biurokratijos išmanymas leido įgyti ir išlaikyti galią (p. 571), technokratus – dinamiškiausią ir dviprasmiškiausią grupę, palaikiusią respublikos augimą įgyvendinant centro modernizacijos projektus (p. 572), ir kultūrininkus – labiausiai apribotą grupę, vertybiškai linkusią keisti tvarką (p. 572), – iš to matyti, kad lietuviška sovietinė nomenklatūra nebuvo vientisa masė. Aiškėja, kad partokratui sovietinė sistema buvusi didžiausia vertybė (p. 128), tačiau ne grynąja ideologine, o konjunktūrine prasme (p. 574), nes be sistemos nebūtų komunistų partijos valdžios užtikrinimo; o technokratas yra „asmuo, kuris turi universaliai praktikuojamą profesiją“ (p. 128) ir jam nelabai svarbu, kokioje sistemoje dirbti.

Maža to, kaip teisingai pastebi autorius, visos trys grupės savo viduje buvo pasidalijusios, pavyzdžiui, partokratai buvę technokratiški ir ideologiški. Pirmiesiems priklausė tie atsakingieji partijos veikėjai, kurie rūpinosi pramone ir dubliavo „vykdomosios valdžios“ administracinį darbą, o antriesiems – visi griežtieji ideologai, kurie vėliau pasuko su SSKP „platformininkais“ (p. 483). Panašiai pasidalijęs buvo ir kultūrininkų-mokslininkų sluoksnis. Dėl skirtingų veiklos krypčių technokratiniai mokslininkai atsiskyrė nuo humanitarų, o kultūrinė inteligentija dalijosi į autoritetingus intelektualus (rašytojai, poetai, režisieriai) ir partijos remiamus ideologus (p. 462–476).

Žinoma, dėl tokių skirtumų šios grupės nevienodai elgėsi sistemos atžvilgiu: vieni turėjo jos ribose laviruoti (technokratai), kiti gi – ją palaikyti (ideologai). Pats Ivanauskas išskiria du pagrindinius nomenklatūros santykio su sistema modelius: konjunktūrinį ir nacionalinį. Konjunktūriškai nomenklatūrininkai elgėsi tada, kai dėl specifinių aplinkybių, sisteminių netobulumų bei sistemos dvilypumo (autorius tai nusako kaip „formalumą ir kasdienybę“, „fasadiškumą ir užkulisiškumą“ ir pan.) turėjo ieškoti „subalansuotų“ sprendimų. Antrasis modelis nesusijęs su aplinkybėmis ir kyla iš asmens tapatinimosi su vietine erdve bei jį supančia kultūra, istorija ir tradicija. Autorius čia prabyla apie nacionalinį komunizmą, tik patikslina jį buvus pasyvų, kitaip nei Nicolae Ceauşescu Rumunijoje ar Josipo Broz Tito Jugoslavijoje. Paminėtina, kad Ivanauskas pirmasis pabandė šitaip pažvelgti į sovietinės Lietuvos istoriją (p. 498), šiek tiek apie tai rašė Zenonas Norkus, pavadinęs Lietuvos atvejį tautiniu patrimoniniu komunizmu3.

„Grynosios“ ideologijos prasme terminas nacionalinis komunizmas skamba panašiai kaip liberalusis šovinizmas, nes komunistinė ideologija, iškeldama klasinį tapatumą, neigė tautines valstybes ir tautiškumą apskritai. Tačiau tautinis tapatumas dažnai pranokdavo neaiškų klasinį ir komunistinės valstybės tapdavo gana „nacionalistiškos“. Mano galva, tokios valdžios „politinės“ tendencijos daugiausia pasireikšdavo dėl noro parodyti atskirumą nuo Sovietų Sąjungos (galioja satelitams) arba atriboti nuo centro (galioja respub­likoms, didesnėms autonominėms sritims), o tikrieji tautinės minties palaikytojai retai slapstėsi po komunistinėmis skraistėmis. Gilesnės šio fenomeno analizės knygoje trūksta.

Kad minėti modeliai veiktų tinkamai, itin svarbūs yra socialiniai tinklai ir neformalūs ryšiai. Matydamas planinės ekonomikos sistemos neveiklumą (t. y. išteklių visiems neužtekdavo, o planus vykdyti ir darbus padaryti reikėjo), Ivanauskas teigia šalia formaliosios biurokratinės sistemos egzistavus neformaliąją, kurios dėka ir buvo apsirūpinama ištekliais, koreguojami planai, gaunamos deficitinės prekės. Ta neformalioji praktika egzistavo socialinių tinklų, kurių stambiausius (partokratus, technokratus ir kultūrininkus), jau minėjau, dėka. Egzistavo ir smulkesni tinklai, susidarę pagal darbovietes, „rangą“, regioną, veiklos sritį, ir sutvirtinami medžioklėse, išgertuvėse, pirtyse ir pan.

Socialiniai tinklai suformavo neformalią biurokratinę rutiną – tai „specifinė biurokratinė kultūra, paprastai nulemianti nomenklatūros tarpusavio bend­ravimą ir įsipareigojimus“ (p. 304). Ivanauskas įvardija tris neformalias biurokratines praktikas, padėjusias sovietinėje sistemoje siekti asmeninių ar grupinių tikslų. Visų pirma tai gerų santykių išlaikymas: kad ir kas atsitiktų, reikėjo išlaikyti gerus, dalykinius santykius ir nesusipykti. Gana pavojinga, bet efektyvi praktika buvo rodiklių ir veiklos imitacija, pavyzdžiui, pieno primilžio didinimas į pieną įpilant vandens, ir trečioji praktika – formos radimas, kadangi sovietinėje sistemoje ji buvo svarbesnė už turinį: radus tinkamą formą, buvo galima ir įgyvendinti reikalavimus, ir juos apeiti, pasiekiant savo. Gana geras pavyzdys yra sėk­mingi bandymai austi siauresnę audinio juostą, nes pagal rodiklius buvo matuojamas išausto audinio ilgis, o ne plotas.

Tiesa, pavyzdžių knygoje aiškiai pritrūksta, arba jie tiesiog neišryškinami: kas nutikdavo, jei minėtos praktikos „nesuveikdavo“? Kaip buvo sprendžiami aukštų nomenklatūrininkų konfliktai, jeigu nė vieno iš jų nebuvo galima pašalinti iš posto? Koks buvo su vietiniais interesais nesusijusių ar lokalios erdvės nesaistomų asmenų, pavyzdžiui, atvykusių iš kitų respublikų, likimas? Kas nutikdavo, jei būdavo išsiaiškinami įvairių rodiklių pritempinėjimai?

Be to, autorius menkai kreipė dėmesį į socialinius tinklus kaip į kadrų atrankos „sistemą“, nors aptarė nomenklatūrinį skyrimo principą (1 skyrius). Tinklus autorius apibūdina taip: „skirtingose institucijoje arba šakinėse valdymo struktūrose dirbę asmenys, sudarę atskirus socialinius tinklus, apibūdinančius darbinį ir asmeninį skirtingų pareigūnų bendravimą, jų tarpusavio sukibimą ir manevravimą šiuose ryšiuose, siekiant asmeninių ar kolektyvinių interesų“ (p. 100). Tokie socialiniai tinklai padeda nomenklatūrai veikti biurokratinėje sistemoje ir siekti asmeninių tikslų, tačiau panašu, kad šitaip apibrėžiant, numanoma, jog patys tinklai atsiranda atsitiktinai, iš „likimo brolių“, kurie atsidūrė tam tikroje darbovietėje ir yra vienas kitam reikalingi. Bet galima klausti, ar „kylant aukščiau“ tie socialiniai tinklai nebuvo suformuoti, t. y. ar į postus nebuvo skiriami patikimi, lojalūs, sukalbami, uolūs, darbštūs kadrai, dėl kurių gali būti tikras, kad jie veiks kaip reikia bendriems interesams, supras „bendrą reikalą“ ir nesiųs „anoniminių“ skundų į SSKP CK. Kitaip tariant, ar nebuvo formuojami klanai, pradedant nuo aukščiausios vadovybės ir baigiant kiekvieno miesto, rajono klanais, kurie tarpusavyje susiję? Knygoje paminimas vienos kartos bendramokslių įsitvirtinimas valdžios struktūrose (p. 135). Būtent jį galima pasitelkti kaip galimą klano formavimo modelį: į tas pačias įstaigas dažnai patekdavo bendramoksliai iš to paties kurso, ilgainiui kursiokai sudarydavo nemažą grupę dirbančiųjų atsakingose pareigose ir vis kylančių. Kopdami karjeros laiptais jie galėjo paskui save tempti (skirti patys arba „rekomenduoti“ CK) mažiau iškilusius kursiokus, paralelinių kursų arba jaunesnius, bet pažįstamus bendramokslius, kuriais pasitikėjo.

Autorius pripažįsta, kad buvo priemonių išlaikyti lietuviškos nomenklatūros socialinio tinklo uždarumą (p. 375). Tačiau tai siejama ne su klanais, o su protekcija prieš kitataučius, kurie neretai ne tik nebūdavo lojalūs vietinei erdvei, bet ir jai kenkdavo, pranešinėdami centrui. Kadangi sistema reikalavo, kad tarp aukščiausių žinybų ir institucijų vadovų būtų „internacionalinių kadrų“, buvo stengiamasi ten paskirti vietinės kilmės arba ilgai respublikoje dirbusius kitataučius. Tačiau ne vien kitataučiai galėjo būti nelojalūs vietinei erdvei, tad buvo stengiamasi kontroliuoti skyrimus pagal lojalumą, patikimumą. Klausimai apie klano ar klanų egzistavimą išlieka svarbūs.

Kaip Ivanauskas rekonstruoja neformalius santykius ir atskleidžia socialinius tinklus? Daugiausia jis remiasi ano meto veikėjų ir liudytojų interviu pateikta informacija. Šioje srityje jis padirbėjo tikrai uoliai, 2003–2011 m. užrašė 44 pusiau struktūruotus interviu. Be to, pasitelkiami ir įvairūs interviu užfiksuoti pastebėjimai apie buitį, gyvenamąją aplinką ir kaimynystę (pavyzdžiui, kad nomenklatūrininkai gyveno netoliese, prestižiniuose to meto rajonuose, turėjo neblogą rafinuotą skonį menui, interjero detalėms ir panašiai).

Ivanauskas pažymi, kad sovietinių dokumentų nereikia pervertinti ir juos tikslinga nagrinėti kitų šaltinių, kurie papildo ir paaiškina dokumentuose užfiksuotus istorinius faktus, kontekste (p. 60). Tačiau pats jis dažniau tiesiog remiasi iš pateikėjų gauta medžiaga, o ne pagal ją tikrina dokumentų patikimumą arba atvirkščiai. Aišku, gilinantis į sovietinę sistemą, kurioje veikė gausybė neformalių sprendimo priėmimo praktikų, neužfiksuotų rašytiniuose dokumentuose, pokalbiai su patyrusiais amžininkais užpildo spragas ir pažeria įdomių detalių, juo labiau kalbant apie socialinius tinklus, kai sakytinės istorijos keliu gauta informacija yra bene vienintelė. Vis dėlto rėmimasis interviu neproporcingai vyrauja visame veikale4. Ir tai ne vienintelė šios knygos pamatų bėda.

Pirmiausia, įvade tyrimo šaltiniai aptariami gana skurdžiai, o apie oral history metodu gaunamos empirinės medžiagos patikimumą nė nekalbama. Autorius rašo, kad „žodiniai naratyvai susiję ir su kolektyvinės atminties aspektu, kada to laikotarpio liudytojai, pateikdami savo naratyvus, linkę juos sieti su asmeniniais išgyvenimais, savo socialinės kultūrinės aplinkos nusistovėjusiais vertinimais ir neretai ignoruoti istorijos tamsias dėmes, prieštaraujančias jų pateikiamai pasaulėžiūrai“ (p. 58). Jei teisingai supratau, taip pripažįstama, kad liudytojai pasakoja jungdami asmeninius patyrimus. Tačiau patyrimus, kurie netinka prie pasakojimo linijos (sąlygojamos pasakotojo pasaulėžiūros, „kaip turi būti“), jie praleidžia. Kadangi Ivanauskui labiau rūpi ne patys pateikėjų naratyvai, o jų suteikiama (tiksliau būtų – iš jų išgaunama) empirinė medžiaga, tai ir atskirų pateikėjų, ir jų kuriamų/atstovaujamų naratyvų, ir pateikiamos informacijos patikimumo klausimus derėjo aptarti detaliai. Dabar gi lieka įvairių abejonių dėl faktų tikslumo, reiškinių paplitimo, „tamsių dėmių“ masto, autorinio „medžiagos valdymo“…

Interviu knygoje pateikiami netaisyti, tad kanceliariškai biurokratiniu stiliumi surašytame autoriniame tekste staiga iššoka kursyvu išskirtos buitinės kalbos eilutės, kuriose neretai ir mintį „pagauti“ sunku: „Komisijoj nereikėdavo girdyti, nes, būdavo, anksčiau atvažiuoja komisija. Tai jei uždaro kokį kraną, reikia jį (?) vakare į kokį restoraną nusivesti ar į pirtį. Čia buvo technikos inspektoriai, ne partijos. Tai reikėdavo mokėti užimti tuos inspektorius, nes jie galėjo bėdos pridaryti. Mergaitė lakuotais nagais galėdavo ir gamyklą sustabdyti“ (p. 305).

Recenzuojamai knygai svarbus yra santykis su istoriografija, kuri, tiesa, suvokiama ir pasitelkiama ne konkrečiai (pvz., „A sėkmingai ištyrė tą ir aną“, „B, kalbėdamas apie x, įžvalgiai pastebėjo“, „C neteisus, konstatuodamas y institucijoje egzistavus z“), o itin abstrahuotai: „šiam darbui metodologiškai artimiausia postrevizionistų pozicija. Neneigiant pagrindinės totalitaristų tezės, esą sovietų sistema turėjo labai aiškų prievartos mechanizmą, totalitaristinė perspektyva yra nepakankama siekiant pažvelgti į giliau vykusius procesus. Socialinių mokslų metodologija yra instrumentalesnė žvelgiant į apačioje vykstančius socialinius reiškinius, kurie, be abejo, yra iš dalies priklausomi nuo valdžios retorikos, tačiau jokiu būdu nėra visiškai jos determinuoti. Postrevizionistinė perspektyva irgi atsiremia į socialinės istorijos, į istorinės ir socialinės antropologijos taikomas mikro istorijos arba lauko tyrimų metodologijas, taip pat šiuose moksluose taikomas teorines įžvalgas, padedančias konceptualizuoti surinktą medžiagą“ (p. 38).

Pagirtina, kad knygoje gana gausiai pasitelkiama atvejo analizė, padedanti suprasti daugelį apibendrinimų (tai ir būdinga postrevizionistinei istoriografijai). Nagrinėdamas lietuviškos nomenklatūros atsakus į centro iniciatyvas ir įvairius reglamentavimus, autorius imasi keleto atvejų analizės: žemės ūkio srities ir agropramoninio komplekso kūrimo, kuro ir energetikos įmonių statybos bei LSSR švietimo politikos ir rusų kalbos plėtros. Analizuodamas Vilniaus ir periferijos santykius Ivanauskas pasitelkia Alytaus miesto pavyzdį, o aptardamas atskiras nomenklatūros grupes jis analizuoja rašytojų aplinką.

Apibendrinčiau, kad knygoje lietuviškoji nomenklatūra parodoma kaip tos pačios biurokratinės sistemos, kurią pati ir palaikė, įkaitė. Tai sufleruoja net ir knygos viršelis, kuriam pasirinktas vienas nuosaikesnių avangardisto Česlovo Lukensko darbų iš ciklo „Persižvaigždavimas“. Vaizduojama penkiakampė žvaigždė, aprėdyta kažkuo panašiu į šimtasiūlę ar lagerininko apdarą. Maištauti prieš sistemą ar ją griauti nebuvo galima, tačiau neapeidinėti buvo neįmanoma. Aišku, šitaip vaizduojama sistema turėjo būti it pakibusi ore, – argi ji galėjo veikti, jeigu visi ją bandė apeiti?

Visoje knygoje (turbūt sąmoningai) vengiama žodžio politikai, taip parodant, kad nomenklatūra nebuvo politikai, kitaip nei bandoma vaizduoti memuarų pagalba. Tampa aišku, kodėl knygoje nagrinėjamos temos sukasi vien apie ūkio valdymą ir (šiek tiek) kultūrą – juk tai vienintelės sritys, kuriose buvo galima tvarkytis nebūnant tikrais savo krašto (skeptikas sakytų – prižiūrėti paskirtos teritorijos) šeimininkais. Sveikintina, kad knyga bando pristatyti nomenklatūrą nuosekliai vengiant ir demonizavimo, ir apologetikos. Natūraliai dėmesio centre atsiduria prisitaikėliškumas – ir prie režimo, ir prie sistemos. 

 

1   Kastytis Antanaitis, „Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra“, in: Darbai ir Dienos, 1998, Nr. 7 (16), p. 79.

2  Saulius Grybkauskas, Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 388; dar plg. Marijos Drėmaitės recenziją šiame žurnalo numeryje, p. 7–10.

3  Zenonas Norkus, Koks kapitalizmas, kokia demokratija? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 259.

4  Knygoje iš viso yra 1068 nuorodos: archyviniai šaltiniai nurodyti 161 kartą (57 iš jų skyriuje apie rusų kalbos plėtrą ir LSSR švietimo politiką; remtasi daugiausia vieno pateikėjo duotais dokumentais), interviu nurodyti 240 kartų.