Teatras ir mirtis Rygoje

A?URNALAS: KULTA?ROS BARAI
TEMA: BendrakultAi??riniai tekstai
AUTORIUS:Ai??Monika MeilutytAi??
DATA: 2014-01

Senelis atsiveda anAi??kAi?? A? aikA?tAi?? ir sako:

ai??i?? Ai??tai, A?ia ai??i?? LaisvAi??s paminklas.

AnAi??kas pasiA?iAi??ri ir klausia:

ai??i?? O kodAi??l laisvei reikia paminklo? Ji numirAi???

Ai??A? anekdotAi?? vienas latvis man papasakojo dienAi?? prieA? tai, kai Rygoje sugriuvo prekybos centras ai??zMaximaai???. BAi??tent prie LaisvAi??s paminklo lapkriA?io 18-Ai??jAi?? latviai rinkosi minAi??ti savo A?alies NepriklausomybAi??s 95-eriA? metA? sukakties, dainavo tautines dainas. O jau po keleto dienA? A?ia buvo deginamos A?vakAi??s, tyliai meldA?iamasi. Ai??alA? prislAi??gusio gedulo fone LaisvAi??s paminklas tapo A?enklu, bylojanA?iu, kad vienos laisvAi??s A?mogus tikrai niekada neturAi??s ai??i?? laisvAi??s nemirti.

Nors Lietuvos A?iniasklaida Rygos tragedijAi?? pavertAi?? keistoku skandalu apie ai??zMaximosai??? vadovybAi??s prastAi?? gebAi??jimAi?? bendrauti su visuomene ir diskusijomis apie vieA?A?jA? ryA?iA? svarbAi??, man norAi??tA?si prisiminti visai kitus dalykus. SavaitAi?? prieA? nelaimAi?? Latvijos sostinAi??je A?iAi??rAi??jau geriausius praAi??jusio sezono A?alies spektaklius, nominuotus kasmetiniams teatro apdovanojimams SpAi??lmaAi??u nakts (ai??zVaiduokliA?/VaidintojA? naktisai???). Laureatai paaiA?kAi??jo pirmAi??jAi?? visuotinio gedulo dienAi??, todAi??l juos kukliai paskelbAi?? tik interneto svetainAi??, o apdovanojimo ceremonija buvo atidAi??ta. Savaip pranaA?iA?ka, kad iA? beveik deA?imties Latvijoje matytA? spektakliA?, pristatytA? A?vairioms nominacijoms, tik dviejuose nebuvo jokiA? uA?uominA? apie mirtA?. Tai atrodytA? keista, bet, geriau pagalvojus, reikia pripaA?inti, kad teatre tai natAi??ralu. Scenoje veikAi??jai mirA?ta arba gauna A?iniAi?? apie kieno nors kito mirtA? labai daA?nai ir dAi??l A?vairiA? prieA?asA?iA?: kartais tai bAi??na personaA?o A?vykdytas nusikaltimas, kartais ai??i?? jam skirta bausmAi??, kartais atskleidA?ia herojaus abejingumAi??, kartais parodo jautriAi?? jo A?irdA?. Kartais mirtis vaizduojama skaudi ir tragiA?ka, o kartais ai??i?? absurdiA?ka ar komiA?ka… TeatriniA? mirA?iA? spektras iA? tikrA?jA? platus, o kAi??rAi??jai jA? nuolat papildo. PavyzdA?iui, prieA? deA?imt metA? margAi?? scenos mirA?iA? mozaikAi?? spektaklyje ai??zJuokdario mirtis, arba Kas nuA?udAi?? Ai??ekspyrAi??ai??? sudAi??liojo reA?isierius Aidas Giniotis. Aktoriai A?ia atliko turbAi??t rekordinA? mirties epizodA? kiekA?, nors buvo pasitelkta tik vieno dramaturgo kAi??ryba, tiesa, labai gausi.

Gal kas nors sakys, kad teatrui nederAi??tA? taip daA?nai vaizduoti mirties. Gal kas nors, A?inodamas, koks buvo latviA? teatro repertuaras, likus savaitei iki nelaimAi??s Rygoje, kaltins, esAi?? teatro kAi??rAi??jai priA?aukAi?? mirtA?, taA?iau bent jau aA? tokiais dalykais netikiu. Argi fantazuojant, nuolatos kalbant apie kokiAi?? nors situacijAi??, (A?si)vaizduojant jAi??, galima bAi??tA? ai??zuA?programuotiai???, kad ji A?vyktA?? (Jei iA?loA?A?iau Aukso puodAi??, tai atsitiktA? todAi??l, kad nusipirkau loterijos bilietAi?? ir iA?krito reikiama skaiA?iA? kombinacija, o ne todAi??l, kad nuolat kartojau: ai??zNoriu milijono, noriu milijono…ai???) ai??zPriA?auktiai??? mirtA? menas turbAi??t gali nebent tada, kai ai??zpriA?aukimasai??? ir A?ingsnis A? nebAi??tA? susijAi??s su tuo paA?iu A?mogum (prieA? akis iA?kyla A?viesaus atminimo aktorius Saulius Mykolaitis, savo valia pasitraukAi??s iA? gyvenimo. PrieA? tai spektaklyje ai??zAi??stabioji ir graudA?ioji Romeo ir DA?uljetos istorijaai??? jis keletAi?? metA? vaidino A?simylAi??jAi??liA? draugAi?? BenvolijA?, kuris finale uA?sineria kilpAi?? ant kaklo). Netikiu ir tuo, kad menas gali iA?pranaA?auti ateitA?. TurbAi??t tiesiog mAi??gstame scenoje ir uA? jos ieA?koti panaA?umA?, jei pavyksta rasti, juos nepaprastai sureikA?miname (nemanau, kad Gintaro Varno ai??zBakchantAi??sai??? atrodytA? toks pranaA?iA?kas kAi??rinys, jei nelaimAi?? Rygoje bAi??tA? A?vykusi praAi??jus ne pusmeA?iui, o deA?imA?iai ar dvideA?imA?iai metA? po premjeros). Vis dAi??lto esu A?sitikinusi, kad kai kurie teatro menininkai yra nepaprastai A?A?valgAi??s.

Latvijoje matyti reA?isieriA? Vladislavo NastavA?evo, Laurio Gundaro, ElmA?ro SeAi??kovo ir Konstantino Bogomolovo spektakliai iA?reiA?kAi?? paprastas, daugeliui tarsi savaime suprantamas, taA?iau reikA?mingas, o kartais netgi esmines tiesas apie mirtA? kaip neatsiejamAi?? gyvenimo reiA?kinA?.

(Ne)juokinga mirties baimAi??

Sugriuvusi ir daugiau kaip pusAi??s A?imto A?moniA? gyvybAi?? atAi??musi ai??zMaximaai??? tapo vienu iA? daugelio pavyzdA?iA?, liudijanA?iA?, kad mirtis gali uA?klupti bet kAi??, bet kur ir bet kada. Kiekvienas mAi??sA? A?ingsnis rizikingas jau vien todAi??l, kad neuA?tenka saugotis nuo nelaimiA? paA?iam. Juk, pavyzdA?iui, jei laikomAi??s saugaus vairavimo taisykliA?, tai nesuteikia garantijos, kad nepakliAi??sime A? avarijAi??, nes kelyje daA?niausiai esame ne vieni. Mus supa A?monAi??s, jA? sukurti daiktai ir gamta, turinti savA? kaprizA?. Ai??siA?iAi??rAi??jus atidA?iau, gali susidaryti A?spAi??dis, kad mirtis tyko uA? kiekvieno kampo, nelaimAi?? gali A?vykti dAi??l kiekvienos smulkmenos. O kas, jeigu nuolatos galvotume, kad kiekvienas virtuvinis peilis, kiekviena A?aligatvio plytelAi?? ar kiekvienas sutiktas praeivis kelia mirtinAi?? grAi??smAi??? Vargu ar ilgai protas ir A?irdis atlaikytA? tokA? baimAi??s antplAi??dA?.

Kada ir kodAi??l A?mogus pradeda bijoti mirties, kaip stipriai tAi?? baimAi?? jauA?ia vaikai ir seneliai, moterys ir vyrai, krikA?A?ionys ir budistai, ai??i?? tuo domisi ne tik psichologai, sociologai ar filosofai. KetvirtAi?? deA?imtA? A?pusAi??jAi??s latviA? teatro reA?isierius Vladislavas NastavA?evas irgi nukreipAi?? savo A?vilgsnA? A? tAi?? A?mones apninkantA? jausmAi??, kuris gali juos visiA?kai nukamuoti. Atrodo, toks ir yra spektaklio ai??zSenAi??ai??? moralas ai??i?? mirties baimAi?? A?udo. Mintis aiA?ki, paprasta, suprantama ir ne itin originali. TaA?iau neA?prastas, A?domus man pasirodAi?? tokio perspAi??jimo sceninis pavidalas, beje, sukAi??lAi??s daug stipriA? emocijA?.

NastavA?evo spektaklis Latvijos nacionaliniame dramos teatre remiasi absurdo literatAi??ros meistro Daniilo Charmso apysaka. Joje apraA?oma, kaip A? varganus vieno RaA?ytojo namus uA?suka keista nepaA?A?stama SenAi?? ir beveik tuoj pat numirA?ta. Charmso kAi??rinyje SenAi??, sakyA?iau, figAi??ruoja labiau kaip aplinkybAi??, A?stumianti A? nepatogiAi?? situacijAi?? (pagrindinis veikAi??jas negali A? sveA?ius pasikviesti jam patinkanA?ios merginos, karA?tligiA?kai svarsto, kaip atsikratyti lavono, nes bijo, kad bus apkaltintas SenAi??s nuA?udymu, ir pan.). DidA?iausias dAi??mesys skiriamas nervingoms RaA?ytojo mintims, kintanA?ioms emocijoms, ne visada logiA?kiems veiksmams. RusA? absurdisto kAi??rinyje SenAi??, atrodo, egzistuoja iA? tikrA?jA?, nors kAi??rinio pabaiga ir sukelia abejoniA?, nes neaiA?ku, kokiu bAi??du iA? traukinio dingsta lagaminas su jos lavonu.

LatviA? reA?isierius SenAi??s personaA?ui suteikAi?? kur kas didesnAi?? reikA?mAi??. Tiesa, gana greitai leidA?iama suprasti, kad ji ai??i?? vargA?o RaA?ytojo vaizduotAi??s padarinys. NastavA?evas, ne tik reA?isavAi??s spektaklA?, bet ir sukAi??rAi??s scenografijAi??, garsAi??, kostiumus, SenAi??, kuriAi?? vaidina aukA?tas, tvirto sudAi??jimo Artussas KaimiAi??A?as, aprengAi?? juodu puspalA?iu, ilgu A?iurkA?A?ios medA?iagos sijonu, nubalinto veido ovalAi?? apibrAi??A?Ai?? tamsia skara. Aktorius arba sAi??dAi??davo sustingAi??s, nejudAi??damas gulAi??davo ant grindA?, arba maA?ais A?ingsniais lAi??tai slinkdavo, A?liauA?davo. Kartais tylAi??davo, kartais A?vokA?tAi??, pro dantis koA?damas A?odA?ius. Nuo atvipusios apatinAi??s lAi??pos tA?sdavo seilAi??s arba dirbtinis kraujas. To pakako, kad SenAi?? atrodytA? A?lykA?tokai, taA?iau vaidinimo kAi??rAi??jai pasistengAi??, kad ji taptA? iA? tikrA?jA? baisi.

Niekada nebuvau maA?iusi siaubo spektaklio. Teatrui, prieA?ingai negu kinui, tai iA?vis nebAi??dinga. A?inoma, kai kuriuose (tarkime, Oskaro KorA?unovo ar Romeo Castellucciai??i??o) pastatymuose galima aptikti vienAi?? ar kitAi?? siaubo scenAi??, sudirginanA?iAi?? nervus, taA?iau tai bAi??na tik laA?as visai kitokioje jAi??roje. NastavA?evas baimAi?? A?iAi??rovA? A?irdyse augina sAi??moningai ir nuosekliai. Kiekvienas RaA?ytojo (Arturs KrAi??zkops) potyris prasideda linksmai arba romantiA?kai (antai smagus geraA?irdis mechanikas siAi??lo iA?gerti degtinAi??s, graA?i meili kaimynAi?? iA?alkusiam RaA?ytojui kepa kiauA?inienAi??), o baigiasi iA?gAi??sA?io priepuolA? sukelianA?ia akistata su Sene (kAi??dAi??je vietoj mechaniko atsiranda gyva numirAi??lAi??, paaiA?kAi??ja, kad vietoj dailios merginos RaA?ytojas glamonAi??ja ir buA?iuoja SenAi??). Ji iA?nyra scenoje iA? baugios tamsos, aidint pratisiems A?emA? daA?niA? garsams. Ai??is derinys spektaklyje nuolat kartojasi ir netrukus jau imi jA? atpaA?inti, taA?iau vis tiek, kai tamsa pertraukia veiksmAi??, tos kelios laukimo (kol aktoriai pasikeis vietomis) akimirkos bAi??na A?temptos ir nejaukios, net jeigu nuspAi??ji, kas bus, kai A?viesos vAi??l A?siA?iebs.

Taigi A?is pastatymas neA?prastas visA? pirma tuo, kad sugeba A?bauginti. O antra ai??i?? gerokai keista, kad NastavA?evo ai??zSenAi??ai??? A?baugina, nes dauguma spektaklio scenA? nuotaikingos, smagios, dvelkianA?ios A?ilta ironija. Nedvejodama pripaA?inA?iau, kad iA? esmAi??s tai linksmas vaidinimas. NedidelAi??s vaidybos aikA?telAi??s avanscenoje, baltos drobAi??s fone jauni aktoriai pasakoja ir suvaidina keistas, kartais anekdotiA?kas situacijas, kurios su RaA?ytojo ir SenAi??s nuotykiais nelabai susijusios, bet nuolat A? juos A?siterpia. PavyzdA?iui, spektaklis prasidAi??jo Antos Aizupes scenele, kurioje ji, tarsi maA?a mergaitAi??, apA?iAi??rinAi??ja gyvAi?? sliekAi??, besiraitantA? jai tarp pirA?tA?, o paskui ai??i?? A?ast ir A?meta jA? keptuvAi??n. Arba A?tai KA?rlis KrAi??miAi??A?as tarsi studentas dAi??sto A?iAi??rovams savo atradimus ir skelbia iA?vadAi??, kad pabaiga ai??i?? tai kaA?kas, o begalybAi?? ai??i?? niekas. Arba aktoriai pasakoja apie miegantA? jaunuolA? ir vaizduoja jo sapnAi??: jaunuolA? vejasi policininkas, o policininkAi?? ai??i?? didA?iulis krAi??mas (aktorius su kambarine gAi??le). Tiksli ir dinamiA?ka aktoriA? vaidyba, jA? buvimas nedidelAi??je erdvAi??je visai A?alia A?iAi??rovA? palengva uA?kreA?ia pozityvia energija.

Avanscenos etiudA? kAi??rAi??jai, meiliai ironizuodami, pavaizduoja ir kitus personaA?us ai??i?? RaA?ytojo kaimynus. Prasiskleidus baltos drobAi??s uA?dangai, matyti baltai ir A?aliai nudaA?ytos komunalinio buto sienos, A?rAi??minanA?ios, sakyA?iau, neA?prastai didelA? prieA?kambarA? su virtuve. Taigi scenoje ai??i?? tikros kAi??dAi??s, tikras stalas, tikra elektrinAi?? plytelAi??, tikros gAi??lAi??s, tikras laidinis telefonas, tikri elektros skaitikliai ir tikra sovietmeA?io dvasia. Ai?? A?iAi?? tikroviA?kAi?? kasdieninAi?? RaA?ytojo aplinkAi?? A?leidusi A?aknis ir SenAi?? ai??i?? ji A?ia atrodo labai tikroviA?ka, nors kartu fantasmagoriA?ka.

Pagal NastavA?evo interpretacijAi?? SenAi?? ai??i?? mirties A?sikAi??nijimas. Spektaklio pabaigoje RaA?ytojas nusiA?udo, neiA?tvAi??rAi??s SenAi??s persekiojimA?, o A?i iA?kart atkunta, tvirA?iau atsistoja ant A?emAi??s. A?mogus mirA?ta, mirtis gyvena toliau. Nieko nelaukdama ji renkasi naujAi?? aukAi?? ai??i?? aktorius nukreipia A?vilgsnA? A?sitempusios publikos pusAi??n, lAi??tai eina A?iAi??rovA? link, visus dar kartAi?? nuA?iAi??ri ir ima lipti per kAi??dA?iA? eiles. GAi??sta A?viesa, kaA?kas iA? A?iAi??rovA? suklykia. Kai A?viesa vAi??l uA?sidega, visi dairosi, bet SenAi??s nebAi??ra. Kuris bus ai??zkitasai??? ai??i?? neA?inia. NuspAi??ti, kAi?? pasirinks Mirtis, neA?manoma. Niekas neA?ino, kada ir kaip baigsis jo gyvenimas, taA?iau apie tai, panaA?u, verA?iau negalvoti, antraip ims persekioti klaiki baimAi??, kuri privers, kad taA?kAi?? padAi??tum pats.

Paprastai A?mogus turi tam tikrAi?? savisaugos instinktAi??, gelbstintA? nuo mirties baimAi??s. Kaip teigia Salmanas Akhtaras, indA? kilmAi??s amerikieA?iA? psichoanalitikas, daA?niausiai esame linkAi?? apsimesti, esAi?? manome, kad mums mirtis negresia, ai??zA?aidA?iame protinius A?aidimus ir vejamAi??s nemirtingumo miraA?Ai??ai???.1 Mirties baimei turi A?takos ir kultAi??ra, kuriai A?mogus priklauso: maA?esnAi?? baimAi?? jauA?ia tie, kurie tiki, kad mirtis yra gyvenimo dalis, didesnAi?? ai??i?? tie, kurie mirtA? suvokia atsietai nuo gyvenimo.2 NastavA?evas spektaklyje trumpam suprieA?ina dvi skirtingas ideologijas ai??i?? komunizmAi?? ir krikA?A?ionybAi??. ReA?isierius sukuria Pietos mizanscenAi??: kraupi SenAi?? iA?kruvinta burna laiko ant keliA? RaA?ytojAi?? lyg Marija JAi??zA?. O kalbama tuo metu apie tai, kad nAi??ra tikinA?iA?jA? ir netikinA?iA?jA?, yra tik tie, kurie nori tikAi??ti, bet niekuo netiki, ir tie, kurie nori netikAi??ti, bet kaA?kuo tiki. GalbAi??t ai??zSenAi??ai??? norAi??tA? tikAi??ti A?mogaus nemirtingumu, bet A?tikina tik mirties amA?inumu. Kita vertus, pritaikAi?? spektaklio pradA?ioje vieno studento paskelbtAi?? iA?vadAi?? apie pabaigAi?? ir begalybAi??, galAi??tume pasiguosti: jeigu A?mogus ai??zbaigiasiai???, vadinasi, jis nAi??ra niekas.

(Ne)tyA?inAi?? mirtis

A?inia apie kito mirtA? kiekvienam A?mogui sukelia skirtingus jausmus. Kokie jie, priklauso nuo daug ko: ar A?mogus buvo artimas mirusiajam, ar ne, ar jis linkAi??s jautriai, ar A?altai reaguoti A? nelaimes, ar tuo metu jo gyvenimas harmoningas, ar atvirkA?A?iai ai??i?? kupinas nesAi??kmiA?, ir t.Ai??t. ManyA?iau, tam, kaip suprantame ir priimame kito mirtA?, A?takos turi (nors nebAi??tinai) ir aplinkybAi??s, kokiomis tai A?vyko. A?inia apie saviA?udybAi?? pirmiausia turbAi??t apstulbintA?, mirtis po sunkios nepagydomos ligos galbAi??t atrodytA? guodA?ianti kaip ligonio kanA?iA? pabaiga, A?Ai??tis per stichinAi?? nelaimAi?? daA?niausiai suvokiama kaip fataliA?ka nesAi??kmAi?? arba likimas. Mirtis, A?vykusi dAi??l kito klaidos ar aplaidumo, A?tariu, kelia didA?iausiAi?? pasipiktinimAi??. Rygoje sugriuvusi ai??zMaximaai??? ai??i?? A?iurpus to pavyzdys.

SkirtingA? reakcijA? ir poA?iAi??riA? A? mirtA? kaleidoskopAi?? paA?Ai??rAi?? Laurio Gundaro reA?isuoti ai??zMingo vaiduokliaiai???. Teatras TT A?A? spektaklA? rodo netradicinAi??je aplinkoje ai??i?? alternatyvios muzikos klubo Depo rAi??syje. Trys jauni, neseniai vaidybos studijas pradAi??jAi?? aktoriukai (Laura Zunda, Kristaps Ai??eselis ir JurA?is Spulenieks) apytamsiA? plikA? mAi??riniA? sienA? fone A?sikAi??nija A? vienuolika skirtingA? personaA?A?. Vieno kurio nors ai??zkailyjeai??? jie neuA?sibAi??na, nes ai??zMingo vaiduokliA?ai??? tempas greitas, situacija ai??i?? A?tempta, kiekvieno veikAi??jo reakcijos skirtingos, jas perteikti stengiamasi kuo operatyviau ir tiksliau. DA?insuoti marA?kiniuoti jaunuoliai kaitalioja kAi??no padAi??tA?, laikysenAi??, gestus, kalbAi??senAi??, aprangos detales, kartais trumpam ai??zpersijungiaai??? A? pasakotojus, kurie komentuoja veikAi??jA? poelgius ar A?vykius. Patys kuria spektaklio muzikAi?? (dainuoja, rankomis ar kojomis muA?a taktAi??, atlieka beatboxai??i??Ai?? ir pan.). Lengvai susidoroja su, atrodytA?, neA?manomomis daiktA? transformacijomis (motorolerio vairuotojo A?almAi?? ai??zpaverA?iaai??? numirAi??lio galva) ar daro ai??zstebuklusai???, pavyzdA?iui, iA? kaA?kur atsiranda (menamas) dviratis. Toks spektaklio principas, paremtas kAi??rybine aktoriaus energija, labai priminAi?? lietuviA? ai??zAtvirAi?? ratAi??ai??? ir ai??zPabAi??gimAi?? A? AkropolA?ai??? (girdAi??jau, kad Gundaras artimiausiu metu ketina bendradarbiauti Lietuvoje bAi??tent su ai??zAtviro ratoai??? teatru). Juo labiau kad spektaklio centre ai??i?? jaunimas.

ai??zMingo vaiduokliA?ai??? dramaturgui RAi??dolfui Mingui A?iuo metu, jei neklystu, septyniolika metA?. Kai buvo trylikos, apie jA? latviA? kino reA?isierius Robertas RubAi??nas sukAi??rAi?? dokumentinA? filmAi??. Tuo metu berniukas jau pats suko savo kino juostas ai??i?? ant ilgA? siaurA? popieriaus juosteliA? pieA?davo maA?us paveikslAi??lius, kuriuos projektuodavo ant sienos senoviniu skaidriA? projektoriumi, A?ia pat gyvai balsu kurdamas filmui ai??zgarso takelA?ai???. Bet jau tada Mingo filmai ir scenarijai nebuvo romantiniai.

PanaA?u, kad spektaklio reA?isAi??ros Ai??mAi??sis Gundaras, pats bAi??damas dramaturgas, A?vertino jaunAi??jA? talentAi?? ne vien dAi??l jo gebAi??jimo ypaA? tiksliai perteikti tamsiuosius jaunA? kaimieA?iA? gyvenimo gaivalus, bet ir atskleisti, kaip absurdiA?kai A?monAi??s elgiasi, pakliuvAi?? A? siaubingas situacijas. Be to, drama daug kuo primena Holivudo veiksmo filmus, suteikdama galimybAi?? lengvai juos parodijuoti. Spektaklio kAi??rAi??jai tuo irgi pasinaudojo.

ai??zMingo vaiduokliA?ai??? trilerio uA?uomazga paprasta: per eilinA? vakarAi??lA? vienas stipriai A?kauA?Ai??s paauglys susimuA?a su kitu, bet A?A?kart kivirA?as netikAi??tai baigiasi ne mAi??lynAi??mis, o mirtimi. VakarAi??lio dalyviai tokie girti, kad tik rytojaus dienAi?? A?stengia suvokti, kas iA? tikrA?jA? nutiko. Tada atsiskleidA?ia reakcijA? A?vairovAi??: nuA?udytojo mergina puola A? aA?aras ir siAi??lo prisipaA?inti policijai, draugAi??s ramina jAi?? ir bando A?kalbAi??ti, kad niekam neatskleistA? tiesos, vakarAi??lio A?eimininkas svarsto, kaip atsikratyti lavono (uA?kasti, paskandinti ir pan.), A?udikas vis dar girtas, todAi??l nieko neprisimenaai??i?? Jaunasis scenarijaus autorius nesiAi??lo A?iAi??rovams pasiklausyti diskusijos apie prieA?astis, lemianA?ias kriminalinA? jaunimo elgesA?, bet, vaizduodamas, kokia skirtinga veikAi??jA? laikysena nelaimAi??s akivaizdoje, leidA?ia suprasti, kad kiekvieno A?mogaus poA?iAi??ris A? kito mirtA? skiriasi, ir tai iA?ryA?kAi??ja jau paauglystAi??je.

Pasak A?iuolaikiniA? sociologA?, smurtauti iA?mokstama. TradiciA?kai manoma, kad socialinAi??s institucijos (A?eima, mokykla, bendraamA?iai ir pan.) lemia, ar jaunas A?mogus sugebAi??s sprAi??sti konfliktus nesmurtiniu bAi??du, ar nesugebAi??s.3 TaA?iau Kanados mokslininkai Katharine Kelly ir Markas Douglasas Tottenas pabrAi??A?ia ir makrosocialiniA? faktoriA? (tai skurdas, ginklA? prekyba, kriminalinio nusikalstamumo kontrolAi??s lygis A?alyje ir pan.) svarbAi??, ir tai, kad daug kas priklauso nuo individualiA? asmens gebAi??jimA?, jo patirties.4 Visa tai lemia poA?iAi??rA? A? prievartAi?? ir asmens elgesA?, susiklosA?ius smurtinei situacijai. ai??zMingo vaiduokliaiai??? irgi uA?simena apie tai, kad jauni A?monAi??s tampa A?mogA?udA?iais ne vien dAi??l asmeniniA? traumA?, patirtA? vaikystAi??je. Kelias akimirkas scenoje matome moA?iutAi?? ai??i?? ji visAi?? laikAi?? sAi??di namuose, kuriuose A?vyko nusikaltimas, A?iAi??ri televizoriA? su mezginiu rankose, visiA?kai nesidomAi??dama, kas dedasi aplinkui. Ai??is epizodas savaip iliustruoja katastrofiA?kAi?? A?moniA? abejingumAi?? tam, kas vyksta A?alia, kas nutinka jA? artimiesiems. Nekeista, kad daugelis jaunA? A?udikA? pasakoja apie juos apimanA?iAi?? keistAi?? bAi??senAi??, kai jie nejauA?ia jokiA? emocijA?, o tada ima atrodyti, kad galima daryti bet kAi??. 5

Apie nejautrumAi?? kitiems A?domiai svarsto ir jaunas reA?isierius ElmA?ras SeAi??kovas, Valmieros dramos teatre pastatAi??s latviA? klasiko RAi??dolfo Blaumanio prieA? daugiau kaip A?imtmetA? paraA?ytAi?? novelAi?? ai??zRaudupietAi??ai???. A?iAi??rAi??dama A?A? spektaklA? pagalvojau, kad galbAi??t gana A?domiai dabar atrodytA? ir Kazimieros KymantaitAi??s kadaise reA?isuota A?emaitAi??s ai??zMartiai???, jei spektaklio muzika ir scenografija bAi??tA? moderni: vietoj butaforiniA? trobos sienA? su tikromis gAi??lAi??mis, moliniais Ai??soA?iais, mediniais kubilais ir t.Ai??t. scenoje atsirastA?, pavyzdA?iui, milA?iniA?kas KatrAi??s (EglAi?? GabrAi??naitAi??) fotoportretas, o muzika (vietoj smagios kaimo kapelos ai??i?? taupAi??s fortepijono garsai) pasigirstA? ne tada, kai vyksta A?okiai, bet kai herojAi?? iA?gyvena tragedijAi??. PanaA?Ai??s meniniai sprendimai, kuriuos pasiAi??lAi?? scenografas Reinis Dzudzilo ir kompozitorius Goran Gora (tikrasis vardas JA?nis HolA?teinas), spektaklyje ai??zRaudupietAi??ai??? neA?prastai derinami su aktoriA? vaidyba, artima socrealistiniam stiliui.

Tiesa, spektaklis pradedamas A?uolaikiA?kai A?aismingu prologu: jaunA? aktoriA? vaidinami moksleiviai pristato A?iAi??rovams Power-Point prezentacijAi?? apie BlaumanA?, bet netrukus juos pertraukia kelios moA?iutAi??s, kurios piktinasi bejausmiu, vien faktA? prifarA?iruotu pasakojimu. Taip reA?isierius nutiesia tiltAi?? tarp dabarties ir fikcinAi??s istorijos, sukurtos praeityje, tarp visiems prieinamA? sausA? interneto A?iniA? ir jausmingo gyvo jA? interpretavimo. Tiek jausmA? trAi??kumas, tiek jA? protrAi??kis bAi??dingas ir pagrindinei herojei: iA? pradA?iA? A?iAi??rovai RaudupietAi?? (ElAi??na VA?ne) iA?vysta per vyro laidotuves, kur naA?lAi?? nenubraukia nAi?? vienos aA?aros, o pabaigoje, po vaiko A?Ai??ties, ji rauda nesulaikomai.

RaudupietAi?? man priminAi?? MedAi??jAi?? ai??i?? abi moterys paaukojo vaikus dAi??l vyrA?, nors motyvai ir aplinkybAi??s labai skiriasi. Euripidas gana aiA?kiai leidA?ia suprasti, kad MedAi??ja nuA?udAi?? savo vaikus, kerA?ydama Jasonui uA? neiA?tikimybAi?? (tiesa, teatro reA?isieriai MedAi??jos motyvus interpretuoja A?vairiai). Blaumanis nutyli, kaip iA? tikrA?jA? RaudupietAi??s sAi??nus atsidAi??rAi?? A?ulinyje, nors vAi??liau ji pati prisipaA?A?sta, nusprendusi vaiko negelbAi??ti, kad neliktA? kliAi??A?iA? susituokti su mylimuoju Karlu (MA?rtiAi??A? LAi??sis). O A?is, beje, myli ir spektaklio finale veda kitAi??.

SeAi??kovo reA?isAi??riniai sprendimai leidA?ia suprasti, kad vaikas pats pasirinko mirtA?, tokio apsisprendimo prieA?astis ai??i?? motinos meilAi??s stoka. RaudupietAi?? sAi??nui skiria per maA?ai dAi??mesio (pavyzdA?iui, nepaiso, kad A?is pavojingai A?aidA?ia su aA?triais daiktais). Akis ir mintis nukreipusi A? gerokai jaunesnA? KarlAi??, kuris jos nemyli, naA?lAi?? nepastebi kenA?ianA?io savo vaiko, kuriam labai trAi??ksta motinos meilAi??s.

Pastaraisiais deA?imtmeA?iais asmeninAi??s laimAi??s siekis ypaA? eskaluojamas ir propaguojamas: leidA?iama A?imtai knygA?, mokanA?iA?, kaip tapti laimingam, mokslininkai laimAi??s fenomenAi?? tiria psichologiniu, sociologiniu, politologiniu ir kitais aspektaisai??i?? Vis dAi??lto ar A?mogus laimingas, ar nelaimingas, labiausiai priklauso nuo jo paties, o ne nuo iA?oriniA? aplinkybiA?.6 Neretai manome, esAi?? ai??zvienintelis dalykas, uA?kertantis keliAi?? A? ilgalaikAi?? laimAi??, [...] yra negalAi??jimas gauti to, ko norime.ai???7 TaA?iau psichologai teigia, kad ne visada teisingai atspAi??jame, kas yra galimos mAi??sA? laimAi??s A?altinis. RaudupietAi?? neturAi??jo progos patikrinti, ar bAi??tA? buvusi laiminga su Karlu, taA?iau kyla A?tarimas, kad laimAi??s ji ieA?kojo visai ne ten ir dar taip beatodairiA?kai, kad pastAi??mAi??jo A? mirtA? savo paA?ios vaikAi??ai??i??

(Ne)gyvenimas

PsichologA? manymu, laimingi A?monAi??s kur kas maA?iau bijo mirti negu tie, kurie nesimAi??gauja gyvenimu.8 Mirties baimAi?? galbAi??t yra viena iA? povandeniniA? sroviA?, skatinanA?iA? siekti laimAi??s. Vis dAi??lto vargu ar galAi??tume logiA?kai motyvuotai atsakyti A? klausimAi?? ai??zKodAi??l norime bAi??ti laimingi?ai??? Jau Aristotelis teigAi??, kad rinkdamiesi vienus dalykus, siekiame visai kitA?, bet A?i taisyklAi?? negalioja laimei, nes ji ai??i?? grandinAi??s pabaiga, neA?inia, ko dar siekti po jos.9 O juk yra A?moniA?, kurie laimAi??s nepripaA?A?sta ir sako, kad nAi?? nenorAi??tA? bAi??ti laimingi. Tiesa, tokius daA?niausiai kamuoja depresija, apatija, nuobodulys. Ai??iuolaikinis norvegA? filosofas Larsas Svendsenas konstatuoja: ai??zgyvename nuobodulio kultAi??rojeai???.10 Dalykai, kurie nuolat kartojasi, ilgainiui nusibosta, tada bandome griebtis kitA?, A?ie laikui bAi??gant irgi A?grysta, taA?iau be jA? taptume nuobodAi??s patys sau.

Nuobodulio filosofija persmelktas visas reA?isieriaus Konstantino Bogomolovo spektaklis ai??zStavangeris (Pulp people)ai???. Kartu su jaunais Liepojos teatro aktoriais (beje, vaidybos studijas baigusiais KlaipAi??dos universitete) A?is Rusijos teatro provokatorius jaunos dramaturgAi??s Marinos Krapivinos pjesAi??s motyvais sukAi??rAi?? monotoniA?kAi??, bet A?domA?, filosofiA?kAi??, bet paprastAi??, intelektualA?, bet sAi??mojingAi?? scenos kAi??rinA? (ai??zStavangeris…ai??? pripaA?intas geriausiu Latvijos teatro 2012ai??i??2013 m. sezono spektakliu, Bogomolovas ai??i?? geriausiu reA?isieriumi). Publikai siAi??lomas A?iuolaikinio A?mogaus gyvenimo patiekalas, kurio pagrindinis prieskonis ai??i?? nuobodulys.

DeA?imt ai??zStavangerio…ai??? aktoriA? reA?isierius A?spraudAi?? A? scenografAi??s Larisos Lomakinos sukurtAi?? pailgos dAi??A?Ai??s formos butAi??-kambarA?, kurio viena siena iA? dalies atverta, iA? dalies ai??i?? pridengta permatomo stiklo lakA?tu (tai primena seno realybAi??s A?ou ai??zAkvariumasai??? dekoracijas). AtpaA?A?stamas namA? erdves (miegamAi??jA?, svetainAi??, virtuvAi??, valgomAi??jA?, tualetAi?? ir prieA?kambarA?) scenografAi?? suliejo A? vienAi??, bet aktoriai A?iAi?? vientisAi?? vaidybos aikA?telAi?? transformuoja A? skirtingas pasakojamos istorijos vietas. Toks paprastas, bet gudrus sceninAi??s erdvAi??s skaidymas leido koliaA?o bAi??du iA?dAi??styti siuA?etines gijas, greitai kaitalioti veiksmo vietAi?? ir laikAi??, lengvai sluoksniuoti kelis skirtingus epizodus, palaikant spektaklio gyvybingumAi??.

Dvi svarbiausios erdvAi??s ai??i?? tai Kristinos (Laura Jeruma) ir jos vyro Nikolajaus (Kaspars KA?rkliAi??A?) namai Latvijoje, norvego Oddo (Rolands BeAi??ers) bAi??stas Stavangeryje. SusipaA?inusi su juo internete (raudonos didelAi??s susiraA?inAi??jimo A?inuA?iA? raidAi??s kartais pralekia dviejose A?vieslentAi??se), Kristina nuvyksta aplankyti savo virtualaus meiluA?io. Ir vienuose, ir kituose namuose gulima toje paA?ioje lovoje, sAi??dima tuose paA?iuose foteliuose prie to paties stalo ant to paties kilimo ir pan. Gyvenimas, kurA? Kristina randa Norvegijoje, beveik visiA?kai toks pats, kokA? ji paliko Latvijoje. PavyzdA?iui, vyras jai neiA?tikimas su stiuardese, Oddas ai??i?? nevisiA?kai nutraukAi??s santykius su buvusia savo mergina. Nikolajus turi keistAi?? dukrAi?? ai??i?? jai prisiAi??ta 60-metAi??s moters galva, Oddas turi sAi??nA? su Dauno sindromu, motinos A?eriamAi?? heroinu, ir t.Ai??t. Kitaip tariant, Norvegijoje susikurti naujo gyvenimo Kristinai nepavyks, ji tik pakartos savo likimAi??.

Beveik visi aktoriai kuria savo personaA?us taip, lyg A?ie bAi??tA? gyvi numirAi??liai ai??i?? atlieka tik bAi??tiniausius judesius, kalbAi??dami negestikuliuoja, tekstus sako monotoniA?ku tonu, todAi??l ir keiksmai, ir meilAi??s A?odA?iai skamba vienodai (daA?nai tai juokinga). Atrodo, A?ie personaA?ai nieko nejauA?ia, kalba vien tai, kAi?? yra A?pratAi?? arba kAi?? reikia sakyti tam tikrose situacijose. Jie tarsi praradAi?? gyvenimo skonA?, todAi??l viskas, kAi?? daro, tAi??ra kaA?koks prakeiktas automatizmas.

Tiesa, du ai??zStavangerio…ai??? veikAi??jai atrodo gyvybingesni uA? kitus, bet, paradoksalu, abu susijAi?? arba su mirtimi, arba su priverstiniu sAi??stingiu. Kristinos vyro meiluA?Ai?? (Everita Pjata) vadinama JuodAi??ja Stiuardese, nes lAi??ktuvai, kuriais ji skrenda, nuolat sudAi??A?ta (gyva lieka tik ji viena). Po to, kai kartu su Nikolajumi patenka A? automobilio avarijAi??, moteris nusprendA?ia A?sidarbinti morge, nes ten maA?iausiai rizikos, kad ji kam nors priA?auks mirtA?.

Nikolajaus tAi??vas Sergejus PetroviA?ius (Gatis Maliks) labiau uA? kitus dA?iaugiasi gyvenimu, nors yra paralyA?iuotas. Jo kAi??nas apmirAi??s, bet jausmai ir protas ai??i?? gyvi. Aplinkiniams atrodo, kad jis tik valgo ir tuA?tinasi, nes negali nei kalbAi??ti, nei judAi??ti, taA?iau spektaklio A?iAi??rovai Maliko veikAi??jAi?? mato visai kitokA?. Ai??elmiA?kas ai??zseniokasai??? (personaA?Ai?? A?kAi??nija jaunas aktorius, visiA?kai nebandantis slAi??pti savo amA?iaus) dAi??sto ilgAi?? monologAi??, o pasigirdus dainai Iai??i??m Singing in the Rain eina pasivaikA?A?ioti, keliose vietose A?aismingai drabstydamas dirbtines fekalijas (A?i scena kai kuriems A?iAi??rovams kelia pasipiktinimAi??). Sergejus PetroviA?ius sako A?tikAi??jAi??s dievo buvimu, kai suprato, kad dievas ai??i?? tai jis, nes vienintelis jauA?ia, mato ir suvokia, kas dedasi aplinkui. TaA?iau toks dievas yra bejAi??gis. ParalyA?iuotas nebylys negali nieko pakeisti, jam leista tik stebAi??ti. Tai man priminAi?? ir kitAi?? keistAi?? religinAi?? nuorodAi?? iA? Bogomolovo spektaklio ai??zMano tAi??vas ai??i?? Agamemnonasai??? Vilniaus MaA?ajame teatre. Ten balta nukryA?iuoto Kristaus figAi??rAi??lAi?? tarsi balerina lAi??tai sukasi pagal muzikinAi??s dAi??A?utAi??s garsus. Ar norAi??ta pasakyti, kad religija ir Dievas yra tik gyvenimo puoA?menos, interjero detalAi??s, A? kurias nukreipiame A?vilgsnA? tada, kai norime pamatyti kAi?? nors malonaus, bet jos neturi jokios realios galios pakeisti mAi??sA? likimAi???

VilnietiA?kame spektaklyje, nors literatAi??rinis jo pagrindas visai kitas ai??i?? graikA? klasiko Euripido dramA? iA?traukos, aktoriai irgi nei judesiais, nei kalba nerodo jokiA? emocijA?, jie nevaidina, kad jA? veikAi??jams nuobodu, A?altas mechaniA?kas jA? buvimas savaime iA?reiA?kia paA?ios bAi??ties monotonijAi??. Ai??ie veikAi??jai atrodo ramAi??s, seniai su viskuo susitaikAi??, jiems ai??znei A?ilta, nei A?altaai???, kas vyksta su jais ar aplink juos (nors jA? tariami A?odA?iai byloja visai kAi?? kita). Pasak Larso Svendseno, ai??zchaosas ir smurtas yra tai, kas paA?adina A?mogA? iA? nuobodulioai???.11 Ai??iurpokas jo teiginys, kad ai??znuobodulA? imta sieti su piktnaudA?iavimu narkotikais ir alkoholiu, su rAi??kymu, valgymo sutrikimais, paleistuvyste, vandalizmu, depresija, agresija, pykA?iu, smurtu, saviA?udybAi??mis, rizikingu elgesiu ir t.Ai??t.ai???12 Spektaklyje ai??zMano tAi??vas ai??i?? Agamemnonasai??? iA? to neerzinanA?io, bet viskAi?? apimanA?io ir viskam abejingo snaudulio veikAi??jA? nepaA?adina niekas. Ifigenija (ElA?bieta LatAi??naitAi??), Agamemnono (ArAi??nas Sakalauskas) dukra, nuobodA?iaudama A?iAi??ri per televizijAi?? vaidybinio filmo iA?traukAi?? ai??i?? JAi??zaus nukryA?iavimAi??, vAi??liau jos motina Klitemnestra (Valda BiA?kutAi??) lygiai taip pat abejingai klausosi tris kartus kartojamo pasakojimo apie dukters nuA?udymAi??, vadinamAi?? paaukojimu dievams.

Manau, A?ie Bogomolovo spektakliai perspAi??ja, kad A?iuolaikinis A?mogus gali priprasti prie visko. Bet apsipratAi??s su nuoboduliu ir su kitA? mirtimis, jis rizikuoja tapti gyvu numirAi??liu, kurio A?irdis plaka, bet nieko nejauA?ia.

Latvijos teatro kAi??rAi??jai, A? A?iuolaikinA? pasaulA? A?velgdami plaA?iai ir atidA?iai, nevengdami ironijos ir absurdo, scenoje rodo dabarties problemas, iA? kuriA? ryA?kiausia, sukAi??lusi jau ne vienAi?? tragedijAi?? ai??i?? abejingumas kitiems. Vis dAi??lto tie spektakliai neskleidA?ia nevilties, atvirkA?A?iai ai??i?? teigia: nors neturime laisvAi??s nemirti, turime galimybAi?? gyventi.

1Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Salman Akhtar, Matters of Life and Death: Psychoanalytic Reflections, London: Karnac Books, 2011, p. 87ai??i??88.

2Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Salman Akhtar, Comprehensive Dictionary of Psychoanalysis, London: Karnac Books, 2009, p. 108.

3Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Katharine Kelly, Mark Douglas Totten, When Children Kill: A Social-psychological Study of Youth Homicide, Toronto: University of Toronto Press, 2002, p. 4.

4Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Ten pat.

5Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Ten pat, p. 1.

6Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? The Science of Subjective Well-Being, New York: Guilford Press,Ai??2008, p. 172.

7Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Timothy D Wilson, Strangers to Ourselves: Discovering the Adaptive Unconscious, Cambridge: Harvard University Press,Ai??2009, p. 137.

8Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Salman Akhtar, Comprehensive Dictionary of Psychoanalysis.

9Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Aristotle, The Nicomachean Ethics, Minneapolis: Filiquarian Publishing, LLC.,Ai??2007, p. 261.

10Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Lars Svendsen, A Philosophy of Boredom, London: Reaktion Books,Ai??2005, p. 7.

11Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Ten pat, p. 38.

12Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Ten pat, p. 17.